Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie dailininko Laimono Šmergelio tapybą.

 

Biografiniai faktai    
Tapytojas Laimonas Šmergelis (gimė 1972-06-25 Utenoje) meno kūrybos keliu žengia drąsiai dar nuo 1985 metų, kai baigė Utenos vaikų dailės mokyklą, kurioje papildomai studijavo ir suaugusiųjų grupėje. 1995 m. dailininkas baigė Dailės ir darbų pedagogo bakalaurą, o 1997 m. dailėtyros magistrantūrą Šiaulių universitete. Po studijų Šmergelis grįžo į Uteną, kurioje gyvena ir kuria iki šių dienų.

Pastebėtina, kad nuo 1990 m. tapytojas aktyviai dalyvauja meno parodose ir įvairiuose kultūriniuose projektuose. Jis yra surengęs daugiau kaip 60 autorinių parodų, taip pat dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Dar studijų metu dailininkas dalyvavo aštuoniose vietinės ir respublikinės reikšmės grupinėse parodose. 1997–2008 m. savo kūrybą L. Šmergelis demonstruodavo kasmetinėse Utenos dailininkų parodose; taip pat tapybos kūriniai būdavo eksponuojami kasmetinėse Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodose, tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose „Utenos krašto tapytojai“.

Dailininko kūryba gausiai demonstruota grupinėse parodose, kurios rengtos Vilniuje (2011, 2018), Klaipėdoje (2008), Šiauliuose (2007), Nidoje (2005), Utenoje (2009, 2015 – 2018), Dusetose (2011 – 2018), Molėtuose (2009), Zarasuose (2010).

L. Šmergelis taip pat dalyvavo grupinėse parodose užsienyje: Olandijoje (2009, 2011), Austrijoje (2013) ir Australijoje (2015). Kūryba taip pat pristatyta ir tarptautinėse meno mugėse: Belgijoje (2008), Olandijoje (2008–2009, 2012, 2014), Jungtinėje Karalystėje (2011), Italijoje (2013–2014).

Įspūdingą kiekį autorinių parodų menininkas surengė šiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje (2005–2009, 2012, 2013), Kaune (2008-2009, 2014), Panevėžyje (2009), Kelmėje (2008-2009), Utenoje (1999, 2002–2016, 2018), Kėdainiuose (2013), Anykščiuose (2002, 2004, 2006, 2008, 2014), Zarasuose (2004), Molėtuose ir Dusetose (2006) Jonavoje (2009).
Menininko autorinės parodos surengtos ir kitose valstybėse: Olandijoje (2008), Vokietijoje (2009), Australijoje ir JAV (2015).

Su L. Šmergelio kūryba išsamiai galima susipažinti apsilankius jo personalinėje interneto svetainėje: www.smergelis.lt (žiūrėta 2019-02-01). Apie dailininką jau ir anksčiau yra tekę rengti ir publikuoti kritinius straipsnius bei tapybos rezultatus pristatyti parodų ir festivalių atidarymuose [1].

 

Tapybos savitumas
Dailininkas L. Šmergelis yra gerai pažįstamas ir atpažįstamas Lietuvos meno padangėje. Jo tapyba neretai patraukia dėmesį ne tik dėl bendražmogiškai pažįstamo, paprasto siužeto, bet ir dėl puikiai įvaldytos technikos.

Menininko tapybos savitumą galima apibrėžti net konkrečiais trimis punktais: pirma, tapytojo siužetai saviti. Čia savitumą lemia vaizduojami herojai – maži žmogeliukai, primenantys vaikus. Pastebėtina, kad šiais laikais reta dailininko, kuris puikiai suprastų vaiko, o juo labiau kūdikio, anatomiją ir galėtų kūno struktūrą realistiškai atvaizduoti paveiksle. Šis kūrybos aspektas tikrai rodo L. Šmergelio išvystytą meistrystę.

Antra, paveiksluose vaizduojami vaikai yra ne tik realistiški (ir dėl to patraukiantys žiūrovo dėmesį), bet ir dekoratyviai subtilūs. T. y. dekoratyvumas žiūrovą ne erzina, bet perkelia į savotišką kitą, labiau iliuzinę, žavingą, fantazijomis pasidabinusią aplinką (arba aplinką provokuojančią fantazuoti).

Naujausiuose savo paveiksluose L. Šmergelis specialiai pabrėžia tapybos dekoratyvumą. Jo neslėpdamas menininkas leidžia dekoratyvumui harmoningai atsiverti kaip dar vienam tapybos privalumo gestui.

Trečia, tikriausiai dėl akivaizdaus kūrybos dekoratyvumo net vaizduojami siužetai atrodo lengvi, svajokliški ir nereikalaujantys jokio papildomo įtempto mąstymo. Šis paveikslų dekoratyvumas sugestijuoja ir kūrinio pritaikomumo funkciją; t. y. vos tik pažvelgus į menininko tapybą iš karto kyla noras fantazuoti istoriją, arba ieškoti čia pat aprašyto intriguojančio siužeto, kuris įprasmina tapybą kaip literatūros kūrinio iliustraciją.

Kadangi šie trys, glaustai apibūdinti dailininko L. Šmergelio tapybos aspektai yra esminiai, todėl jie visi yra verti išsamesnės analizės. Tolimesnėse recenzijos pastraipose būtent jie ir bus išsamiai analizuojami.

 

Žavėjimasis vaikyste    
Jau minėta, kad bendražmogiški L. Šmergelio tapyboje vaizduojami siužetai yra lengvai suvokiami, priimtini ir žavintys žiūrovą. Šiuo atveju susiduriame su daugeliui iš mūsų aktualiu asmens vidaus atvaizdavimo probleminiu klausimu. Dailininko tapyba mums byloja apie malonius išgyvenimus, prisiminimus apie atradimų ir nusistebėjimų džiaugsmą.

Taip atsiranda žavėjimąsi vaikyste, taip pat ir nuolatinis siekį ją poetizuoti / romantizuoti. Visa tai susišaukia su prancūzų filosofo Jacques Derrida (1930–2004) išsakyta mintimi apie tai, kad išorė ekspresyviai imituodama vidų vaizduoja operatyviai suvokiamus jausmus. Tad šiuo atveju tapyba lyg džiaugsmo giesmė, kuri tarytum iš savęs išplėšia vidų, ištraukia į išorę ir leidžia pamatyti tai ką galima vadinti slaptu išgyvenimu, intymiu patyrimu.

Anot Derrida, „tapymas yra reprodukavimo gestas, vienodai skylantis į išorę ir vidų, o išraiška jau yra pradėjusi vesti jausmą iš jo paties, ji jau pradėjusi jį išstatyti ar vaizduoti“ [2]. Maža to, Derrida pastebi, kad tapybinis reprezentavimas – tai lyg maginis  žiūrovo sugavimas ir nužudymas [3].

L. Šmergelio kūrybos suprantamumą, temos bendražmogiškumą ir siužeto vartojimo malonumą taip pat galima interpretuoti remiantis Arno Anzenbacherio (g. 1940) meno esmės paaiškinimu: „[…] viena vertus, mene svarbu yra tai, kas yra perteikiama ar išreiškiama, t. y. dvasinis turinys. Antra vertus, yra tam tikra terpė, medžiaga, kurios pagalba perteikiama arba išreiškiama […]“ [4].

Lyg ir gali pasirodyti, kad toks meno apibūdinimas kuria savotišką priešpriešą, tačiau ji yra puikiai įveikiama tada, kai L. Šmergelis siekia harmonijos, t. y. turinio ir medžiagos vienovės.

L. Šmergelio tapybos atveju akivaizdu, kad dekoratyvumas ir iliustratyvumas iš dalies mūsų dėmesį nukreipia net ir į klausimų apie tapybos fenomeną lauką. Walteris Benjaminas (1892–1940) yra pastebėjęs, kad tapyba sunkiau pasiduoda analizei nei filmuotas vaizdas. Taip yra todėl, kad filmas tiksliau perteikia situaciją [5].

Šiai minčiai neprieštarauja ir Ernstas Hansas Gombrichas (1909–2001), teigdamas jog tapybai esant tokioje padėtyje (kurią lemia jos prigimtis) reikia fantazijos pastangų ir nepaprastų sugebėjimų [6], o juos visus, be abejo, ugdo šiuolaikinė kultūra, perpildyta įvairiais vaizdais, jau tapusiais puikiai atpažįstamais ikoniniais reprezentantais.

Tad šiuo atveju L. Šmergelio tapyba provokuoja žiūrovą fantazuoti bei fantazuojant nepaisyti realybės dėsnių. Taip yra todėl, kad priešingai nei filme drobėje ne tik trūksta, bet ir negali būti tam tikrų akivaizdžių duomenų, tokių kaip fiziškai suvokiamos erdvės ir laiko kaitos, lemiančios gerokai išsamesnį atvaizduojamo pasaulio suvokimą.

 

Simbolių įvairovė    
L. Šmergelio tapyba labai akivaizdžiai parodo, kad žmogaus pasaulis susideda ne vien tik iš daiktų; tai – simbolių tikrovė. Tad šiuo atveju, kaip pasakytų Gombrichas, „ribos tarp tikrovės ir fantazijos iš tikrųjų nėra“ [7], o tapyba lyg filosofija egzistuoja kaip kiekvieno mąstančio kasdienybės dalis.

 Tapyba, kaip ir filosofija, siekia geriau apibrėžti žmogaus gyvenimą ir veiklos formas [8], net ir tuo metu kai ji atrodo žaidybiškai lengvabūdiška ir dekoratyvi.

Maža to, tapyba mums gali atrodyti ir kaip atvirkštinis gestas psichoanalizei. T. y. psichoanalizė privalo išvaduoti iš neadekvačių ir nepamatuotų fantazijų bei priversti realybę matyti tokią, kokia ji yra, o L. Šmergelis (tikėtina, jog visiškai nesąmoningai) siekia priešingo efekto. Jis žiūrovams suteikia galimybę identifikuotis su ta fantazija, kuri atvaizduojama drobėje [9]. Dailininkas L. Šmergelis yra ne tik kūrybingas, bet ir profesionaliai plėtojanti savo kūrybos braižą. Jos kūrybinis produktyvumas, stebinantis meninis aktyvumas domina ne tik meno mylėtojus, bet ir vertintojus bei kolekcininkus. Todėl rekomenduoju dailininkui L. Šmergeliui suteikti meno kūrėjo statusą.

 

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu.

 

Nuorodos

[1] Straipsniai ir recenzijos apie dailininką:

1. Venckus, R. (2009-12-18 – 2010-01-29). Esė apie jaunėjantį žmogų: Laimono Šmergelio tapybos parodos „Tarp praeities ir dabarties”. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/laimonas-smergelis/tarp-praeities-ir-dabarties/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2015-03-18). Recenzuota atidarymo metu: 2009-12-18. Asmeniniame archyve: http://culture.venckus.eu/daile/tapyba/ese-apie-jaunejanti-zmogu/ (žiūrėta 2017-07-20).
2. Venckus, R. (2009-02-26). Kaip gyvena fantazija vaikišku veidu: apie Laimono Šmergelio tapybą. Fantazijos. Kaunas: Všį Artkomas, 7. ISBN 978-9955-905-01-1. Venckus, R. (2009-02-26 – 2009-03-25). Kaip gyvena fantazija vaikišku veidu: Laimono Šmergelio tapybos kūrinių parodos recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/laimonas-smergelis/fantazijos/laimono-smergelio-tapybos-darbu-paroda-fantazijos-2009-02-26-2009-03-25/ (žiūrėta 2015-03-18). Recenzuota atidarymo metu: 2009-03-26. Asmeniniame archyve: http://culture.venckus.eu/tapyba/kaip-gyvena-fantazija-vaikisku-veidu/ (žiūrėta 2009-07-20). Dailininko kūrybos pristatymas tarptautiniame festivalyjas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Parodų vietos: 2009-10-03 – 11-23 Kelmės krašto muziejuje, Dvaro g. 5, Kelmė; 2009-08-13 – 09-14 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, Kaunas; 2009-07-01 – 08-10 Raudonės pilis, Jurbarko raj.

[2] Derrida, J. (2006). Apie Gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 266 (iš prancūzų kalbos vertė N. Keršytė).

[3] Ten pat, 377.

[4] Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 31 (iš vokiečių kalbos vertė A., Degutis, D. Macevičienė, T. Raudeliūnas, T. Sodeika, A. Sverdiolas, G. Žukas).

[5] Benjamin, W. (2005). Nušvitimai: esė rinktinė. Vilnius: Vaga, 236 (Iš vokiečių kalbos vertė L. Katkus).

[6] Gombrich, E. H. (2000). Dailė ir iliuzija: vaizdo psichologijos studija. Vilnius: Alma Littera, 46 (iš anglų kalbos vertė. R. Antanavičiūtė).

[7] Ten pat, 85.

[8] Aster, von. E. (1995). Filosofijos istorija. Vilnius: Alma Littera, 327 (iš vokiečių kalbos vertė L. Anilionytė).

[9] Ši išvada suformuluota remiantis Slavojaus Žikeko kritika, nukreipta į Jacques Lacano psichoanalizę; žr. Žižek, S. (2010). Sveiki atvykę į tikrovės dykumą: esė. Vilnius: Kitos knygos, 29 (iš anglų kalbos vertė E. Klivis, A. Žukauskaitė, N. Vasiliauskaitė).

---

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2019-02-01). Dailininkas Laimonas Šmergelis. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/39531-kulturos-kirtis-dailininkas-laimonas-smergelis (žiūrėta 2019-04-11).

Originalo kopija

PDF – 2019-02-01 – Dailininkas Laimonas Šmergelis. Šiaulių naujienos.

---