Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus yra nemažai keliaujantis žmogus. Jau esame spausdinę ne vieną jo straipsnį apie keliones, daug teigiamų reakcijų susilaukė straipsniai apie egzotiškąją Etiopiją. Šį kartą kviečiame skaityti kitokį profesoriaus straipsnį, apie nemalonias patirtis, kurių priežastis – aviacijos kompanijų atsainus požiūris į klientą.

Kelionės fenomenas    
Spalis yra mano mėnuo! Таip jau nutiko, kad gimiau spalio 22 dieną. Su gimimo diena sutapo mano parvykimas į Lietuvą iš komandiruotės Portugalijos mieste Porto. Deja, savo gimtadienį prisiminsiu ilgai kaip kupiną neigiamos patirties įvykį.

Ne viename savo interviu, esu minėjęs, kad kelionės žmonėms yra reikalingos dėl to, kad būtų galima sugrįžti namo. Keliaujama yra tam, kad labiau suvoktume savo gyvenamąją vietą, joje atliekamus kasdienius ritualus, permąstytume savo santykį su kultūra, kuriai atstovaujame, ir ryšius su kitomis kultūromis, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai nutolusios ir svetimos. Taigi, kelionės padeda save dar kartą suvokti kaip žmogų.

Išvykdamas oro uostuose matau kitus išvykstančius, jie džiaugiasi laukiamais nuotykiais, dalijasi dar neįvykusio, bet galimai įvyksiančio gyvenimo pokyčio įspūdžiais. Visi jie – keliaujantys yra pilni energijos, pozityvaus nusiteikimo ir pasirengimo įspūdingam nuotykiui; aišku, jei keliaujama atostogauti arba darbo vizito į kitą šalį, kurioje dar neteko lankytis,  žmogų aplanko gana paaštrėję nekantrumo jausmai.

Kelionės tikslas
2019 m. spalio 12 diena, iš Vilniaus oro uosto išvykstu į Porto miestą, įsikūrusį Portugalijos šiaurėje. Šis miestas man yra ypatingas.

Pirmą kartą Portugalijoje lankiausi dar būdamas studentu pagal tarptautinę „Erasmus“ studentų mainų programą. Beveik prieš dvidešimt metų Porto mieste įsikūrusioje privačioje aukštojoje mokykloje studijavau grafinį dizainą, filmų kūrimą, specialiuosius efektus, fotografiją ir meno istoriją.

Vėliau, dirbdamas Vytauto Didžioje universitete, lankiausi šioje mokykloje pagal Europos Sąjungos projektą. Kartu su kolegomis atlikome tyrimą ir rinkome informaciją apie galimybes rengti bendrą tarptautinę medijų meno magistro studijų programą.

Dar vėliau, dirbdamas Kazimiero Simonavičiaus universitete, inicijavau naują bendradarbiavimą, naujus ryšius. Prieš keletą metų vykau atstovauti Vilniaus Gedimino technikos universitetui ir skaityti paskaitų apie šiuolaikinę eksperimentinę fotografiją.

Šių metų spalio mėnesį keliavau edukacijos ir kompetencijų tobulinimo tikslais.

Кеlionei į Porto miestą ir atgal pasirinkau skrydžių kompanijos „Wizz Air“ teikiamas paslaugas. Bilietus pirkau per kiwi.com platformą. Mano pažįstamas Dovydas Raišys, sužinojęs apie mano planuojamą vizitą ir apie tai, kad Porto miestą gana neblogai pažįstu, taip pat įsigijo bilietus ir išsinuomojo kambarį viešbutyje bei tuo pat metu vyko į Portugaliją atostogauti. Mes abu keliavome tais pačiais lėktuvais, tuo pačiu maršrutu.

Šiandien esu dėkingas likimui, jog susiklostė taip, kad skrydžiuose sutikdavau Dovydą ir iškilus bet kokiai problemai galėjome vienas kitam patarti bei vienas kitą palaikyti.

Vėluojantys skrydžiai
Kelionė iš Vilniaus į Porto miestą vyko per Londono Lutono oro uostą. Paradoksas, tačiau iš Vilniaus į Londoną ir iš Londono į Porto miestą skrydžiai vėlavo daugiau nei po valandą. Laimė, kad tarp skrydžių Londone buvo trys valandos, skirtos persėdimui ir laukimui.

Vėluojančių skrydžių problemą jau pastebėjau gerokai anksčiau. Šį mėnesį įvyko ne vienintelė mano komandiruotė. Spalio 2-6 dienomis lankiausi Šiaurės Makedonijoje, kur dalyvavau tarptautiniame šiuolaikinio meno kuratorių seminare. Skrydžiai vyko iš Vilniaus į Vieną ir iš Vienos į Skopjė. Tąkart naudojausi „Austrian Airlines“ kompanijos paslaugomis. Lėktuvai pakilti vėlavo mažiausiai po valandą. Taigi, paskaičiuokime – nuskristi iš Vilniaus į Skopjė ir atgal papildomai ir neplanuotai teko sugaišti dar 4 valandas. Na bet kuriuo atveju, skrydžiai įvyko ir seminare sudalyvavau bei į darbą grįžau laiku.

Jau minėjau, kad kompanijos „Wizz Air“ skrydžiai iš Vilniaus į Porto, vykę spalio 12 dieną, buvo organizuojami per Londoną. Jie taip pat įvyko su uždelsimais. Tad jei šiuos uždelsimus sudėsime kartu su tais, kurie buvo susiję ir su „Austrian Airline“, vadinasi, spalio mėnesio pradžioje jau buvau pradelsęs 8 valandas. Oho, ištisa darbo diena!

Skrydis iš Porto neįvyko
Spalio 19 dieną turėjau grįžti į Lietuvą; iš Porto miesto turėjau skristi su persėdimu Londono Lutono oro uoste.

Deja, skrydis iš Porto miesto į Lutoną (nr. W9 8114), kuris turėjo įvykti 13.25 val., buvo atšauktas. Apie atšaukimą pranešta praėjus kelioms valandoms. Sužinojau, kad lėktuvas, turėjęs skraidinti keleivius į Londoną, nusileido Faro (pietų Portugalijoje).

Visi keleiviai operatyviai nukreipti pas „Wizz Air“ atstovus, kurie įsikūrę oro uosto pagrindinėje išvykimo salėje. Iš karto patikinta, kad atstovai pasirūpins keleiviais, suteiks papildomos informacijos ir suderins alternatyvius skrydžius.

Eilėje pralaukus beveik 3 valandas, pagaliau pavyko susitikti su skrydžių kompanijos atstovais ir kalbėtis dėl susidariusios situacijos. Priešingai, nei anksčiau, laukiant prie išvykimo vartų, mums buvo pranešta, kad lėktuvas negalėjo nusileisti dėl blogų oro sąlygų.

Situacija yra išties keista, nes lauke lijo gana smarkiai, tačiau už lango regėjome nuolatos kylančius ir besileidžiančius įvairių kompanijų lėktuvus. Dar keisčiau, jog pirmiausia mums buvo pranešta, kad lėktuvas tiesiog neatvyko ir nenusileido. Tiesa, panašiu metu taip pat nepakilo ir „Easy Jet“ kompanijos lėktuvas.

Pirmiau parašas, vėliau dokumentas
Kompanijos „Wizz Air“ atstovas pirmiausia visiems keleiviams pakišo popieriaus lapą, kuriame jie turėjo pasirašyti, jog sutinka gauti keleivių teises reglamentuojantį dokumentą ir su juo susipažinti. Oro uoste kilo didžiulis šurmulys, žmonės piktinosi, jog jie turi pirmiau pasirašyti, o tik vėliau pamatys, dėl ko pasirašo. Mano galva, toks kompanijos atstovų elgesys tikrai nėra sąžiningas. Galiausiai asmenys, savo parašą padėję specialioje formoje, gavo lapus su telefonų numeriais, kur jiems buvo pasakyta skambinti ir patiems derinti pakaitinius skrydžius.

Situacija išties keista, esi verčiamas laukti tris valandas, gauni galimybę palikti savo autografą, tau suteikiamas telefono numeris, kad toliau savo alternatyvų skrydį pats derintum… Kas čia – atsakomybės nusikratymas?

Turiu prisiminti beveik prieš dešimtmetį neįvykusį savo skrydį į Briuselį su „Brussels Airlines“ kompanijos lėktuvu. Tą kartą kompanijos atstovai nereikalavo jokių parašų, jie skrydžio bilietus iš karto keitė į kitos dienos bilietus bei keleivius apgyvendino viešbutyje.

Naujo skrydžio derinimas
Ne iš pirmo karto man pavyko susiskambinti su „Wizz Air“ atstovais telefonu. Paskambinus lietuvišku numeriu bandžiau susikalbėti su moterimi, kuri nekalbėjo mano gimtąja kalba. Laužyta anglų kalba ji nesugebėjo paaiškinti, kokius duomenis turiu jai pateikti. Paskambinus portugališku numeriu man pavyko gana greitai gauti pakaitinį skrydį. Deja, siūlomas skrydis manęs nenudžiugino, jis pasiūlytas ne kitą dieną, bet už trijų dienų – spalio 22-ąją (kaip tik per mano gimtadienį).

Telefonu taip pat pasiteiravau, ką man daryti, nes su šiuo atidėtu skrydžiu „nuplaukia“ skrydis iš Londono Lutono oro uosto į Vilnių. Akimirksniu buvau nukreiptas į kompaniją, iš kurios pirkau bilietus. Kiwi.com privalumas tas, kad ji apjungia skirtingus skrydžius ir vienam neįvykus garantuoja kito skrydžio suderinimą ir bilietų pakeitimą nemokamai.
Sužinojus apie savo naują skrydį iš Vilniaus į Londoną, kuris įvyks po trijų dienų, vėl stojau į tą pačią eilę. Atstovėjus kelias valandas man buvo paskirtas kambarys netoli oro uosto esančiame viešbutyje. Buvo suorganizuotas dukart per dieną maitinimas bei suteiktas 8 еurų vertės vaučeris, nemokamai užkąsti oro uoste.

Vakare susisiekiau su „Wizz Air“ ir paklausiau apie galimybę padengti mano patirtus nuostolius. Skunde paaiškinau, kad pagal „Erasmus“ projektą aš turiu būtinai grįžti į darbą numatytu laiku. Maža to, dėl atidėtų skrydžių negalėsiu atvykti į universitetą dar dvi papildomas dienas po įvykusios komandiruotės. Paminėjau ir kitą faktą, kad mano gyvybės draudimas kelionėje taip pat baigiasi tuo metu, kaip ir baigiasi planuoti skrydžiai, o esant ne Lietuvoje papildomai draustis negalima.

Kreipimąsi išnagrinėjusi kompanija maloniai atsakė, kad dėl situacijos kalti oro pokyčiai, todėl ji nieko papildomai kompensuoti neprivalo ir nekompensuos. Vis tik skrydis neįvyko tris dienas ir tąkart tikrai buvo gana apmaudu.

Dienos pabaigoje bilietus pardavusi Kiwi.com kompanija pasiūlė dar kitas skrydžio galimybes: spalio 22 d. skristi į Barseloną ir ten praleisti 12 val., po kurių persėdus į kitą lėktuvą grįžčiau į Lietuvą po vidurnakčio. Kompanijos pasiūlymas skambėjo ne kaip tikras pasiūlymas su galimybėmis rinktis, bet kaip konkretus vienintelis variantas. Nesutikus su pasiūlymu (arba nepasirinkus jo) kompanija neprisiimtų atsakomybės ir nebeieškotų naujų kelionės galimybių ir už jas nemokėtų. Be abejo, teko sutikti su nauju pasiūlymu.

Iš Porto į Lietuvą per Barseloną
Skrydis iš Porto į Barseloną turėjo įvykti spalio 22 d. 6.30 val. Deja, ne „Wizz Air“, bet „Ryanair“ kompanijos lėktuvu. Šį kartą taip pat buvo vėluojama daugiau nei valandą. Kad būtų įmanoma papusryčiauti ir atvykti į oro uostą laiku, savo dieną teko pradėti 4 val. ryto.

Kadangi iš Barselonos į Vilnių skrydis turėtų įvykti tik vakare, 20.50 val., о tuo pačiu maršrutu keliavo ir mano minėtas pažįstamas Dovydas, todėl pasitarę nusprendėme palikti dirbtinę oro uosto aplinką ir laiką praleisti mieste.

Tikriausiai daug kas suabejotų dėl šio sprendimo,nes naujienų portalai tuo metu mirgėjo nuo informacijos apie katalonų ir ispanų susirėmimus. Vis dėlto noriu visus nuvilti, nenufotografavau nė vieno susirėmimų įrodymo. Mieste buvo rami, kasdienė ir įprasta aplinka: žmonės ėjo į darbus, turistai sėdėjo kavinėse bei vedini gidų lankė įvairius dėmesio vertus objektus.

Į oro uostą grįžome laiku. Saugumo patikras praėjome greitai ir sklandžiai, įlaipinimo dokumente numatytu laiku jau sėdėjome lėktuve, kurio skrydžio numeris buvo W68064.

Laimė, iš vienos pusės šalia manęs sėdėjo labai įdomi katalonietė, o iš kitos Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja. Maloniai šnekučiavomės, aptarinėjome Ispanijos ir Katalonijos konfliktą, sužinojau išties įdomių faktų, apie kuriuos net nenutuokiau.

Įkalinimas lėktuve
Lėktuvas turėjo pakilti 20.50 val., tačiau beveik po pusantros valandos sėdėjimo savo vietose išgirdome piloto pranešimą, kad negalime palikti oro uosto, nes Prancūzijos erdvėje susidarė intensyvus lėktuvų judėjimas ir mums nėra leista įskristi į šios šalies oro erdvę. Praėjus dar kelioms valandoms buvo pranešta, kad dėl pablogėjusių oro sąlygų Barselonoje turime laukti momento, kai mums bus leidžiama kilti.

Po keturių valandų sėdėjimo lėktuve skrydžio palydovai pradėjo nemokamai dalyti mineralinio vandens buteliukus su užkandžiais (mažas šokoladukas arba riešutų pakelis). Tąkart aš jau buvau nemiegojęs 21 valandą.

Po penkių valandų sėdėjimo lėktuve pilotas staiga pranešė, kad pablogėjus oro sąlygoms lėktuvas bandys kilti neįprastu būdu, t. y. kils pakilimo taku priešinga kryptimi. Prie kilimo tako lėktuvas buvo nustumtas vilkiku.

Nekantriai laukiant lėktuvo pakilimo akimirkos pro langą mačiau priešais stovintį kitą „Wizz Air“ kompanijos lėktuvą, kuris taip pat ruošiasi kilti. Mačiau ir kitų kompanijų lėktuvus, periodiškai kylančius ir besileidžiančius.

Beveik dar po valandos laukimo lėktuvo pilotas pranešė, kad skrydis neįvyks. Anot jo, salono gale yra dvi moterys, kurios piktinasi dėl susidariusio delsimo, jos nori likti Barselonoje ir nebenori niekur keliauti. Pilotas patvirtina, neva ši informacija jį pasiekė per įgulos narius.

Grįžimas į oro uostą po 7 valandų įkalinimo
Ar ši situacija jums iš ties neprimena absurdo komedijos? Po 7 valandų sėdėjimo lėktuve, tarytum skrydžio simuliatoriuje, visi keleiviai yra grąžinami į oro uostą. Įgula paiso dviejų „turbo-super“ moteriškių, kurios yra tokios neįtikėtinai galingos, jog sugeba paveikti piloto sprendimus ir sustabdyti lėktuvą, tikriausiai savo lagaminais užbarikaduoja praėjimą ir didelėmis krūtimis aptalžo lėktuvo įgulą! Be abejo, labiausiai išsigąsta pilotas ir dėl to jis susigūžęs beria paklusnų monologą ir taip siekia sustabdyti iš dviejų moteriškių sklindantį smurtą! (Aš ironizuoju visą šią situaciją – R. V. pastaba).

Patikinu, kad tąkart lėktuvo keleiviai kaip niekad buvo ypač ramūs, supratingi ir kantrūs. Deja, visų likusių keleivių nuomonės niekas neklausė. Įgula paisė dviejų „turbo-super“ moterų nuomonės. Pilotas pranešė, kad įgula ir skrydį organizuojanti kompanija turi gerbti kiekvieno keleivio norus. Nieko sau?!. О kas gerbia kitų keleivių nuomones, kas gerbia mano norus ir nuomonę?..
Turiu pažįstamą skrydžių palydovą, jis yra pasakojęs jog nutinka ir taip, kad žmogus miršta lėktuve. Deja, lėktuvas nėra sustabdomas ar atšaukiamas skrydis. Operatyviai yra pasistengiama mirusįjį perduoti atitinkamoms tarnyboms ir toliau vykdyti skrydį. O mano aptartu atveju dvi triukšmingos moteriškės labai paprastai sustabdo lėktuvą ir tikriausiai tą naktį paralyžiuoja visos kompanijos darbą… (ir vėl ironizuoju – R. V. pastaba)

Grįžimas į Barselonos oro uostą
Paliekant lėktuvą vyriausioji stiuardesė informavo, kad turime oro uoste keliauti iki trečiojo langelio, kur mums bus suteikta tolimesnė informacija, pasirūpinta nakvyne viešbučiuose ir maistu. Išlipdamas iš lėktuvo dar kartą paklausiau – kas yra tas keistas, mistinis trečiasis langelis, kur jį galima rasti. Stiuardesė konstatavo apie tai nieko nežinanti, ji tik gavo tokią informaciją, kokią ir paskelbė per garsiakalbį. Galiausiai ji rekomendavo trečiojo langelio teirautis informacijoje, esančioje oro uoste.

Visi keleiviai palydimi į išvykimo salę. Joje laukia masė kitų užstrigusių keleivių, negalinčių palikti oro uosto dėl atidėtų ar atšauktų skrydžių. Tuo metu informaciją teikiančio darbuotojo rasti nebuvo įmanoma. Taip pat neįmanoma rasti nė vieno tą naktį dirbančio bet kokio kito darbuotojo. Po valandos klaidžiojimo keleiviai informuojami, kad jie turi prieiti prie aštuntojo langelio, kur įprastai yra registruojamasi į skrydį ir priduodamas bagažas.

Nuvargusių ir net išsigandusių keleivių minia prie išsvajotojo langelio priversta laukti dar neribotą laiką. Po kelių valandų prieina oro uosto darbuotoja, kuri, panašiai kaip ir anksčiau aprašytoje Porto oro uosto situacijoje, dalija tas pačias keleivių teises. Paklausta apie tai, kada bus skrydis ir ar bus suteikiamas poilsis viešbutyje bei maitinimas, oro uosto darbuotoja atsako, kad apie tokias galimybes jos neinformavo „Wizz Air“ kompanija, tad ji niekuo padėti negali; visi keleiviai turi laukti oro uoste tol, kol bus pateikta bent kokia aiški naujiena.

Keista, nors informaciniuose TV ekranuose regėjau, kad skrydis yra atšauktas, tačiau oro uosto darbuotoja patikino jog skrydis atidėtas… Kas čia? Nesusitarta kaip bus meluojama?

Maisto daviniai
Po dar vienos valandos laukimo oro uosto darbuotoja pradeda visiems keleiviams dalyti 8 eurų vertės vaučerių kuponus, už kuriuos oro uosto kavinėse ir restoranuose galima įsigyti maisto.

Kone ironiška situacija: oro uoste dirba tik viena kavinė, atšauktų skrydžių–  beveik 160, eilė prie maisto nusidriekia kone kilometrus. Žmonės čia pat eilėse stovi, o kiti jau net miega, sugulę ant šalto grindinio.

Ilgo stovėjimo metu, kai triukšmingai žarna ryja žarną, galėjau apžiūrėti visą aplinką detaliai: mačiau ant žemės miegančius vaikus, suaugusius, senyvus vyrus ir moteris, čia pat keliuose invalidų vežimėliuose knapsančius neįgaliuosius. Oro uoste per mažai sėdimųjų vietų, todėl teko net man ištiesti kojas ant šalto akmens masės plytelių grindinio.

Vis dėlto dar nemačiau apsaugos, dirbančios informacijos, vaikštinėjančios policijos ar bent vieno dirbančio registracijos į skrydį langelio. Pirmą kartą regėjau tokį vaizdą, kurį matydavau tik filmuose. Turėjau galimybę įsivaizduoti apokalipsę ir niekam nereikalingus, beverčius žmones….

Aš gniaužiau savo jausmus, nenorėjau parodyti, bet man iš ties buvo skaudu žvelgti į ant žemės sugulusius ir miegančius vaikus, snūduriuojančius senolius bei neįgalius žmones. Ar tokia situacija nė kiek nepanaši į elementarų žmogaus pažeminimą?…

Beveik snausdamas sulaukiau savo eilės; kartu su pakeleiviu Dovydu nusipirkau maisto. Sėdėjome ant kelių kėdžių, oro uosto kavinės kamputyje ir kalbėjomės, vienas kitą įtikinėdami neužmigti ir laukti…

Geroji naujiena ir gerasis skrydis!
Dar po kelių valandų klajojimo oro uoste, sienų ramstymo pečiais ir gulėjimo ant žemės keleiviai buvo informuoti elektronine žinute, kad skrydis įvyks ryte 9.20 val. Tačiau ką daryti, kur pasikeisti bilietus, koks skrydžio numeris, lėktuvas, takas ir t. t. nebuvo aišku, kol aš nepasiteiravau kiwi.com. Buvau informuotas, jog keleiviai turi laukti prie skrydžio registravimo langelio, kur mums bus išduoti nauji skrydžio bilietai.

Chaotiškai ir neorganizuotai buvo suteikti bilietai. Po to visi keleiviai vėl praėjo patikrą ir galiausiai atsidūrė prie tų pačių oro uosto vartų, nuo kurių naktį buvo „nublokšti“ atgal į išvykimo salę. Nepatikėsite, įlaipinimas į lėktuvą vėlavo dar vieną valandą. Tad pakilome 10.20 val.

Mus taip pat pasiekė informacija, kad pakilti negalėjome ne tik dėl blogo oro, bet ir dėl to, kad lėktuvo įgula buvo išnaudojusi visas jiems galimas darbo valandas ir turėjo pailsėti. Taigi, lėktuve, keleivių tarpe sėdėjo ta pati įgula, žvali ir pailsėjusi; lėktuvo pilotas ir darbą atliekantys palydovai jau buvo kiti…

Pasekmės
Pagaliau lėktuvas nusileido Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Išsikviečiau taksi, šiaip ne taip iki jo prislinkau. Vaizdas akyse plaukiojo, skaudėjo skrandį ir galvą, pykino. Išlipus iš taksi pirmas dalykas, kurį aš padariau… deja, nepabučiavau brangiosios Lietuvos žemelės… aš tiesiog nevalingai ją apvėmiau…

Grįžau ne namo, bet pas pakeleivį Dovydą, kur buvau palikęs savo automobilį. Kad ir kaip norėjau grįžti į savo namus, vis dėlto nedrįsau vairuoti. Buvau nemiegojęs 35 valandas…

Penkiolika valandų be jokių vaizdingų sapnų truko mano pirmasis snūstelėjimas, po kurio paskambinęs į darbą informavau, jog atvykti negaliu dėl prastos fizinės sveikatos bei emocinio stovio. Tik kitos dienos vėlų vakarą sugebėjau sėsti už automobilio vairo ir grįžti namo.

Taigi, po komandiruotės universitete nepasirodžiau savaitę. Kaip jaučiuosi šiandien? Vis dar skauda skrandis, šokinėja spaudimas ir esu be galo susierzinęs, nes iš Portugalijos į Lietuvą skridau 5 paras, nemiegojau 35 valandas, į darbą neatėjau ištisą savaitę, turiu dar intensyviau dėstyti ir suspėti studentams suteikti reikiamą informaciją. Tad nors ir turėčiau „pristabdyti arklius“ dėl dabartinės savo sveikatos, deja, neturiu tam laiko…

Tuo pačiu maršrutu keliavęs Dovydas taip pat vėlavo į darbą ir jis dėl patirtos sumaišties prarado gana nemažą pinigų sumą.

Reakcijos
Po mano klajonių oro uostuose LRT, 15min. ir TV3 portalai parengė straipsnius ir juos publikavo. LRT portalas taip pat pateikė skrydžių kompanijos komentarą: „Wizz Air“ patvirtina, kad bendrovės skrydis iš Barselonos į Vilnių, kaip ir daugelio kitų aviakompanijų skrydžiai, turėjo būti perkeltas iš spalio 22 dienos į spalio 23 dieną dėl blogų oro sąlygų – stiprios perkūnijos Barselonos oro uoste ir dėl leistino orlaivio įgulos darbo laiko viršijimo. Perkeltas skrydis išvyko 10.00 val. vietos laiku. Šio vėlavimo išvengti nebuvo galima ir aviakompanija pagal atitinkamus teisės aktus savo keleiviams Barselonoje suteikė maitinimo kuponus bei papildomas paslaugas įlaipintiems keleiviams. Nepaisant visų pastangų, apgyvendinimo paslauga keleiviams negalėjo būti pasiūlyta, nes ir kitų avialinijų neišvykusių keleivių skaičius buvo per didelis ir visi viešbučių kambariai Barselonoje buvo užimti“.

Deja, „Wizz Air“ perkelto skrydžio laiką komentare nurodė ne teisingą. Susiklosčiusioje situacijoje kompanija nekomunikavo su keleiviais ir jais nesirūpino. Tad galiu tik garsiai padėkoti: ačiū „Wizz Air“ už šaltas Barselonos oro uosto grindis“ – aš jas tikrai ilgai atsiminsiu.

Ne pirmas ir ne paskutinis atvejis
Turiu paminėti, kad Barselonos oro uoste laukdamas naujų įlaipinimo į lėktuvą dokumentų susipažinau su pora asmenų, skrendančia į Rumunijos sostinę. Tą naktį juos „Wizz Air“ kompanija pralaikė lėktuve 6 val., po kurių pareiškė, jog įgula yra pavargusi ir išnaudojusi visą darbo laiko limitą, todėl skrydis atšaukiamas iki tol, kol įgula pailsės.
Po straipsniu, publikuotu LRT portale, perskaičiau komentarą, kur savo patirtimi dalijosi Laima Geležė. Ji teigė: „Patikėkit ir aš turėjau tokį pragarą, 6 val. išlaikė lėktuve ir po to pareiškė, kad du žmonės nenori skristi. Lėktuvas apsisuko nuo pakilimo tako, ir sugrįžo i stovėjimo vietą. Nesiskaitymas su žmonėmis, reikalausime kompensacijų, baisu!!!“

Kolegė Rūta Latinytė reaguodama į mano neigiamą patirtį pasidalijo štai tokiu komentaru: „Man „Air Baltic“ dėl 5 valandų vėlavimo skyrė poilsiui šikarniausią viešbutį Rygoje. Mane atskraidino į Rygą po vidurnakčio, o jungiamasis kitas skrydis buvo tik po 7 valandų, ryte“.

Kodėl taip elgiasi „Wizz Air“? Turiu pasakyti, kad taip elgiasi ne tik ši kompanija, bet ir kitos. Elementaru – tokiu būdu jos taupo pinigus. Joms svarbu situaciją valdyti taip, kad tik nereikėtų mokėti už viešbučius, maistą ar suteikti kitą finansinę kompensaciją.

Akivaizdu, kad „Wizz Air“ ir „Ryanair“ ypač rūpinasi keleivių finansine padėtimi. Jei prieš lipant į lėktuvą keleivio kuprinė ar lagaminas yra bent keliais centimetrais didesnis, nei kompanijų susigalvotas standartas, tuomet bagažas iš karto yra papildomai apmokestinamas.

Prisimenu puikiai reiškinį iliustruojantį atvejį. Prieš keletą metų skrisdamas iš Milano turėjau lagaminą, kuris buvo platesnis tik 4 centimetrais. Tąkart privalėjau sumokėti 35 eurus.

Situacija rodo, kad aviakompanijos puikiai suvokia tikrąją pinigų vertę!?

Kas gali padėti?
Po šio įvykio oficialų skundą pateikiau „Wizz Air“ kompanijai. Vis dėlto aprašyti detales nėra įmanoma, nes internetinėje formoje galima pateikti tekstą, sudarytą tik iš 2000 spaudos ženklų. Tad ėmiausi rašyti skundus ir siųsti specialiai skirtingais kompanijos elektroninio pašto adresais. Po kelių dienų gavau oficialų atsakymą, kuriame minima, jog kompanija tik apgailestauja dėl šio sukelto diskomforto. Ji neprisiima atsakomybės dėl prastų oro sąlygų bei nemokės jokios kompensacijos.

Cha… dėl prastų oro sąlygų? Ar tikrai? O kaip dėl prasto įgulos darbo organizavimo bei dėl keleivių palikimo likimo valioje? Kas turi prisiimti atsakomybę?

Gana greitai kreipiausi į „Sky Cop“ kompaniją, kuri atstovauja keleiviams ginčuose dėl neįvykusių, sutrukdytų ar uždelstų skrydžių. Telefonu buvau informuotas, jog ši kompanija niekuo negali man padėti. Vis tik ir jų nuomonė sutampa su akiakompanijos: viskuo kaltos oro sąlygos.

Savijauta ir viešos reakcijos
Grįžęs į Lietuvą Kauno menininkų namuose skaičiau viešą paskaitą apie videomeną. Prieš pradedant susitikimą su visuomene ir diskusijai įsibėgėjant turėjau laiko pasišnekučiuoti su įstaigos darbuotojais. Jie buvo jau skaitę mano interviu apie karčias kelionės patirtis. Vienas iš pašnekovų labai tiksliai apibūdino tai, kaip jis jaustųsi mano vietoje: „Atrodo lyg ir nieko baisaus neįvyko, lyg ir grįžai namo, bet iš ties viduje jautiesi kažkaip pažemintas.“ Bingo, tai pirmas žmogus, kuris įvardijo mano vidinius jausmus, kuriuos išreikšti garsiai žurnalistams nedrįsau. Dėl ko? Gal kaltas lietuviškas kuklumas…

Vis dėlto šis straipsnis nėra kuklus, jis yra tiesus ir gal kiek tiesmukas. Susigūžusiems ir užsisklendusiems savyje lietuviams, kurie mane kritikuoja, keikia ir niekina rašydami komentarus po interviu LRT, 15min ir TV3 portaluose, noriu pasakyti: jūs – kurie drįstate niekinti ir tyčiotis tik dėl to, kad nesugebate perskaityti parašyto teksto, komentuojate tik pagal straipsnio pavadinimą, nesuprantate pasakojimo prasmės ir tikslo, visiškai nesugebate kalbėti ir įvardyti situacijos, išplėtoti savo patirties visiems aiškiu ir tinkamu tekstus – nustokite būti avinų banda! (Metaforą pasiskolinau iš europarlamentarės Aušros Maldeikienės – R. V. pastaba).

Aš šį straipsnį rašau ir dalijuosi savo patirtimi vien tik tam, kad tokių beprasmių situacijų neliktų. Aš vis dar esu tokios savijautos, kokią puikiai įvardino europarlamentaras Petras Auštrevičius, vos tik pažvelgęs į mano autoportretą, darytą oro uoste: „Remigijau, atrodai pasiutusiai pavargęs.“

Gal kiek ir idealizuoju, tačiau esu įsitikinęs, kad viešumu galime keisti tikrovę! Ak, kad taip į Lietuvą importavus bent dešimt katalonų ir prancūzų… Tų, kurie negali patylėti ir nebijo būti pavadinti išsišokėliais!

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2019 m. galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu. Šio straipsnio autorius tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2019-11-09, 2019-11-16). „Wizz Air“ privertė mane pasijausti benamiu. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/40742-kulturos-kirtis-wizz-air-priverte-mane-pasijausti-benamiu, http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/40775-kulturos-kirtis-wizz-air-priverte-mane-pasijausti-benamiu-2 (žiūrėta 2020-01-09). 

Originalo kopija

PDF – 2019-11-09_2019-11-16. Wizz Air privertė mane pasijausti benamiu. Šiaulių naujienos