Dr. Remigijus Venckus.

Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus.

Susiklosčius mano puikiems kolegiškiems santykiams su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetu еsu nuolatos kviečiamas į viešas akademines diskusijas, kurių metu gvildenamos dabarčiai aktualios temos, susietos su šiuolaikine kultūra, žmogaus tapatumu, kultūrinėmis ir kūrybinėmis industrijomis, komunikacija ir vartotojų visuomene.

Šiuo metu atostogaudamas turiu nemažai laisvo laiko grįžti prie šių temų, jas svarstyti iš naujo ir kai kurias pakartotinai plėtoti net „Kultūros kirčio“ rubrikoje.

Iš visų diskusijų, plėtotų kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto kolegomis, labiausiai prisiminiau įvykusią 2016 m. birželio 11 d. Tuomet diskutavome apie pramogų industriją.

Aš vis dar aiškiai prisimenu savo išsakytas mintis apie šiuolaikines pramogas. Apie pramogas aš esu labai linkęs svarstyti atostogų metu ir sudaryti nuosavą pramogavimo grafiką.

Tad šiame straipsnyje dalijuosi savo pasvarstymais apie tai, ką vadiname šiuolaikinėmis pramogomis, koks yra pramogų industrijos kraštovaizdis, kas yra pramogų industrijos profesionalas, vartotojas ir kūrėjas.

Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad kiekvienam šiuolaikiniam žmogui pramogų sritis yra be galo svarbi. Pramogos mus visus jungia į savotišką pasilinksminimų ir malonumų tinklą. Į šį tinklą mes įsijungiame net tuomet, kai po sunkios darbo dienos grįžę namo ieškome atsipalaidavimo būdų: TV ekrane žiūrime holivudinį šlamštą arba meksikietiškus serialus, gurkšnojame vyną, kol jo „valstiečiai“ dar visiškai neuždraudė, naršome „YouTube“ internetinės televizijos kanale. Taigi, būdami šiuolaikinės visuomenės aktyvūs elementai, mes visi esame pramogų lauko dalyviai: jo vartotojai ir kūrėjai.

Įsigalėjus virtualios komunikacijos formoms, pramogos mus įtraukia labai greitai. Todėl neretai gali susidaryti įspūdis, kad pramogos veikia kaip duotybė, kaip kažkas, kas skirta nuo Dievo. Šį įsivaizdavimą skatina tai, kad technikos išradimais grįstos pramogos mus vis sunkiau nustebina, kad į tikrovę sugrąžinta stebuklinga realybė, pilna burtininkų, raganų ir drakonų, jau veikia įprastų kasdienybės patyrimų zonoje.

Turiu pastebėti, kad pramoga yra tiek pat senas ir žmogui būdingas užsiėmimas, kaip ir prostitucija. O jei pačią prostituciją siesime su pramoga, tuomet visiškai akivaizdu, kad darbas pramogų industrijoje yra vienas seniausių, kaip ir kokiame viešnamyje.

Tačiau priešingai nei prostitucija, šiandien pramogų industrija ir jos inžineriniai sprendimai jau yra dėstomi universitetuose. Mano jau minėtame Vilniaus Gedimino technikos universitete ne pirmus metus yra vykdomos Pramogų industrijų ir Pramogų inžinerijos studijų programos (apie jas išsamiau pakomentuosiu kituose straipsniuose).

Kalbėti apie pramogų industriją svarbu, nes gyvename informacinio pertekliaus, vertybių verifikavimo, estetinių sprendimų, dehierarchizuotos tikrovės, komunikacijų sumaišties, kokybės ir kiekybės kovos lauke.

Nereikia būti labai sumaniam, kad pastebėtume mus įtraukiantį technikos progresą. Atrodo, kad kompiuteriai, telekomunikacijos ir audiovizualinės technologijos, įvardijamos kaip interaktyvūs ir iniciatyvūs medijų kultūros ingredientai, vis labiau kuria kiekybę.

Medijų kultūra – tai mūsų akis ir ausis apgaubiantis savotiškas atvaizdų ir akustinių įrašų kupolas, kuris kartais atrodo gerokai įdomesnis, saugesnis ar net intymesnis negu pati natūraliausia fizinė tikrovė. Kartais atrodo, kad technologijos yra užprogramuotos kiekybei, o pats kokybės klausimas labiau peradresuojamas kuriančiam žmogui – kūrėjui lyg Dievui.

Technologijų taikymo variacijose gimsta medijų kiekybė ir truputį kokybės. Medijų technologijų ir medijų kultūros dėsningumai čia pat kuriasi ir nyksta tiesiog priešais mūsų akis. Atsiranda stichinio, nevaldomo, bet mus sujungiančio į tinklą ir mūsų jausmais žaidžiančio mašinerinio proceso įspūdis. Taip medijų technologijos ir medijų kultūra išreiškia ir aptarnauja patį tinklaveikos procesą: populiarina naujus standartus ir paverčia juos lengvai prieinamus, madingai pramogiškus ir neva stiprinančius individualų asmenybės statusą dabarties visuomenėje. Taip yra sukuriama pramoginė tikrovė, kuri legitimuoja begalines individualios tapatybės standartų kombinacijas ir jų sklaidą. Įdiegto standarto sėkmę parodantis madingumo lygis verčia reikalauti naujų potyrius stimuliuojančių pramogų. Gana sėkmingai suprekinami potyriai. Anot Richard’o Floridos, „suprekinti potyriai dažnai suvokiami (dažnai taip ir yra) kaip neautentiški“ (Žr. 2015 „Kūrybinės klasės iškilimas“. Vilnius: VGTU leidykla, p. 147).

Siekiant susidoroti su netikrumo įspūdžiu bet kokia kūrybinė ir meninė tikrovės intencija bei kūrėjų entuziazmas „įsukami“ į spartėjančią potyrių gamybą. Suaktyvėja net išorinių, kūną dengiančių daiktų ir aksesuarų geismas, dar vadinamas „meilės fetišu“.

Ekonomistas Vladimiras Solovjovas pažymi, kad „meilės fetišas“ ženklina kūno visumos arba jo dalies (veido) pakeitimą daiktu, daikto detale arba populiariosios kultūros personažu (žr. Соловьев, В., 1992. Из работы Смысл любви Льюис К. С.  Любовь. Страдание, p. 208-214, 220, 230, 242-251). Tad vietoj nuosavo kūno perkamas ir dėvimas daiktas (arba pramoginis personažas). Taip pramogų industrija savo ruožtu net patį tikriausią kūną sudaiktina, jį netgi sugretina su prostitucijos tinkle parduodamu kūnu.

Medijų technologijos ir medijų kultūra ne tik modeliuoja mūsų norą pramogauti kartu su daiktais, bet ir linksmai gyventi kartu su madingomis žvaigždėmis. Jų gamyba gali būti susijusi su kūrybos komercializacija.

Anot prof. dr. Tomo Kačerausko visai nėra svarbu ar komercinės, ar ideologinės pramogų strategijos, bet jos visada veikia neapsinuogindamos viešumoje, jos dangstosi menu lyg drabužiu ir taip maskuoja kovą už būvį: „Menas ir kultūra tampa medija ir komunikacijos kanalu, […] kultūra ir menas neišvengiamai veikiami masinės komunikacijos. […] Kultūra cirkuliuoja taip, kad meninė kūryba orientuojasi į masinį vartotoją“ (Kačerauskas, T., 2014. Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla Technika, p. 75).

Nors gali ir atrodyti, kad pramogos mus ko nors moko, tačiau reikia pastebėti, kad negalima išmokti to, kas jau yra tarsi duota nuo Dievo. Tad norint būti pramogų industrijos guru, kūrėju, bet ne vartotoju, taip pat reikalingas tam tikras talentas ir netgi specialios studijos apie pramogas. Nepaisant šiuolaikinės pramogų industrijos tyrinėjimų stokos esu įsitikinęs, kad vis dėlto įmanoma plėtoti šio lauko studijas akademiniame diskurse. Juk visais laikais buvo ir yra aktualu klausti apie tai, ko visuomenei labiau reikia – duonos, ar žaidimų.

Kartais kyla neįrodoma ir hipotetinė įžvalga, kad pramogų įvairovė labiau plečiasi vargingoje, bet ne turtingoje visuomenėje. Atrodo, kad labiau vargstantiems reikia atsipalaidavimo nuo sunkaus darbo daugiau skirtingų formų.
Turtingoje visuomenėje kartais gali atsirasti priešprieša pramogoms. Turtinga visuomenė, kaip ir sena visuomenė. Ji yra mažiau linkusi pramogauti neplanuotai. Ji yra labiau įnoringa, reiškianti nepakantumą siūlomai nevisiškai kokybiškai pramogai. Ją dažnai kamuojantis nuobodulys naikina siūlomų pramogų įvairovę.

Pramogų kokybės klausimą dažnai gali padėti išspręsti išradingas technologijų pritaikymas, permodeliuojantis ir sukomplektuojantis jau egzistuojančias pramogas. Komplektacijų įvairovė sukuria įspūdį, kad asmenys, atsidūrę pramogų lauke, neva jaučiasi viską žinantys ir patyrę profesionalai.

Šiandien akademinis Lietuvos diskursas atrodo labai keistai, kai jis ieško pramogų industrijų profesionalo. Galbūt mes esame per daug susikoncentravę ties šiomis paieškomis? Pramoga vis dar yra kuriama eksperimentuojant, derinant profesionalias žinias ir jų taikymą su profaniškumą žyminčiu įsivaizdavimu.

Pramogų industrijos kūrėjas ženklina tam tikrą mokymąsi, augimą ir specializaciją. Dirbant pramogų industrijoje kas keleri metai, priklausomai nuo technologijų progreso posūkių ir pritaikymo galimybių, privalomas savosios profesinės veiklos krypties keitimas.

Dalyvauti pramogų industrijoje – tai savotiškas akto pasirašymas, kuriame pažymima, kad profesinė veikla ne visai priklauso nuo to, ką jau žinai ir ką darai. Didžiuliais tempais besikeisdamas pasaulis iš pramogų kūrėjų reikalauja griežtos refleksijos, lankstumo ir operatyvaus prisitaikymo.

Jei jums rūpi pramogos, kurios yra labai svarbi žmogaus kultūros dalis, savo mintimis ir įžvalgomis galite pasidalyti su straipsnio autoriumi, parašydami laišką  el. paštu: remigijus@venckus.eu. Besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas doc. dr. Remigijaus Venckaus publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinoti apsilankę jo interneto svetainėje www.venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-07-07). Pramogos kilmės beieškant. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34546-kulturos-kirtis-pramogos-kilmes-beieskant.html (žiūrėta 2017-08-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-07-07 Pramogos kilmės beieškant

Rekomenduojame skaityti