Dr. Remigijus Venckus.

Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė susiskaldžiusi, šalį kamuoja socialinio saugumo krizė, didėja turtingųjų ir vargingųjų atskirtis. Apie tikėjimą ir pasitikėjimą savo originaliomis įžvalgomis su skaitytojais dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Šv. Velykos, kaip ir Šv. Kalėdos, man ir mano šeimai yra labai ypatinga šventė. Tai susitikimo, buvimo kartu, dalijimosi šiltais prisiminimais ir netgi tikėjimo vienas kitu įprasminimo metas. Galbūt net didesnės reikšmės šventė nei gimimo dienos arba Naujųjų metų minėjimas.

Tikriausiai dauguma šio straipsnio skaitytojų pagalvojo – ar tik nebūsiu apsirikęs rašydamas apie tikėjimą vienas kitu, o ne tikėjimą Dievu arba Šventąja Dvasia? Deja, šio straipsnio sumanymas ir yra sukelti virtinę klausimų skaitytojui apie tikėjimą savimi, kitu ir tik vėliau Dievu.

Drįstu teigti, kad tai, ką vadiname tikėjimu, kurį siejame su Dieviškuoju protu, prasideda nuo mūsų pačių, t. y. nuo pasitikėjimo savimi ir kitu.

Mano kasdienybėje tikrai būta akimirkų, kai palūžęs iš pradžių imdavau nepasitikėti savimi, o vėliau ir aplinkiniais. Tokioje beviltiškoje akimirkoje aš visada pažvelgiu į save ir pradedu klausti: jei aš nebegaliu pasitikėti savimi, tuomet išvis kuo aš galiu tikėti? Ko man verti kiti žmonės? Ar aš jais galiu ir toliau tikėti? O jei nepasitikiu savo aplinkiniais, tuomet ar vis dar galiu savyje turėti tikėjimą tuo, kuris yra viską apimantis?

Taigi, šiuo atveju man tikėjimas savimi yra pats svarbiausias iš visų įmanomų tikėjimų. Tikėti savimi mane verčia gyvenimiškos aplinkybės, manyje nuolatos spurdantis žodžių junginys „aš galiu“.

Didžiausią tikėjimo savimi paskatą gavau dar paauglystėje, berods mokydamasis aštuntoje klasėje. Prisipažinsiu, buvau prastas mokinys. Beveik nesimokiau pamokose, beveik neruošdavau namų darbų, beveik nesidomėjau tuo, kas man buvo dėstoma.

Pataisų savaitės, sutrumpindavusios kiekvieną mano vasarą, tapo niekuo nestebinanti kasdienybė. Kaip buvau pripratęs prie mane periodiškai užklumpančių pataisų, taip mano pažymių knygelė buvo pripratusi prie pastabų. Mokytojai net įklijuodavo naujus lapus, kuriuose ir vėl rašydavo: „Venckus nesimoko, neatlieka namų darbų, neatsineša sąsiuvinio į pamoką, užmiršta sporto aprangą“ (citata nėra tiksli) ir t. t.

Šioje „tinginio“ kasdienybėje mano mama padėjo tašką. Tikriausiai netekusi kantrybės dėl gausybės neigiamų pastabų ji prabilo: „Vaikeli, negi nenori kuom nors tapti gyvenime? Negi neturi jokių siektinų tikslų? Negi nori daryti tik tai, kas tau yra liepiama?“ (citata nėra tiksli).

Mamos žodžiai išmušė pagrindą iš po kojų. Tą kartą aš supratau, kad už save esu atsakingas tik aš pats. Tą kartą aš supratau, kad pirmiausia turiu tikėti savimi. Tikėti, kad galiu kažką nuveikti. Patikėjęs mamos žodžiais, kiekvieną kartą, kai užsispirdavau ir pasiekdavau konkretų tikslą, aš vis labiau imdavau tikėti savimi.

Kodėl reikia turėti tikslą, tikėti savimi arba tikslo įgyvendinimu? Todėl, kad priešingu atveju  gyvenimas gali atrodyti pakankamai pilkas, būtis beprasmė, kasdienė veikla nevaisinga ir t. t. Netikėjimo metu atsiranda labai daug laisvo laiko. Kyla pagunda galvoti tik apie mirtį. Kai tikima, tada labiau svarstoma apie savo gyvenimą, apie jo turiningus sąlyčius su kitų žmonių gyvenimais ir apie šviesius rytdienos horizontus…

Už tikėjimą kitu žmogumi turėčiau būti dėkingas savo mamos mamai, t. y. savo močiutei. Kartą aš jos paklausiau: ar esi su kuo nors gyvenime labai stipriai susipykusi, su kuo nors, kam niekaip lig šiol negali atleisti. Jos atsakymas buvo – ne.

Mano močiutė buvo pavyzdinga ir jautri moteris. Gyvenime nesu sutikęs jokio kito žmogaus, kurio empatijos lygis ir rūpinimasis kitu žmogumi būtų nors šiek tiek didesnis nei jos. Jei reikėtų aprašyti šv. Motinos Teresės portretą, prototipu pasirinkčiau būtent savo močiutę. Ji mane auklėjo tikru krikščioniu. Kaip dera buvau krikštytas, priėmiau pirmąją šv. Komuniją, išpažindavau savo nuodėmes pagal bažnyčios reglamentuotą tvarką. Sekmadieniais vykdavome į šv. Mišias Šiaulių katedroje.

O per Kūčias, Kalėdas ir Velykas mano močiutė tapdavo ne vien tik mano. Ji tapdavo visos mūsų giminės močiute. Šiandien esu jei dėkingas už prisiminimus apie švenčių metu prie vieno stalo suburtus giminaičius ir artimus kaimynus. Esu dėkingas už jos dėka pasėtą tikėjimą vienas kitu, tikėjimą žmogaus gerumu.

Galbūt dėl tokio egzaltuoto močiutės paveikslo aš susapnavau labai vaizdingą sapną. Sapnavau, kad atvykau į savo močiutės laidotuves. Ceremonija buvo organizuojama didelėje, romaninėje, balintų sienų, vieno keturkampio bokšto bažnyčioje. Maldos namai stovėjo šalia upės, apjuosti žydinčių ir spindinčių krūmokšnių ir milžiniškų medžių. Savo mamos paklausiau: tai kurgi yra pašarvota mano močiutė. Mama nusistebėjo ir tarė ramiu balsu: negi nežinai, kad pačius geriausius savo žmones mes išlydime upe.

Kartu su mama pasukome už bažnyčios, kur buvo susirinkusi visa mūsų giminė ir artimiausi kaimynai. Tarpusavyje niekas nekalbėjo. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į upę, kurioje staiga pasirodė plaukiantys gėlių kupsteliai. Paukščiams čiulbant, žiogams svirpiant ir bitėms dūzgiant kupsteliai ėmė didėti.

Vienoje didžiausioje gėlių koncentracijoje fragmentiškai šmėstelėjo mano močiutės veidas. Šio vaizdinio niekada neužmiršiu: užmerktos akys, balta ir spindinti beraukšlė oda, besišypsančios lūpos – ji atrodė lyg mieganti ir be galo laiminga.

Šį sapną aš nuolat prisimenu ir apmąstau. Prisimenu ne tik tuo metu, kai mane aplanko vienatvė ir ilgesys, bet ir šiandien, kai savęs klausiu, kas yra tikėjimas ir kas man yra krikščionybė.

Tad jei mane įspraudę į kampą dar kartą paklaustumėte, kas man yra krikščionybė, ir aš nebegalėčiau išsisukti nuo atsakymo, tada drąsiai atsakyčiau, kad mano krikščionybė yra mano močiutė.

Kaip ir ji (mano močiutė), taip ir kiti mano patys brangiausi žmonės, pasitraukę iš mano gyvenimo, su savimi išsinešė ir mano krikščionybės dalelę. Mano tikėjimo žmogumi dalelę. Tačiau žinojimas ir prisiminimai apie juos, savo išėjusiuosius, lyg gyvas ir spurdantis nervas man neleidžia netikėti…

Savo močiutę vadinu krikščionybe panašiai, kaip ir ryški Lietuvos filosofijos figūra profesorius dr. Alvydas Šliogeris (g. 1944 m.) kalba apie Tėvynę.

Atmenu, kai berods prieš dešimtmetį profesorius skaitė autorinę paskaitą Šiaulių universitete. Tą kartą paklaustas, kas jam yra Tėvynė, A. Šliogeris pasakė: „Mano Tėvynė yra mano kiemas, mano šuo pririštas prie būdos, mano pieva aplink namą ir žydinčios obelys. Mano Tėvynė yra tai, kas iki horizonto“ (citata nepažodinė, perfrazuota).

Taigi filosofo Tėvynė yra tai, kas šalia, kas pažinu ir sava. Tėvynė yra tai, kas garantuoja saugumą ir leidžia pasitikėti kitu bei savimi…

O dabar apie tikėjimą pačia plačiausia prasme. Apie tikėjimą, kurį išpažinti verčia religinės dogmos. O gal ir neverčia.

Mano tikinčią sąmonę galutinai sujaukė ispanų filosofo Miguel de Unamuno (1864–1936) knyga „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjunga, 2003 m.) Sudėtingoje, ypač kritiškai parašytoje knygoje autorius analizavo krikščioniškas tiesas ir Šventojo Rašto puslapius.

Jis vaizdžiai dalijosi įžvalgomis apie tai, kaip religija pažada, bet nieko negarantuoja. Tikintiesiems pažadamas rojus, bet jis nėra griežtai apibrėžiamas ir įvardijamas. Netikintiesiems – pragaras, bet koks jis yra, taip ir nėra iki galo žinoma.

Jei žmogus turi teisę rinktis, tada ką jis gali rinktis, kai didžioji dalis kortų yra užverstos arba perdrėkstos pusiau? Ką ir kaip galima perskaityti iš tokių kortų kaladės? Tikriausiai toks skaitymas verčia tikėti klaidomis nei kažkokia tariama tiesa…

Tad susidaro įspūdis, kad pasirinkimas pristatomas tik kaip skirtingų pasakojimų numanomas ir netikslus žemėlapis. Išties, anot M. de Unamuno, per religinį ugdymą, per Šventąjį Raštą ir bažnyčios dogmas turime reikalą tik su pažadu apie pomirtinį gyvenimą, bet neturime jokios garantijos, koks jis mums nutiks… Kokia alternatyva?

Filosofas nesiūlo jokios alternatyvos. Jis religiją supranta kaip būtiną ingredientą žmogaus egzistencijai, susitarimo pagrindą, darnaus sugyvenimo garantą. Švęsti religines šventes būtina, kad jaustume bendrumą, kad susitiktume ir vienas kitą  išklausytume, kad siektume ne tik ideologinio, bet ir socialinio bei ekonominio saugumo.

Ir vis dėlto artėjant šv. Velykų iškilmėms, kai susitiksime su artimaisiais, kai dalysimės duona ir vynu prie bendro stalo, kai džiugiai krykštaudami ridensime margučius, nenoriu savo straipsnio baigti labai pesimistine gaidele.

Tad ir vėl pasitelksiu laiko kritiką atlaikiusius mąstytojų tekstus. Filosofijos klasikas Francis Bacon‘as (1561–1626) yra teigęs, kad uždavinėti klausimą, kas yra Dievas, o juo labiau įrodyti, koks Dievas egzistuoja, yra visiškai nekorektiška. Dievas yra Dievu tol, kol jis yra nepažinus. Beprasmiška bandyti suvokti tą, kuris yra viršesnis tavęs, kaip ir beprasmiška atmesti Dievo idėją. Kodėl?

Juk šiandien kvantinė fizika priskaičiuoja ir įrodinėja esant dvylika išmatavimų. Daugumoje jų net negalime fiziškai egzistuoti, jų net nesuvokiame ir net nesuprantame, kaip galėtume įrodyti jų buvimą. Nesuvokiame, bet mes ir toliau tikime fizika.

Tad jei tikime esant kitoms galaktikoms ir planetoms už Saulės, nors jose niekados nesilankėme, tada kaip galime būti įsitikinę Dievo nebuvimu ir galime atmesti jo idėją? Mes tikime tikriausiai todėl, kad tikėdami pradedame pažinti.

Tad šv. Velykų proga noriu palinkėti pirmiausia tikėti savimi, o po to tikėti ir savo artimaisiais.

Jei domitės kultūros kritika, kuri apima gerokai daugiau nei meno kūrybą, jūs visada galite užduoti klausimą doc. dr. R. Venckui bei el. paštu palaikyti dialogą – remigijus@venckus.eu

Išsamiau apie doc. dr. R. Venckaus veiklą – www.venckus.eu


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-04-14). Pradėkime tikėti. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33778-kulturos-kirtis-pradekime-tiketi.html (žiūrėta 2017-05-31).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

„Wizz Air“ privertė mane pasijausti benamiu

„Wizz Air“ privertė mane pasijausti benamiu Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus yra nemažai...

Techno-iliuzija

Techno-iliuzija Prof. dr. Remigijus Venckus Po kelių mėnesių pertraukos kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijus...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Tiriantis ir komunikuojantis menas

Tiriantis ir komunikuojantis menas Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją,...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje

Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Saulėraščių fenomenas

Saulėraščių fenomenas Prof. dr. Remigijus Venckus 2018 m. lapkričio 23 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus parengtą interviu su panevėžiečiu...

Pin It on Pinterest