Dr. Remigijus Venckus.

Parodos plakatas

Kėdainių daugiakultūriniame centre (Senosios rinkos a. 12, Kėdainiai, LT-57247) buvusioje senojoje Sinagogoje 2013 m. vasario 14 d. 17 val. visuomenei pristatyta eksperimentinės fotografijos paroda Keturi žvilgsniai nr. 2. Ekspoziciją norintys išvysti galės aplankyti iki kovo 13 d. Pastebėtina, kad ši paroda yra antroji Lietuvoje, 2012 spalio 26 – gruodžio 2 d. ji buvo surengta Antano Mončio namuose – muziejuje (S. Daukanto g. 16, LT-100135, Palanga; parodos atidarymas įvyko spalio 26 d. 17 val.).

Parodoje Keturi žvilgsniai nr. 2 (žr. 4.mediascena.lt) dalyvauja trys Lietuvoje žinomi medijų menininkai – Rimantas ir Aritonė Plungės, Remigijaus Venckaus (žr. www.venckus.eu) bei Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir kuriantis videomenininkas, fotografas Shaun’as Camp’as (žr. www.shauncamp.com). Autoriai garsūs tiek meno kūrybos, tiek akademinėje sferoje. Lietuvos ir užsienio universitetuose ugdo medijų meno kūrėjus, kuria ir dėsto fotografiją, videomeną, instaliacijas, tapybą ir performansus.

Rimanto Plungės fotografija

Galima teigti, kad tai – keturių, apie vaizdų kultūrą kūrybiškai mastančių ir savo individualias idėjas vaizdinėje formoje perteikiančių kūrėjų paroda. Parodos tikslas – kvestionuoti matymo aktą, nesutikti su nusistovėjusia arba įprasta žiūrėjimo, stebėjimo ir / ar vizualinio patyrimo tradicija. Parodoje dalyvaujantiems menininkams rūpi klausimas, kaip ir ką galima matyti, kaip ir ką galima paliesti žvilgsniu bei paliestąjį pasisavinti tarsi savo asmeninį išgyvenimą. Šiuo atveju pastebėtina, kad autoriams tiek akademiniame, tiek kūrybiniame darbe svarbiausia vizualinė tikrovės patirtis. Tarpusavyje derindami skirtingas menines praktikas ieško savitos ir nuolat atsinaujinančios meno kalbos. Jų formuojami kūrybinės kalbos pokyčiai rodo, kad pasaulio matymas niekada nėra

vienodas, kad suvokimo ir interpretacijų variacijos tarsi veda begalybės link. Fotografijomis ne tik perteikiama įprasta žiūros į tikrovę pozicija, bet ir kvestionuojamas įprastas žiūrėjimo patyrimas. Ekspoziciją sudarantys koliažiniai ar gryni įprastų daiktų bei aplinkų vaizdai dirgina asmeninę žiūrovo patirtį, apeliuoja nepasiduoti aklam atvaizdo vartojimui, bet siekti pakartotinai išgyventi asmeninės atminties kloduose tarpstančius, kone mistifikuojamus, sakralizuojamus bei nostalgija nuspalvinamus kasdienės tikrovės jutimus.

Ši paroda tai betaktilikos įvykstantis žvilgsnis, kuris negali būti patiriamas be specialaus įrankio (medijos). Menininkai vietoj teptuko ar pieštuko naudoja fotoaparatą, vaizdo kamerą, kompiuterį ir pan. Įrankis tarytum virsta rankomis, kurios dažniausiai geidžia paliesti, apglėbti, pasisavinti ir išsaugoti kaip tam tikrą, dar nepatirtą čia ir dabar veikiantįjį. Tai kas liečiama dažniausiai tampa siekiamu. Kūrėjai siekia paliestąjį saugoti bei tausoti. Reginį bei jo pakitimą menininkai eksponuoja kaip naują, realybės normas ne būtinai atitinkančią, tikrovę.

Kūrėjų provokuojamas liečiantis žvilgsnis gali būti aptariamas pasitelkiant prancūzų filosofo J. Derrida idėją apie lietimą vykstantį per žiūrėjimo aktą. Mąstytojas teigia, kad vaizdų kultūra (o ypač tai kas vaizduojama ekrane) lemia pasaulio (pa)lietimo geismą. Žiūrėjimas į atvaizduojamąjį neatsiejamas nuo geismo būti atvaizduojamajame arba patį atvaizduojamąjį paversti dabarties struktūros dalimi, kuri galėtų turėti

Remigijaus Venckaus fotografija iš ciklo „Amnezija”, 2013

organišką ir kintančią apimtį. Šiuo atveju galima teigti, kad liečiantis žvilgsnis ypač (su)aštrėja tuo metu kai atvaizduojamasis sugestijuoja žiūrėjimo kryptį adekvačią žiūrovo žvilgsniui, kai atvaizduojamojo pasaulio objektas (netgi tas kuris tikrovėje suvokiamas kaip subjektas) atsigręžia ir žvelgia į žiūrovą. (Su)aštrėjęs liečiantis žvilgsnis yra tik pasaulio kompensacija. Kompensuojamasis yra nebūtinai išorinis pasaulis, bet ir vidinis, susijęs su asmenine patirtimi. Taigi, menininkai regimąjį atvaizduoja arba dekonstruktyviai įvaizdina bei pervaizdina. Kai atvaizduojamojo žvilgsnis susikerta su žiūrovo žvilgsniu tuomet vykstantis (su)aštrėjimas leidžia liečiantį žvilgsnį vadinti žvilgsnio bučiniu. Taigi, parodoje menininkai eksponuoja paliestus objektus ir subjektus. Kadangi jų palietimas yra dekonstruktyvus todėl sukurtas atvaizdas

provokuoja žiūrovą išgyventi netolygų, naują lietimą.

Autorių aplinkos refleksijos, įamžintos nuotraukose, gali būti traktuotinos kaip mįslė adresuota į parodą atvykusiam žiūrovui. Būtent žiūrovas interpretuodamas bei atsigręždamas į savo asmeninę jausmų ir patirčių audrą privalo kūrinį pavergti naujai interpretacijai. Autoriai siekia, kad tokiu būdu kūriniai taptų artimi žiūrovui ir jo paties (žiūrovo) būtų užbaigiami. Taigi autoriai kviečia visus, apsilankius parodoje ir apžiūrėjus individualius pasaulio vaizdo patyrimo fotoatspaudus, atrasti ką nors sinchroniškai pasikartojantį savo (žiūrovo) išgyvenimams.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-03-01). Mįslės minimas ir žvilgsnio sekimas. Kultūrpolis. Prieiga internetu: http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/347/lang/1/nID/11175 (žiūrėta 2017-01-10).

Originalo kopija

PDF – 2013-03-01 Mįslės minimas ir žvilgsnio sekimas

Rekomenduojame skaityti