Dr. Remigijus Venckus.

Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus docento dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su šiuolaikinės kultūros tyrinėtoja lektore dr. Kristina Stankevičiūte.

Visiškai neplanuotai mano gyvenimas pasuko rašytojo keliu. Nors kartais atrodo, jog vis dar įsikibęs laikausi fotografijos kūrybos, tačiau nėra dienos ir akimirkos, kai nerašau kokio nors teksto. Ypatingas malonumas mane aplanko tuomet, kai susitinku ir diskutuoju apie rašymą su kolegomis, humanitarinių mokslų srities atstovais, kurie puikiai suvokia teksto galią.

Galiu pasidžiaugti, kad jau beveik dešimtmetį bendrauju su humanitarinių mokslų daktare, Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektore Kristina Stankevičiūte. Paminėtina, kad mano kolegė labai puikiai supranta teksto galią, yra puiki anglų kalbos specialistė, iš lietuvių kalbos vertusi ne vieną mano menotyros tekstą.

Paminėtina, kad lekt. dr. Kristina Stankevičiūtė yra Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų absolventė, filologė, humanitarinių mokslų daktarė, 2016 m. apgynusi disertaciją kultūros studijų tema Vilniaus universitete. 2008 m. baigė Ryšių su visuomene profesinių studijų programą Lietuvos žurnalistikos centre. 2011–2014 m. dirbo kultūros vadybos srityje, buvo tarptautinio menų projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kuratorė, tarptautinio vidutinių Europos miestų kultūrinio bendradarbiavimo tinklo „CreArt“ komandos Lietuvoje narė. Šiuo metu dėsto K. Simonavičiaus universitete mados žurnalistikos, kultūros studijų kursus. Taip pat dėsto ir Vilniaus Gedimino technikos universitete: skaito kultūros istorijos, medijų studijų kursus. Lekt. dr. K. Stankevičiūtės mokslinių interesų sritys: kultūrologija, kritinė teorija, populiariosios kultūros tyrimai.

Puikiai suprantama, kad dėl gana plačių mokslinių interesų lauko gana dažnai su lekt. dr. K. Stankevičiute diskutuojame apie dabartinę Lietuvos publicistiką. Diskusijose kilo ne viena pastaba apie medijose puikiai įsigalėjusią vulgariąją publicistiką.

Taigi šia tema ir dalijuosi mūsų diskusijos fragmentais.

– Terminas vulgarioji publicistika daug kam gali skambėti gana pikantiškai bei skatinti smalsumą. Galiausiai vulgarioji publicistika yra artimai sulipusi su kasdienybės kalba, vartojimo įpročiais, asmens ir jų grupių saviraiška socialinėje erdvėje. Tačiau ar vulgarioji publicistika mus lydi kasdien ir kaip ją galima apibrėžti? Kuo vulgarioji publicistika skiriasi nuo visos kitos publicistikos?
– Vulgarioji publicistika nėra formalus publicistikos žanras, jos nerasime žurnalistikos žanrų ir formų klasifikacijoje. Aš pati šį terminą atsitiktinai aptikau gal prieš metus, tikriausiai feisbuko ar delfi komentaruose po Andriaus Užkalnio straipsniu, todėl įvardyti termino autoriaus tikrai negaliu. Pasidomėjusi šia tema anglakalbiuose kontekstuose (JAV ir Didžiosios Britanijos) atradau, kad ji buvo gan aktuali prieš keletą metų, kai socialiniai tinklai įsiveržė į „masinių visuomenės informavimo priemonių“ pasaulį ir tiesiog išsprogdino jį savo leksika, buitiškumu, kasdienybe ir paprastumu. Radau daug straipsnių internetiniuose laikraščiuose, žurnaluose ir asmeniniuose bei profesiniuose tinklaraščiuose, diskutuojančių daugiausiai apie keiksmažodžių vartojimą viešuose – paprastai rašytiniuose – pasisakymuose, transliuojamuose įvairiais medijų kanalais. Interpretacijos – labai įvairios, nuo psichologų išaiškinimo, kodėl žmonės keikiasi ir ar/ kaip tai jiems naudinga, iki nuomonės, kad keiksmažodžių cenzūravimas pažeidžia kalbos laisvę.

Dr. Kristina Stankevičiūtė

Taigi aiškumo dėlei galima būtų įvesti tokį savotišką apibrėžimą, kad vulgarioji publicistika laikosi nuostatos, jog bet kokia cenzūra yra spaudos laisvės pažeidimas, ir transliuoja autoriaus bei jo šaltinių nuomonę visiškai neredaguotą, „nevyniodama į vatą“, nesirinkdama žodžių, su visais „autoriniais“ išsireiškimais (t. y. keiksmažodžiais ir kitokia necenzūrine leksika).

Specifinis aspektas, ypač būdingas būtent šiai tekstinės komunikacijos rūšiai, mano nuomone, yra jos glaudus ryšys su savo kultūra. Jeigu bet kurio kito žanro straipsniai užsienio auditorijai yra laisvai prieinami (t. y. suprantami), jei tik pastaroji moka atitinkamą kalbą, tai vulgariosios publicistikos priesakų besilaikančio žurnalisto tekstai ir jų kalbõs (bei minties) ypatumai bus visiškai suprantami tik ypač gerai kalbą įvaldžiusiems užsienio piliečiams.

– Visiškai suprantama, kad vulgariosios publicistikos šaknys glūdi kasdieniame kalbos vartojime, įprastoje, neparengtoje ir gana spontaniškoje komunikacijoje. Vargu ar yra daug žmonių, kurie niekada nesikeikė, tačiau tai nereiškia, kad jie savo keiksmus pavertė publicistiniais. O galbūt vulgariosios publicistikos atsiradimą lėmė elitinės ir masinės kultūros ribų nutrynimas, kur kiekvienam yra suteikiama teisė kurti ir skleisti mintį bei siekti auditorijos dėmesio. Tad vis dėlto kokios yra vulgarios publicistikos atsiradimo priežastys? Kaip istoriškai klostėsi sąlygos, leidusios atsirasti ir plėtotis vulgariai publicistikai?
– Šios komunikacijos rūšies iškilimas publicistikoje, mano nuomone, sietinas su socialinių tinklų įsigalėjimu bei takoskyros tarp aukštosios ir žemosios kultūros nykimu, kuris prasidėjo postmodernizmo eroje ir tęsiasi iki šiol.

Vulgarumo estetikos populiarumo visuomenėje priežastis tiksliau turbūt nusakytų psichologai bei sociologai. Kultūrologine prasme esu linkusi sieti vulgarumo, chamizmo iškilimą su tam tikru kultūros nuosmukiu, kurį savotiškai prognozavo dar Frankfurto mokyklos atstovai ir ypač T. Adorno, skeptiškai vertinęs masinės kultūros įsigalėjimą, bei aukštosios kultūros vertybių devalvaciją vartotojiškos visuomenės sąmonėje.

Estetine prasme vulgarioji publicistika neabejotinai artima „bjaurumo estetikos“ sąvokai, kuri dažnai ir įvairiuose kontekstuose siejama su daugeliu postmodernistinio meno rūšių bei vardų (pvz. Damien Hirst, Andres Serrano, broliai Jake ir Dinos Chapman). Populiariosios kultūros erdvėje vulgarioji būties dalis, jei taip galima išsireikšti, dažnai atsiduria kinematografinio dėmesio centre, pvz. Quentin Tarantino, Guy Ritchie ir pan. filmuose.

Politiniai bei visuomeniniai pastarojo meto įvykiai – ypač Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu – skatina susimąstyti apie vulgarumo kaip tam tikros mąstymo kategorijos formavimąsi. Politikos apžvalgininkai aiškina D. Trumpo pergalę kaip tam tikrą maišto prieš reglamentuotą visuomeninę hierarchinę hegemoniją išraiška Vakaruose. Naujojo JAV prezidento nesivaržymas ir visuotinai priimtų, tarsi savaime suprantamų kultūringo, korektiško elgesio normų nepaisymas – paprastai tariant, chamizmas – leidžia daryti prielaidą, kad vulgarumas tapo naujuoju standartu. Vulgarioji publicistika buvo – yra – laikmečio ženklas ir žymė.

– Susidaro įspūdis, kad vulgarioji publicistika yra tapusi dabarties kultūros ženklu. Maža to, mes patys, t. y. pati visuomenė, nusipelnė „vulgariosios publicistikos bizūno“. Mes patys sukūrėme vulgariąją publicistiką trindami elitinio ir populiaraus, viešo ir privataus lauko ribas. Kartais susidaro įspūdis, būtent stebint D. Trumpo triumfą politikoje ir iš jo sklindantį populizmą lyg spektaklį, kad vulgarioji publicistika yra Vakarų kultūros produktas. Vulgarioji publicistika kaip spektaklis provokuoja naują klausimą: ar vulgarumo estetika egzistuoja ir yra aktuali Lietuvai?
– Vulgarumo estetika nėra nežinoma lietuvių kultūrai. Apie ją išsamiai kalba filosofas Arvydas Šliogeris, ryškūs pavyzdžiai aptinkami tiek literatūroje, tiek mene, tiek dramaturgijoje, tiek kinematografijoje, ypač šiuolaikinėje.

Vienas įdomesnių pavyzdžių – pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę pastatytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“, kuris savo laiku tapo dideliu iššūkiu tradicinei Lietuvoje vyravusiai teatro scenos kaip šventovės traktuotei. M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo herojai scenoje keikiasi taip, kad jautresnį žiūrovą gali ir supykinti. Tačiau šių pastarųjų likę, matyt, nebe daug, nes į spektaklį, pastatytą dar 2011 m., bilietus vis dar reikia pirkti prieš kelis mėnesius.

Ryškiausias kinematografo pavyzdys – režisieriaus Emilio Vėlyvio filmai, visos „Zero“ serijos ir, žinoma, „Redirected“, dėl kuriame iškylančio Lietuvos paveikslo iki šiol verda aistros tarp manančių, kad tėvynę vaizduoti kaip degradų šalį yra tiesiog negalima, ir tų, kurie galvoja, kad tiesa yra svarbiau už patriotizmą.

Masinės kultūros kontekste aktualus pavyzdys galėtų būti (šiuo metu vis mažiau populiarus) viešo anekdotų pasakojimo žanras, kurio lyderiai – Raimondas Šilanskas ir Raimondas Bingelis, taip vadinamąją „užstalės kultūrą“ savo laiku iškėlę į televizines aukštumas. Čia priskirčiau ir jo šiuolaikinę, vakarietišką versiją – stand-up pasirodymus, kurie yra neatsiejami nuo vulgarumo estetikos, ir be jos, ko gero, negalėtų egzistuoti – tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje.

– Kadangi vulgarumo estetika mene egzistuoja ir paveiki, tikriausiai galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje egzistuoja ir vulgarioji publicistika? Ar lietuviams būtina tokia publicistika? Kokią naudą arba žalą ji daro visuomenei?
– Galbūt reikėtų kalbėti apie vulgarumo estetiką apskritai, bent jau kasdieninio gyvenimo aspektu – kiek vulgarumo įsileidžiame į savo kasdienybę.

Žinoma, vulgarioji publicistika egzistuoja ir dargi labai plačiai. Pažiūrėkime, kiek gerbėjų ir sekėjų turi jau minėtas Andrius Užkalnis, stilistė Agnė Jagelavičiūtė. Net etiketo žinovas ir knygas etiketo tema leidžiantis Giedrius Drukteinis leidžia sau vartoti necenzūrinius žodžius bei keiksmažodžius viešoje savo feisbuko paskyroje. Nekalbant jau apie tokius „visuomenės veikėjus“ kaip dainininkas Egidijus Dragūnas-Selas, kurio viešas elgesys galėtų būti vulgarumo estetikos konsistencija, o pasisakymai socialiniuose tinkluose– vulgariosios publicistikos biblija.

Apie tokios publicistikos būtinumą kalbėti negaliu. Vertinant rinkos terminais, jei yra pasiūla, bus ir paklausa. Taip pat ir atvirkščiai. Turiu tam tikrų nuogąstavimų dėl savo tyrimo – bijau, kad išvadoje turėsiu konstatuoti, jog vulgarumas – ypač kalbos vulgarumas – nėra išimtis, o labiau taisyklė. Ši mintis man visai nepatinka, bet tyrimai tam ir atliekami, kad patvirtintų ar paneigtų hipotezes…

Vulgariosios publicistikos teikiamos naudos visuomenei nematau, tuo tarpu žala – akivaizdi, bent jau mano nuomone. Tačiau visuomenės permainų laikotarpiu susimaišymas neišvengiamas, ir reikia ilgo, nuoseklaus ramybės periodo, kad kultūra nusistovėtų ir vertybinė sistema atsistatytų. O gal susikurs nauja vertybių sistema, kur vulgarumas nebus vertinamas neigiamai?

– Manau, kad vulgarioji publicistika gali tarnauti viešiesiems ryšiams. Ar yra tokių vykusių ir nevykusių atvejų? Kokia galėtų būti vulgari publicistika viešųjų ryšių kampanijoje ir ką ji galėtų duoti naudingo bei žalingo?
– Viešiesiems ryšiams dažniau pasitelkiama skandalo metodika. Vulgarioji publicistika galėtų būti tokios metodikos dalis, nukreipianti savo energiją į tam tikrą visuomenės dalį, kuriai šio pobūdžio tekstai yra priimtini. Kitaip sakant, „panašus traukia panašų“ – tokiu atveju ši publicistikos forma yra naudinga ir tarnauja viešųjų ryšių tikslams. Bet manau, kad viešųjų ryšių atveju vis dėlto reikėtų kalbėti apie vulgarumo estetikos aktualumą apskritai – tiek kultūroje, tiek visuomenėje, tiek konkrečios kampanijos atveju. Čia tinkamas pavyzdys būtų jau minėtas Emilio Vėlyvio filmas „Redirected“ bei po jo kilusi diskusija, kaip galima/ reikėtų – ar vis tik negalima/ nereikėtų – vaizduoti savo šalį kaip „banditų, budulių, kekšių, rusų, lenkų, korumpuotų mentų, ištvirkusių kunigų ir daktarų, kuoktelėjusių storžievių kaimiečių“ (A. Dočkus, filmo apžvalga kulturpolis.lt, 2014-02-11) kraštą.

Kalbant apie reklamas, vulgarumo estetika yra pastebima lietuviškoje reklamoje. Mano dėmesį pastaruoju metu atkreipusi versija – reklaminis vienos lošimų kompanijos radijo klipas, kuriame girtas klientas bando prisiminti kažkokią liaudies patarlę ar panašiai, teisingai sudėlioti žodžius, o nepavykus nusikeikia ir teigia eisiantis geriau į internetinį kazino. Man tai neatrodo vykęs sprendimas – nekalbant jau apie tai, kad azartinių lošimų reklama yra apskritai draudžiama Lietuvoje, visas klipas yra tiek neestetiškas, tiek neetiškas ir dar transliuojamas vidury dienos per vieną populiariausių šalies radijo stočių.

Skandalo kaip komunikacinės viešųjų ryšių strategijos vartojimas reklaminėms, marketinginėms ir kitoms kampanijoms aktualumas Lietuvos rinkoje – labai įdomi tema, verta atskiro straipsnio ar pokalbio, ir ji nebūtinai turi būti siejama su vulgariąja publicistika ar vulgarumo, bjaurumo estetika apskritai.

– Dėkoju už pokalbį. Manau, kad apie skandalą kaip komunikacinę viešųjų ryšių strategiją reklamoje dar turėsime progos padiskutuoti ateityje. Jūsų pastabos verčia atsigręžti ir labai atidžiai permąstyti net pačios komunikacijos esmę bei bandyti nubrėžti galimas ateities tendencijas. Tikiuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys gerokai susimąstys apie komunikaciją viešojoje erdvėje. Manau šia tema, o taip pat ir kitomis skaitytojai pasidalins el. paštu remigijus@venckus.eu, o galbūt net pasiūlys būsimų straipsnių temas. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą kviečiu apsilankyti mano interneto svetainėje www.venckus.eu.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-06-01). Vulgarioji publicistika. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34219-kulturos-kirtis-3.html (žiūrėta 2017-06-06).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...