UNESCO komisijos galerijoje surengta R. Plungės paroda leidžia susipažinti ne tik su naujausiais jo kūriniais bet ir provokuoja svarstyti apie tai kas yra fotografija ir šiuolaikiniai meniniai tyrimai. Esame įpratę manyti, kad tikrovės analizės / tyrimo rezultatai dažniausiai yra skelbiami rašytiniu tekstu, tikriausiai todėl vis dar mus glumina konceptuali meninė kūryba, įvardijama kaip meninis tyrimas. Deja šiandienos menininkai vizualiai, taktiliškai, akustiškai tiria pasaulį ir savo tyrimo rezultatus demonstruoja tokiomis pat priemonėmis (vizualiomis, taktilinėmis, akustinėmis, etc.), o tai iš ties žiūrovą klampina į mastymo nepatogumų terpę, bei formuoja ne tik rimtą opoziciją mokslo tyrimams ir jų suvokimui, bet ir nepasitikėjimo mokslu prielaidas. Apie menininko tyrimo esmę, tokio kokį atlieka pats R. Plungė, parodos autorius svarsto:

[…] meninė kūryba man visada buvo tiek pat svarbi kaip ir tikslingas, ir nuoseklus pasaulio pažinimas (kuris tapatinamas su mokslo racionalumu). […] menas, kaip ir mokslas, yra nuosekli aplinkos pažinimo ir įvaldymo strategija. […] negalima pasaulio suvokimo ir pažinimo skirstyti į mokslinį ar meninį. Visos sąvokos, tyrimo strategijos ar metodologijos yra konvenciniai dalykai – juk ir skirtingos mokslo šakos skiriasi racionalumo laipsniu. […] meninių tyrimų gausa liudija, kad tai taip pat yra tikslinga veikla, padedanti pažinti natūros ir kultūros (plačiausia prasme) fenomenus. Bet kuris menininkas tiria ir reflektuoja savo aplinką ir dažniausiai tai daro racionaliai ir tikslingai. Svarbu pažymėti, kad mokslas padeda žmogui išgyventi, o menas gyventi…

Kai žvelgiu į R. Plungės fotografijas aš visuomet keliu klausimą apie tai, kaip ir fotografija gali būti suvokiama nestereotipiškai. Maža to, menininko kūriniai provokuoja svarstymus apie tai ar už fotografijos neslypi kur kas sudėtingesnis ir platesnis meno diskursas bei pasaulio pažinimas. T. y. R. Plungė nuolatos kvestionuoja fotografijos santykį su kitomis medijomis, tokiomis kaip videofilmas, postmodernios tapybos paveikslas, daugiasluoksnis ir daugiaprasmis eksperimentinis kinas ar net kūrybinė raiška interneto aplinkoje. Statiškoje ir popieriaus ribomis paženklintoje nuotraukų erdvėje menininkas mus verčia pažvelgti už fotografijos ribų, įsivaizduoti judančią kamerą, kintančią aplinką, nuo žiūrovo norų nepriklausančią laiko tėkmę. Tikriausiai todėl R. Plungės vizualinė kalba yra sukonstruota ir išplėtota metodiškai tiksliai remiantis pasiekimais koliažinės tapybos lauke. Apie tai pasakoja pats menininkas: 

[…] fotografija, kaip vaizdo fiksavimo ir interpretavimo technologija, man atrodė gana objektyvi (palyginus su daile), tačiau ji labai artima man tapo anuomet studijuojant tapybos magistrantūroje, kai kūryboje aktualizavau koliažą. Koliažo principas man tapo artimas kaip postmodernistinio pasaulio sanklodos refleksija ir kaip reversinis (t. y. atvirkštinis, apsuktas, iš kitos pusės), daugiasluoksnis aplinkos atspindys).

Koliažo principų taikymas kūryboje ženklina ir šiuolaikinio gyvenimo ritmo-tempo supratimą, kai kasdienėje žmogaus aplinkoje dalyvauja audiovizualinė medija, stebuklingai atverianti angą į virtualią aplinką. Taigi, koliažinis pasaulio supratimas neretai formuojamas dalyvaujant interneto erdvėje, vartojant šiuolaikinę audiovizualinę pramogų industrijos produkciją. R. Plungė plėtodamas koliažinę prieigą savo kūryboje pats save pristato kaip aktyvų šiuolaikinio pasaulio dalyvį. Kurdamas fotokoliažus menininkas išbando matymo bei nusistebėjimo galimybę, braunasi žiūrovo patirties link ir savotiškai ją dirgina. Taigi, koliažas atliepia postmodernizmo esmę, aktualizuoja ir įteisina net stilių pliuralumą.  Apie tai vaizdžiai rašo Wolfgangas Welschas:

[…] stilių pliuralizmas čia tėra tik paviršiaus reiškinys, svarbiau tai, kad tame pačiame kūrinyje šis pliuralizmas nusidriekia iki pat nevienalyčių paradigmų kombinacijos […]. Pliuralizmas – tai tik išorinė meno forma.

Šiuo atveju galima teigti, kad už R. Plungės fotografijos formos slypi ne atsitiktinis, bet gerai ir logiškai sutvertas konceptualus pasakojimas, kurio centre (t. y. parodoje eksponuojamuose kūriniuose) aktualizuojamas kryžiaus ir kryžių kalno motyvas. Galiausiai šio motyvo fragmentai priešpastatomi šiuolaikinės modernistinės architektūros atvaizdams. Šiuo atveju vizualinis sprendimas ir aktualizuoja, ir provokuoja svarstymus apie koliažinį-postmodernų pasaulio pajautimą. Autorius savo  sprendimą grindžia teigdamas:

Mane visada domino ženklai ir simboliai, latentinės ar ženklų visuomenės formuojamos konvencinės interpretavimo tradicijos. Aš įžvelgiu konfliktą, nuolatinę įtampą tarp formuojamos tradicijos ir asmeninio pasaulio suvokimo. […] Kryžių kalnas (kurio įasmenintų vaizdinių pilnos fotografijos) yra pasaulinis, ne lokalinis fenomenas. Mūsų visų kuriama civilizacija yra iš esmės krikščioniška. Visai nesvarbu, ką mąsto atskiras individas, jis gali radikaliai atmesti tokią interpretaciją, tačiau tai mūsų civilizacijos laimėjimas ir tragedija.

Jau ne kartą esu minėjęs, kad savo kūryboje R. Plungė tyrinėja mediją. Jis ne tik taiko skirtingas analogines ir skaitmenines priemones vaizdui išgauti, bet ir kūrybos procese kelia klausimą apie aplinką, kuri tiesiogiai priklauso nuo erdvėlaikio pokyčių. Viename kūrinyje jungdamas labai skirtingos prasmės atvaizdus jis kuria savotišką galimybę vienu metu keliauti skirtingais praeities laikais. Kieno tai laikas? Be abejo – tai autoriaus laikas. Vieną vertus atvaizdai surinkti iš kone dienoraštinės aplinkos ir dėl to viskas atrodo be galo personifikuota, kitą vertus, drąsiai komponuojami kontrastingi atvaizdai bei specialiai ignoruojamas žmogaus atvaizdas mums sukuria precedentą R. Plungės erdvėlaikius pasisavinti kaip anoniminius ir jam jau nebepriklausančius. Kūriniai – tai lyg paraštės už kurių galima rašyti net savo nuosavą – žiūrovo patirčių istoriją.

Vis tik R. Plungės kūriniuose formuojamas ištęsto laiko arba akimirkos įspūdis. Esu ne kartą mastęs apie tai, ką toks laiko ištęsimas lemia. Pasakojimas atvaizde atrodo tarsi atskilęs nuo pačios R. Plungės istorijos. T. y. istorija prasideda iki aplinkos daiktų atvaizdo ir tęsiasi ateityje, po jo. Tikrasis laikas priklauso tik pačiam autoriui, o žiūrovui padovanojama laiko iliuzija. Tokiu būdu istorija lieka paslapties įkaite ir iki galo nesuvokta (nors vaizduojamo akimirksnio ir užtenka tam, kad būtų pastebėtas jaudinantis pasakojimas).