„Šiaulių naujienų“ skilties „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus Vilniuje pristato eksperimentinę parodą, sukurtą pagal garsųjį Stanislavo Lemo fantastinį romaną „Soliaris“ (1961). Pirmiausia ši paroda buvo surengta Šiauliuose miesto gimtadienio šventės metu Trakų gatvės galerijoje (2018-09-06 – 09-23). Sausio 18 d. Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje (J. Basanavičiaus g. 11) atidaryta antroji „Solaris“ paroda, kuri veiks iki vasario 25 d. Parodoje eksponuojamus kūrinius galima apžiūrėti internetiniame menininko portfolio: https://www.behance.net/gallery/74816443/SOLARIS-20182019

– Atidarote Vilniuje savo darbų parodą „Solaris“, įkvėptą S. Lemo romano, kurią dar neseniai buvote pristatęs Šiauliuose. Kokia šios parodos, skirtos sostinei, koncepcija? Ji kitokia nei eksponuotos Šiauliuose?
– Vilniuje atidaromos parodos koncepcija tokia pati. Be abejo, fotografijų ciklas „Solaris“ vis dar yra tęsiamas. Turiu pastebėti, kad aš nė vieno savo fotografijų ciklo nesu niekada pabaigęs. Jie visi nuolatos pildomi naujomis nuotraukomis, montažais.

Kūryboje nutinka ir taip, kad kai kurie fotografijų ciklai ilgainiui yra labiau išgryninami, jie tikriausiai rodo tam tikrą kūrybinę brandą, o kiti taip ir lieka eklektiški, nesuvaldyti ir vis dar laukiantys mano rankų prisilietimo.

Aš nė trupučio neišgyvenu dėl fotografijų ciklų išbaigimo. Kūriniai nebūtinai yra sukuriami sistemingai ir planuotai, jie kartais turi mane užklupti lyg nuotykis. Aš niekados nežinau, kur ir kada mane nuves pradėta nauja fotografijų serija. Tam tikra prasme net mano visos kūrybos strategija yra paženklinta improvizacinės laisvės, kuriai nesvetima abstrakcija, galimybė atvirai interpretuoti ir diskutuoti. Šiandien galiu tvirtai teigti, kad naujoji paroda „Solaris“ taip pat gali būti suvokiama kaip šios meninės improvizacijos ir abstraktumo įrodymas.

Tikiu, kad mano atsakymas į jūsų pateiktą klausimą gali atrodyti keik savimyliškas. Esu išties keistas kūrėjas: kai mano manymu, vienas ar kitas kūrinys pavyksta, aš juo pasidžiaugiu ir net su savo aplinkiniais pasidaliju įspūdžiais; jei kažkas galėjo būti sukurta geriau, aš tai taip pat pripažįstu.

Kita vertus, o kas gali tiksliai ir objektyviai apskaičiuoti ir įvardyti, kas iš mano kūrinių yra vertas didesnio dėmesio, o kas ne… Aš net pats esu pastebėjęs nuolatos kintantį savo santykį su anksčiau sukurtais kūriniais.

Mano archyvuose gausu įvairių nebaigtų kūrinių – nuotraukų ir montažo bandymų – prie kurių aš kartais grįžtu ir kuriems kažkada skirsiu net didesnį dėmesį. Archyve galima rasti ir tokių nuotraukų, kurias padariau prieš trejus ar net  ketverius metus, bet dar jų neapžiūrėjau, nerūšiavau ir nekoregavau.

Toks nuolatinis ir nebaigtinis kūrybos procesas demonstruoja ir mano paties įsitikinimą – tobulo kūrinio nėra, geriausias vaizdas visada lieka kažkur už arba šalia kadro. Šiuo atveju dera nusiraminti ir tobulo kūrinio siekti saikingai apie tai galvojant, bet ne nutrūktgalviškai einant iš proto…

Šios „Solario“ parodos atveju galiu išskirti ir labiau pavykusius ir ne visiškai sėkmingus pavyzdžius. Mano galva, paroda – tai lyg orkestro įgyvendinama aranžuotė. Čia vieni instrumentai skamba garsiau, kiti tyliau, o dar kiti per visą koncertą išleidžia vos kelis dėmesį prikaustančius garsus. Parodos poveikis panašus, todėl man ir yra svarbiausia skambesio harmonija!

Ne tik nėra vienodos „Solario“ parodos, bet ir būti negali! Kiekvienoje parodinėje erdvėje, kūriniai atrodo skirtingai: ryškėja vis kiti, bet ne tokie patys pustoniai ir kontrastai. Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas Raimondui bei Birutei Savickams, kad jie suteikė erdves šiai improvizacijai skambėti naujai.

– Esate sakęs, kad „Solario“ kūrinių negalite vadinti nei fotografijomis, nei grafika, tai gal dabar jau galite juos įvardyti?
– Vargu ar mano visą kūrybą galima vadinti fotografija. Mano požiūris į nuotrauką yra paveiksliškas ir labiau artimas grafikos menininkui ar dizaineriui, bet tikrai ne fotografui. Kai galvoju apie savo fotografiją kaip apie nuotrauką, aš akimirksniu imu svarstyti, o kas yra fotografija, ir mano mintys nuslysta link grafikos diskurso. Kai svarstau apie grafiką, tuomet aš vėl grįžtu prie fotografijos. Viskas panašu į bergždžią bandymą objektyviai įvardyti, kuris maisto priedas yra labiau kenksmingas – cukrus ar druska.

Būtent kūryba irgi yra kenksminga. Be jos negali gyventi, negali miegoti, negali mąstyti ir net mylėti, o su ja vėl negerai – per daug jauti gyvenimo virpesius, apsėdusios mintys neleidžia užmigti, o nuo meilės tiek apsąla širdis, kad atrodo, jog būtum ką tik prarijęs medaus kilogramą. Tad ar tikrai kuriu fotografiją? Atsakau paprastai – ne. Ar kuriu grafiką – irgi ne… Kita vertus, man ir nesvarbu, ar tai, ką demonstruoju Savicko paveikslų galerijoje, yra labiau grafika ar fotografija.

Bet kokie bandymai suskirstyti kūrybą į kategorijas veda, garantuoja nesėkmę. Žinote, man tai net primena vieną recenzuotą studento baigiamąjį darbą, kuriame teigiama, kad fotokūryboje taikant retušavimą fotografijos menas išgyvena mirtį. Šis teiginys išties kelia šypseną ir provokuoja ironizuoti. Jei pažvelgsime į fotografijos meno istoriją, mes pamatysime, kad net šios meno šakos vystymosi pradžioje buvo gausu meninių eksperimentų, kurie nuotrauką labiau priartino prie tapybos, grafikos, bet tikrai neišskyrė fotografijos kaip visiškai autonomiškos kūrybos.

Grįžtant prie studento darbe minėto teiginio galima daryti išvadą, kad fotografija mirė net negimusi. Tad jei ji mirė ir ta jos mirtis savo konvulsijomis nuaidi iki šiandien bei lemia labai įdomius, sunkiai į atitinkamas kategorijas skirstomus kūrinius, tada aš labai džiaugiuosi ir drąsiai šoku šios mirties apsuptyje.

Šiuo atveju savo kūriniais aš tik dauginu fotografijos mirtį, ją puoselėju ir tyčiojuosi iš tų, kurie bando išsaugoti ir tausoti fotografijos meną. Galiausiai – koks man skirtumas, ar aš kuriu fotografiją ir grafiką, svarbu, kad man kūryba padeda išreikšti mintis. Kiek mažiau man svarbu, ar mano kūriniai suvirpina žmonių širdis (gal būt ciniška, bet man ne visada rūpi, ar mano kūriniai yra priimtini ir vertinami). Juk tai ir yra svarbiausia menininkui!

– Kuo jums įdomi yra abstrakcija? Juk kiti – žiūrovai, kolegos – ne visada gali „perskaityti“ ją kaip jūsų susikurtą kalbą. O gal jūs – kaip S. Lemo „Soliario“ mąstantis vandenynas – taip atspindite kitus žmones, taip juos tyrinėjate?
– Kažkada juokaudamas sakiau – metafora gali išgelbėti pasaulį. Tikriausiai panašiai galima kalbėti ir apie abstrakciją. Kvailiai ją apeis, užmirš ir pasipiktins, protingi – supras, įsigilins, kažką su savimi išsineš.

Abstrakcijos tikslas nėra būti lengvai perskaitoma ir suprantama. Įsivaizduokite, koks būtų žmonių pasaulis, jei niekas nekurtų abstrakcijų. Tik iš pirmo žvilgsnio abstrakciją galima priskirti menui, nors iš tikro abstrakcijomis yra prisodrinta mūsų būtis. Toks pasaulis yra gerokai sudėtingesnis ir platesnis. Kiekviena idėja, sumanymas pirmiausia gimsta kaip savotiškos abstrakcijos, tik vėliau viskas nugula gyvenimo realybėje – realizuojasi, įgauna formą, keičia kultūros kraštovaizdį.

Kai manęs klausia, iš kur kyla mano straipsniuose plėtojama viena ar kita mintis apie meną, kultūrą ir net globalius reiškinius, pirmiausia atsakau, kad mano mintyse gimsta abstrakcija. Vėliau ji kristalizuojasi, įgauna įvairias formas ir galiausiai nugula tikrovės paviršiuje.

Verta susimąstyti, juk aplink mus visus sklando abstrakcijos. Vienų jų nekvestionuojame, kitos realizuojamos jau atpažįstamomis formomis. Kad ir, pavyzdžiui, aš jūsų paklausčiau apie tai, kas yra tauta. Vargu ar pajėgsite atsakyti. Žinote, kartą dar dėstydamas Kaune magistrantų paklausiau, kas yra kapitalizmas. Visi patvirtino, kad jie žino atsakymą. Kai paprašiau reiškinį apibūdinti vienu sakiniu, žinojimas kaip mat išblėso.

O štai kitas klausimas – kas yra Tėvynė? Vienoje viešoje paskaitoje filosofas profesorius Arvydas Šliogeris pasakė: Tėvynė – tai mano kiemas, mano namas, šuo prie būdos, vakarėjantis dangus ir pan. (citata ne pažodinė). Argi filosofo atsakymas nerodo, kad Tėvynė yra abstrakcija, o jos reikšmė priklauso nuo to, kas išlaiko gana intymų santykį su abstrakcija?

Arba jei jūs manęs paklaustumėte, kas yra motina, aš jums patarsiu perskaityti „Kultūros kirtyje“ anksčiau publikuotą mano esė skirtą savo mamai: „Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos“. Šiame tekste galima pastebėti, kad mama man yra tylėjimas, supratimas be žodžių, atsiliepimo metu į mano telefoninį skambutį tariamas nuuuu… ir net kelionės kalnuose metu išsprūdusi frazė – fotografuok šitą grožį – nuaidėjusi Juodkalnijos kanjono paviršiais…

Viena vertus, aš jums pasakodamas apie savo mamą nieko nepapasakojau, antra vertus, aš papasakojau daug, bet tikėtina, kad atsakymo reikšmė liko prirakinta prie mano prisiminimų, potyrių, džiaugsmo ir liūdesio archyvo. Bet vis dėlto aš papasakojau jums labai daug ne apie savo mamą, bet apie save patį….

Taigi, abstrakcija ne tik atskleidžia gerokai daugiau, bet ir leidžia mums patiems pažinti save. Nebūtų abstrakcijos, nebūtų tikrovės. Abstrakcija leidžia tikrovei pasirodyti ir įgyti vertę. Juk apie abstrakcijos reikšmę galima perskaityti ir klasikiniuose Platono tekstuose, o ką jau kalbėti apie visą Vakarų filosofiją, kuri gali būti traktuojama kaip didžiulis ir nesibaigiantis komentarų, skirtų Platono veikalams, archyvas.

Gal kiek nejauku, kai mano kūryba prilyginama S. Lemo romane aprašytam vandenynui. Šį S. Lemo kūrinį labai gerbiu, jis man teikia labai daug malonumo bei skatina daug mąstyti. Gal kiek ir per drąsu teigti, bet aš šį romaną galiu skaityti kaip neišsenkančią Bibliją ir rasti vis kitokių ir vis įdomesnių tiesų… O gal ir iliuzijų…

Prisipažinsiu, aš tikrai norėčiau, kad ir mano kūriniai būtų skaitomi kaip sudėtingi, daugiasluoksniai ir nesibaigiantys mąstantys vandenynai. Esu minėjęs, kad dėl to, ar tikrai mano kūrinius sugeba perskaityti žiūrovai, man mažiausiai norisi rūpintis ir galvoti. Man daug įdomiau sužinoti, ar mano kūrinius galima skaityti visada skirtingai ir prieštaringai. Jei taip nutinka, tada mano misija įgyvendinta.

Lietuvoje vis dar glumina pasakymas, kad menas arba menininkas tyrinėja. Išties kūrinių ciklas „Solaris“ – tai savotiškas tyrimas, kurio atspirties taškas yra S. Lemo šedevras.

Didžioji mano abstrakčiųjų kūrinių dalis gali būti labiau laikoma kaip savirefleksija. Šioje parodoje aš pirmiausia tyrinėju savo santykį su romane aprašytu mąstančiu vandenynu, dengiančiu visą planetą, tarsi jis egzistuotų mūsų visų tikrovėje; antra, aš šiame keistame savęs ir vandenyno santykyje ieškau atsakymo, kas yra žmogus, ir vietoj atsakymo aptinku daug naujų nežinomųjų; o tai ir yra žavingiausia, ką gali teikti kūryba. Taigi, šiame keistame tyrime aš lyg aklasis klaidžioju kito pasaulio labirintu, kuris tuo pačiu metu kažką primena, ir mane nustebina kaip niekada neišgyventa, čaižiai kuždanti ir mano odą virpinanti realybė…

Kai paroda išeksponuojama galerijoje, o ją lankantys žmonės susipažįsta su mano kūryba bei į ją reaguoja (nebūtinai teigiamai), tada čia atsiranda ir kitas tyrimo sluoksnis; tai lyg retorinis klausimas apie ką ir ar tikrai apie tai prabyla kūriniai. Paroda – tai lyg tyrimo paskutinis etapas – savotiškas duomenų verifikavimas.

– Gal taip Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriui įtaką daro skaitmeninės technologijos – ieškoti naujų techninių ir ne tik kūrybos galimybių?
– Skaitmeninės technologijos mane visuomet domino, o dar labiau mane domina skaitmeninės ir analoginės technologijos ryšys. Tikriausiai dėl to mano parodoje „Solaris“ visi kūriniai sukurti naudojant ir juostą, ir taikomąją kompiuterinę programinę įrangą.

Kai 2000 m. studijuojant grafiką pirmą kartą prisėdau prie kompiuterio, buvau labai sužavėtas tuo, kaip galima jį panaudoti. Nuo to laiko kompiuteris man tapo tiek pat įprastas įrankis, kaip ir tapytojui teptukas, o dailininko studijos suteikė pagrindus, ateityje skatinusius mane visuomet ieškoti analoginės ir skaitmeninės technologijos bei atvaizdo ryšio, jį verifikuoti ir tobulinti kiekvienu savo nauju kūriniu ir viešai pristatoma paroda.

Grafinių sistemų katedroje kompiuterinė ir techninė skaitmeninė įranga yra įprastos kasdienio darbo priemonės. Jos nestebina nė vieno dėstytojo, nors kartu dirba ir tapytojai, ir kino kūrėjai, ir dizaineriai, ir programuotojai. Manau, jog būtent skirtingų medijų junginiai yra labai aktualūs šios srities katedros aplinkoje.

Mano atveju technologija ir kūryba viena kitą suranda vedinos abipusės intencijos. T. y. kai gimsta idėja, aš visada pradedu galvoti apie tai, kokiu būdu ji gali būti realizuojama. Kartais ieškodamas techninių priemonių atrandu naujus jų derinimo metodus, kurie taip pat skatina formuoti visiškai naują kūrinių ciklą.

– „Solaris“ lotyniškai reiškia „saulėtas“, galbūt – ir optimistinis. Tad ar jūs tikitės, kad ši paroda bus priimta, įvertinta optimistiškai?
– Be abejo, nemanau, kad mano paroda turėtų būti priimta kaip labai pesimistinis kūrybos gestas. Aš visada kuriu tada, kai jaučiuosi puikiai, labai ramus bei taikus su aplinka. Net mano kontroversiškai vertinami vyriški aktai taip pat yra sukurti būnant labai ramiam ir puikios savijautos metu. Kūryba man yra džiaugsmas, tad ją eksponuodamas parodose aš džiaugiuosi ir demonstruoju savo džiaugsmą.

Ar mano paroda bus vertinama pozityviai ir optimistiškai, nežinau; jau minėjau, mane mažiausiai tai domina. Aš kaifuoju nuo kūrybos, nes tikro ir nuoširdaus mano dėmesio yra verta tik ji, ir būdamas šiek tiek nekuklus menininkas esu dėkingas Dievui, kad jis, tikėtina, man šiek tiek drėbtelėjo….

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Urbonavičiūrė, R. (2019-01-19). R. Venckus: nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą „Solaris“. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/39219-kulturos-kirtis-r-venckus-nebutu-abstrakcijos-nebutu-ir-tikroves-apie-autorine-fotografiju-paroda-solaris (žiūrėta 2019-04-11).

Originalo kopija

2019-01-19 R. Venckus – nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą SOLARIS