Dr. Remigijus Venckus.

Daugelis dabarties ir praeities žmonių gyvena tarp sukurtų ir susikuriamų tabu. Galvojimas apie tabu provokuoja mintį, kad tabu mums reikalingas kaip instrumentas arba mechanizmas, lemiantis pagrindinę savojo konstrukciją. Klaipėdiečių menininkų Mindaugo (g. 1983 m.) ir Neringos (g. 1982 m.) Bumblių sukurta paroda Paskutinis tabu akcentuoja poreikį ir būtinybę apmąstyti nepalankų ir nepatogų mirties fenomeną. Šią parodą esu linkęs vadinti kūriniu, o ne paroda. Verta pastebėti, kad lietuviškoje meno padangėje pasigendu kūrinio kaip parodos, o ne skirtingų kūrinių gausos, sudarančios vieną parodą.

www.kulturpolis.lt iliustracija

Mirtis yra kertinė reikšmė, leidžianti teisingai atkoduoti Bumblių kūrinį. Mirtis suveši laidotuvių fotografijose, tamsiame vandenyje bei renginį lydinčiame laikrodžio tiksėjime. Mirties vaizdavimo poreikis susijęs su menininkų kūryboje dažnai eskaluojamomis pamatinėmis žmonių baimių ir instinktų temomis bei poreikiu sąmoningai vystyti nuorodas į religinę tikrovę. Vanduo, apsėmęs parodinės erdvės grindis, reikalauja perbristi kaip kliūtį. Tik perbridus galima peržiūrėti laidotuvių fotografijas, specialiai demonstruojamas skaitmeninio fotoaparato ekrane. Būtent toks keistas fotografijos eksponavimo būdas suaktualina šiuolaikinių medijų panaudojimą meno kūryboje. Fotografija taip pat suaktualina ir mirties problematiką. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad tokia kūrinio forma yra sąlygojama mąstymo apie meną kaip realybės tikrumą kvestionuojančių ženklų visumą. Anot kūrėjų, menas privalo padėti suprasti savąjį ir jį supančią aplinką. Specialus netradicinių medžiagų – tokių kaip mėsa, plaukai, vaškas, vanduo, žemė – naudojimas kūrybos procese provokuoja naujas ir gilias kūrėjo arba žiūrovo savojo paieškas . Atrodo, kad Bumblių kūrinys reikalauja nuvalyti tabu ir išsivaduoti iš patogaus, visuotinai sukonstruoto ir legalizuoto melo. Kūrinys reikalauja suteikti pakartotiną galimybę pažinti ir būti pažintam. Menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą. Jų tikslas – nuskaidrinti tai, ką vadiname mirtimi, ir grąžinti tai, ką nutoliname nuo gyvenimo. Mirtis yra paslaptis, kurios vengiame, apie kurią bijome arba nežinome, kaip kalbėti. Tikriausiai vedini įžūlaus tikslo – demaskuoti mirtį-  menininkai suvokia, kad meno, kaip kalbos apie mirtį galia, yra neišsenkama ir tinkama šiuolaikinėje visuomenėje. Nepaisant menininkų drąsaus tikslo demaskuoti paskutinįjį tabu, kūrinys vis tiek glumina ir traukia bei lieka pavojingu ir svajingu, nepaliaujamai fantaziją kutenančiustimulu.

Verta pažvelgti iš platesnės istorinės perspektyvos, kurioje pastebėsime, jog menininkai dažnai prisijaukina mirtį suteikdami jei romantinį atspalvį. Galbūt anksčiau, bet tik ne šioje parodoje, mirtis gebėjo kerėti savo sutaurintos lyrikos sklaida. Bumblių pasirinkta žaidimo su mirtimi strategija paliečia erdvėlaikio kaitos problematiką. Viskas šiame kūrinyje – vanduo, laikrodžio tiksėjimas, nuotraukų eksponavimas – erdvėlaikį paverčia iškreipta, be pradžios ir pabaigos, dabarties kategorijoje įstrigusia efemeriška substancija.

Vanduo, kaip kūrybinė medžiaga, įženklina abjektinę baimę. Anot psichoanalitikės Julia’os Kristeva’os (Юлия Кръстева, g. 1941 m.), abjektišku  virsta tam tikros kūno dalių liekanos, kurios jau nebėra kūno (subjekto) dalys, bet ir negali būti objektu. Abjektiškais laikomi nukarpyti nagai arba plaukai, išlieta sperma arba kraujas. Bumblių suteikta braidymo po vandenį galimybė taip pat turi tam tikrų bendrybių su psichoanalitiko Jacques’o Lacan’o (1901-1981) suformuota veidrodžio efekto idėja . Braidymas po vandenį veikia kaip veidrodžio analogas, lemiantis braidymo po motinos įsčias arba po save patį asociacijas. Asociacijų dėka demaskuotas paradoksas rodo, kad braidymas turi glaustą sąlytį su mirusiu laiku ir su nauja galimybe būti savosios mirties siautulio centre. Paradoksas gimsta kai per prievartą pasiekiamas trauminis būvis. Argi ne traumuojanti žinia yra ta, kad kiekvienas iš mūsų kažkada mirs? Apie tokius trauminius išgyvenimus ispanų filosofas Fernando Savater’as (g. 1947 m.) prabyla pradiniuose savo knygos Gyvenimo klausimai puslapiuose. Jis prisimena ir detaliai analizuoja akimirką, kaip ankstyvosios paauglystės metais suvokė, jog vieną dieną neišvengiama mirtis pasibels ir į jo duris. Filosofas aprašo siaubą, kurį teko jam išgyventi, ir kaip jis nesėkmingai stengėsi nuo savęs atitolinti šią mintį. Būtent ši mintis yra viena didžiausių traumų, viena didžiausių akistatų su savojo gyvenimo lemtimi. Tikriausiai galime klausti, ką mums šiuo atveju pasakys religija, kokį išsigelbėjimo planą parengs? Kitas garsus ispanų filosofas Miguel’is de Unamuno (g. 1864-1936) pateikia visiškai neigiamos lemties scenarijų. Anot filosofo, tragiška yra vien tai, kad esame maitinami mitais apie pomirtinį gyvenimą, kurio siekiame būdami nuolatinėje gyvenimiškoje kančioje ir nuolatiniuose sandėriuose su mirtimi . Manau, galima sakyti, kad Nojaus Arka jau seniai išplaukė. Mes nespėjome, o ir niekada neturėjome galimybės į ją pakliūti.

Parodoje mirtis yra sąmoningai siejama su fotografijos fenomenu. Čia fotografija taip pat gali būti suvokiama kaip tobula realybės žudymo priemonė. Būti paskutiniajame tabu yra adekvatu suvokti savo nuolatinį buvimą mirštančios realybės fotografiniame arba fotogeniškame atspindyje. Štai čia – suvokime – ir atsiveria paskutinysis tabu, kuris žydi kaip tragizmu nusispalvinusi žmogiškoji lemtis. Apie fotografavimą, kaip apie savotišką mirimą, yra kalbėjusi Diane Arbus (1923-1971). Anot menininkės, fotografas yra vojeristas, besimėgaujantis jam suteikta fotografinio žudymo galia . Mintis apie mirties neišvengiamybę gali būti suvokiama kaip trauminė ir nesibaigianti saspensinė situacija . Egzistencinio saspenso neutralizavimo galimybė yra mirties prisijaukinimas per meno kūrinį. Prisijaukinimas būtinas, nes šiuolaikiniame progreso pasaulyje gyvenančių žmonių tarpe mirties tema akivaizdžiai suspenduota ir neliečiama. Mirties prisijaukinimo galimybės ir poreikiai konstatuojami ir pačių meno kūrėjų manifestuojančiuose pasisakymuose: „<…> vienintelis dalykas, dėl kurio šiame pasaulyje galime būti tikri, yra tai, kad visi mirsime. Mes netikime šiandieną užvaldžiusiu laimės siekimu nei moraline pareiga ar socialine priederme kurti kolektyvinę laimę <…> Šis meno projektas yra priešstata visuomenei, kuri menkiausią liūdesio ženklą suvokia kaip nusidėjimą laimei. <…> Tariamas mirties nebuvimas iškreipė realybės sampratą ir dar labiau sutrikdė šiuolaikinį žmogų<…>“ .

Remtasi šaltiniais:

1. Bumbliai Mindaugo ir Neringos atsakymai į Remigijaus Venckaus klausimus elektroninėje anketoje, 2011-03-01.
2. Bumblienė Neringa, apie parodos idėją Remigijui Venckui elektroniniu paštu, 2011-03-01.
3. II On the Abject. Modules on Kristeva. Prieiga internete: http://www.cla.purdue.edu/academic/engl/theory/psychoanalysis/kristevaabject.html(žiūrėta 2011-03-06).
4. Loker Altan, Film and Suspense. Victoria: Trafford Publishing, 2005. P. 26-37.
5. Miguel de Unamuno, Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003 m. – iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis. Originalus knygos pavadinimas – Del sentimiento tragico de la vida en los hombres y en los pueblos, 1999 m.
6. Savater Fernando, Gyvenimo klausimai. Vilnius: Tyto alba, 2002 m. – iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Originalus knygos pavadinimas – Las preguntas de la vida, 1999 m.
7. Sontag Susan, Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000 m.
8. Venckus Remigijus, Susvetimėjimo formos kino imersijos projekte. Inter studia humanitatis. Šiauliai: Všį. Šiaulių universitetas, 2010 m. Nr. 11, p. 107-113.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2011-03-10 – 2011-04-28). Paskutiniojo tabu šauksmas: Mindaugos ir Neringos Bumblių parodos Paskutinis tabu  recenzija. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai, Bažnyčių 4, 91246, Klaipėda. Prieiga internetu: http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/406/lang/1/nID/7299/page/18 (žiūrėta 2017-07-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...