Dr. Remigijus Venckus.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais.

Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu, kurio herojus yra K. Simonavičiaus universiteto profesorius teisės mokslų daktaras Raimundas Kalesnykas.

Nuo 2015 m. pradėjęs dirbti K. Simonavičiaus universitete epizodiškai bendravau su Teisės fakulteto dėstytoju profesoriumi dr. R. Kalesnyku. Pradžioje tik pasisveikindavome, vėliau aptardavome kelis bendrauniversitetinius klausimus, netrukus pradėjome ilgai diskutuoti kultūros, žmogiškumo, asmens teisės klausimais.

Tikriausiai ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl pateikiu diskusijų su teisininkais ištraukas. Atsakymas paprastas: mano akademinių tyrinėjimų centre labai dažnai yra filosofija, o aš esu įsitikinęs, kad mąstyti filosofijos kategorijomis nėra įmanoma be klausimų virtinės apie teisingumą ir teisėtumą. Filosofija nuolatos verifikuoja teisingo ir neteisingo pasaulio ribas, o pati teisė yra žmogaus civilizacijos dalis. Teisė reguliuoja civilizaciją kaip sistemą, nurodo net mūsų pačių buvimo vietą civilizacijos sistemoje. Tad mano požiūriu plačiosios žmogaus kultūros lauke neįmanoma apeiti teisės klausimų: teisės būti žmogumi, mano kaip piliečio būtinybės gerbti kitą, visuomenės ir mano asmeninės moralės santykio.

Tad klausimai apie teisę, kaip kultūros, filosofijos, civilizacijos aktualų ir būtinąjį elementą, mane paskatino ryžtis produktyviam pokalbiui su prof. dr. R. Kalesnyku. Profesorius yra minėjęs: „Šiais laikais teisė be filosofijos arba teisininkas, neturintis teisės filosofijos žinių, tampa prastesnės vertės darbo rinkoje (aišku, ne Lietuvoje, bet Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje)… Tai mano buvo pasakyta dar 2001 m., kai doktorantūros studijų metu laikiau teisės filosofijos egzaminą, kuriame sužavėjau profesorių komisiją savo atsakymais ir pamąstymais.“

Prieš pokalbį, kurio metu diskutavome apie žmogaus teises bei su jomis susijusiais Lietuvai ramybės neduodančiais korupcijos klausimais, noriu jus supažindinti su įspūdingais profesoriaus gyvenimo faktais.

Susipažinkite: prof. dr. R. Kalesnykas
Dr. R. Kalesnykas yra teisės mokslų daktaras, K. Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto profesorius. 1997 m. Jis baigė teisės studijas Mykolo Riomerio universitete, kur pradėjo dėstyti administracinės teisės bei administracinio proceso studijų dalykus. 2002 metais R. Kalesnykas M. Romerio universitete apgynė disertaciją tema „Privatizacijos procesai teisėtvarkoje“, o 2006 m. jam buvo suteiktas docento pedagoginis vardas. Nuo 2009 m. eidamas docento pareigas įvairiose aukštosiose mokyklose, o nuo 2014 metų būdamas K. Simonavičiaus universiteto akademinės ir mokslinės bendruomenės nariu šiais metais profesorius švenčia savo savo akademinės veiklos 20-metį.

Neabejingas mokslui ir kokybiškų studijų klausimams prof. dr. R. Kalesnykas nuo 2004 metų yra aktyviai įsitraukęs į „Erasmus“ dėstytojų ir studentų tarptautinę programą. Profesorius skaitė paskaitas per 50 pasaulio universitetų, o kaip mokslininkas nuolatos pristato savo pranešimus tarptautinėse konferencijose Lietuvoje ir svetur. Pranešimus skaitė ne tik Europoje, bet ir Australijoje. Todėl prof. dr. R. Kalesnykas yra vienas pirmųjų Lietuvos dėstytojų, gavusių „Erasmus“ apdovanojimą kaip dažniausiai užsienio valstybių universitetuose skaitęs paskaitęs.

Prof. dr. Raimundas Kalesnykas

Prof. dr. R. Kalesnykas anksčiau 3 metus dirbo katedros vedėju M. Riomerio universitete, 5 metus vadovavo Teisės fakultetui Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, kelerius metus dirbo vidaus reikalų ministro patarėju viešojo saugumo politikos klausimais.

Profesorius buvo ekspertas įvairiose tarptautinėse organizacijose: ES Europos teisėsaugos akademijos (CEPOL) Mokslo ir tyrimo grupėje, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), Jungtinių Tautų Tarptautinio vystymo agentūroje (USAID). Taip pat parengė vadovėlius, įgyvendino per 25 nacionalinius ir tarptautinius projektus viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo, antikorupcinės aplinkos gerinimo, žmogaus teisių apsaugos, policijos ir teisėsaugos institucijų reformų tematika. Yra per 50 mokslinių darbų autorius Lietuvoje ir užsienyje.

Prof. dr. R. Kalesnykas daugiau nei 10 metų konsultuoja įvairias viešojo ir privataus sektoriaus organizacijas korupcijos rizikos valdymo ir antikorupcinių priemonių diegimo, žmogaus teisių apsaugos ir teisėsaugos institucijų reformų klausimais Lietuvoje ir užsienyje (Ukraina, Kosovas, Turkija, Kirgizija).

Paskutiniu metu dažnai savo profesinę veiklą vykdo kaip laisvai samdomas ekspertas aukštojo mokslo kokybės vertinimo srityje, viešosios politikos ir viešojo administravimo tobulinimo, verslo saugumo ir antikorupcinių sprendimų viešajame bei privačiuose sektoriuose. Kaip ekspertas ir mokslininkas nuolat kviečiamas į valstybės institucijų sudaromas darbo grupes rengiant įvairius teisės aktų projektus, teikiant išvadas ir siūlymus. Šiuo metu vadovauja Nacionalinei antikorupcijos asociacijai (NACA), vienijančiai mokslininkus, praktikus, specialistus ir ekspertus, dirbančius korupcijos prevencijos ir antikorupcinio švietimo srityje.

Prof. dr. R. Kalesnyko mokslinių interesų sritys apima plačią žmogaus teisių, visuomenės saugumo ir kovos su korupcija teorijos bei praktikos problematiką: tarptautiniai kovos su korupcija standartai, tarptautinio saugumo politika, tarptautinė žmogaus teisių apsauga, ES teisė, administracinė teisė, viešasis administravimas, visuomenės saugumo procesų pokyčiai ir valdymas, teisėsaugos sistemos reformų pokyčiai ir valdymas, teisėsaugos pareigūnų rengimas, mokymas ir kvalifikacijos kėlimas.

Žmogaus teisės ir jų užtikrinimas 
– Profesoriau, susitinkame beveik kasdien universitete, labai dažnai diskutuojame moralės, šiuolaikinio mokslo ir studijų klausimais. 2015 m. K. Simonavičiaus universiteto Tyrėjų naktų renginyje klausiau jūsų paskaitos apie žmogaus teises. Nuo to karto jūsų asmenybė man visada asocijuojasi su žmogaus teisių klausimais. Tad noriu pasiteirauti, kaip jūsų mokslinių interesų akiratyje atsirado žmogaus teisės? Ką žmogaus teisės jums reiškia kaip žmogui ir kaip mokslininkui? Kas yra žmogaus teisės ir kaip jos susijusios su pareigos klausimu?
– Iš tiesų dar studijų laikais universitete ypač patiko paskaitos, kuriose buvo gvildenami su žmogaus teisėmis susiję klausimai. Pažintinis smalsumas virto į profesionalumą, kai mano mokslinėje tematikoje, rašant magistro baigiamąjį darbą, disertaciją ir vėliau mokslinius straipsnius, daugiau ar mažiau yra gvildenami probleminiai žmogaus teisės aspektai, ypač teisėsaugos institucijų veiklos srityje.

Vienoje iš pirmųjų mano rimtų analitinių studijų buvo gvildenamas policijos ir žmogaus teisių santykis. Tą kartą siekiau parodyti policijos ne kaip represinės, o žmogaus teisių ir laisvių apsaugą užtikrinančios institucijos paskirtį visuomenėje ir valstybėje. Deja, atrodytų paprasta ir visiems suprantama formulė, tačiau šiandien nemažai pasaulio valstybių susiduria su situacija, kai policija (milicija) yra labiausiai žmogaus teises pažeidžiančių institucijų. Beje, šioje srityje tenka dirbti iki šiol, konsultuojant Centrinės Azijos valstybių teisėsaugos institucijas apie žmogaus teisių apsaugos filosofiją demokratinėse visuomenėse.

Per pastaruosius dvidešimt metų požiūris į žmogaus teises evoliucionavo, tačiau nuolatinės diskusijos apie tai, kokią vietą žmogaus teisės užima kiekvieno iš mūsų gyvenime, ypač pastebimos šiuo metu. Globaliame pasaulyje pakito vertybinis požiūris į žmogaus teises tiek Lietuvoje, tiek ES, tiek tarptautinėje bendruomenėje.

Prieš 70 metų, po Antrojo pasaulinio karo, tarptautinė bendruomenė susitarė, kad laisvė, teisingumas ir taika pasaulyje neįmanomos be pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, taip pat ir be jų tinkamos apsaugos. Tačiau šiandien mes matome kitokį požiūrį į žmogaus teises, kai asmeninės ar individo teisės neretai priešpastatomos prieš solidarumo arba visuotines žmonijos teises. Ši žmogaus teisių kova lemia individo su skirtingais interesais ir socialumo kaip individų su skirtingais interesais apsaugos disbalansą.

Man kaip asmeniui ir kaip mokslininkui žmogaus teisių suvokimo kontekste svarbiausia yra laisvė, lygybė, universalios apsaugos garantijos. Man visai nesvarbu, koks yra žmogus ir kuriame pasaulio krašte jis gyvena. Žmogus turi jausti pagarbą ir globą žmogaus teisėms.

Mūsų išlaisvėjusioje ir liberalioje visuomenėje vyrauja klaidingas požiūris į žmogaus teisių turinį. Neretai šalies gyventojai pamiršta, kad gyvena socialinėje terpėje, kuri remiasi subjektyvistiniu žmogaus teisių turiniu. Kitaip tariant, modernioji žmogaus teisių samprata susideda iš individo teisių ir pareigų, o ne tik iš asmens teisių jas atskiriant nuo pareigos. Šiandien tai akivaizdžiai matome santykyje vaikas – mokytojas, vaikas – tėvai, kai vaikams įbrukamas mąstymas „tu turi teisę…“, bet neaiškinama, kad vaikas turi nepamiršti pareigos. Yra eilė pavyzdžių, kai vaikai mokykloje, namie piktnaudžiauja savo teisėmis teigdami „čia mano teisė, darau ką noriu… ką tu su manimi padarysi…“ Tai iliuzija, kurią sukuria valstybinės institucijos be teisinio visuomenės švietimo.

Teisinėje valstybėje pripažįstama asmens teisių ir pareigų vienovė, bet ne – asmens teisių suabsoliutinimas pamirštant pareigos jausmą. Visuomenė, kurioje toleruojamas tik asmens teisių kultas („darau ką noriu, nieko man nebus“), vėliau ar anksčiau yra pasmerkta žlugti. Tam, kad to neįvyktų, modernioje visuomenėje žmogaus teises turi saugoti ir jas ginti įstatymas – kaip teisės viršenybės garantas.

– Susidaro įspūdis, kad žmogaus teisės Lietuvoje veikia galioje tik „ant popieriaus“. Gal tai tik mano klaidingas įspūdis? Kaip Vakarų Europos akiratyje atrodo žmogaus teisės Lietuvoje? Kur mums reikia gerokai pasitempti, o kurioje vietoje mes atrodome gana neblogai?
– Klaidingas įspūdis susidaro tada, kai žmogus, susidūręs su asmeninėmis problemomis (pavogtas daiktas, atimta nuosavybė, negaunama kokybiška medicininė paslauga, netenka darbo ir t. t.), pradeda svarstyti, kad niekas jam negali padėti. Toks žmogus jaučiasi pralaimėjęs, todėl pradeda kaltinti šalies vadžios sukurtą politinę ir teisinę sistemą, teigdamas, kad jo kaip žmogaus teisės pažeistos, o jų apsauga yra daugiau teorinė („popierinė“), bet ne praktinė prielaida.

Iš ilgalaikės savo kaip mokslininko ir kaip praktiko, dirbusio ir apkeliavusio nemažai pasaulio valstybių, patirties galiu teigti, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nėra „popierinė“. Mes turime modernią šalies Konstituciją, esame prisijungę prie pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, taip pat vertinami kaip visateisiai tarptautinės bendruomenės nariai žmogaus teisių apsaugos srityje. Lietuvoje sukurta ir veikia gana nebloga institucinė žmogaus teisių apsaugos sistema nuo nevyriausybinės link teisminės. Todėl mes mažai kuo skiriamės nuo išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių žmogaus teisių apsaugos srityje.

Tačiau vertinant bendras žmogaus teisių kaip prigimtinės teisės tendencijas, Lietuvai dar yra kur pasitempti. Galiu paminėti tik keletą aspektų, dėl kurių Lietuva yra gavusi įspėjimų iš Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo ir kitų tarptautinių organizacijų sprendžiant klausimus dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo (pvz., tautinių mažumų teisių apsaugos srityje), sudarant sąlygas asmenims keisti lytį ir įteisinti homoseksualių (tos pačios lyties) žmonių civilinę santuoką, mažinant ar šalinant diskriminacijos apraiškas darbo rinkoje, versle, socialines apsaugos srityje ir pan., užtikrinant pabėgėlių, migrantų, romų teises, vaiko teises, moterų ir vyrų lygias teises.

Aišku, mes galime įžvelgti beveik visose visuomenės socialinėse grupėse problemų, susijusių su žmogaus teisių pažeidimais. Labai svarbu, kad valstybė ir valdžios institucijos atsižvelgtų į įvairių socialinių grupių skirtingus poreikius ir interesus (pvz., šiuo metu tai akivaizdžiai matyti vykdant aukštojo mokslo pertvarką, priimant naująjį Darbo kodeksą, įvedant griežtus draudimus, susijusius su alkoholiu vartojimu ir t. t.), atitinkamai priimtų sprendimus tenkinant minėtų grupių poreikius bei sukuriant tokių teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo mechanizmus. Tai indikatoriai, kurie lemia Lietuvos valstybės žmogaus teisių padėties būklę pasaulyje.

– Jūs kaip mokslininkas ir žmogaus teisių žinovas dirbote įvairiose institucijose Lietuvoje ir Europoje. Koks būdavo jūsų darbas, kokias problemas spręsdavote, kokį rezultatą teikdavo jūsų atliekamas darbas?
– Nors mano kaip žmogaus teisių žinovo ir tyrinėtojo veikla remiasi akademine, moksline ir projektine veikla, tačiau galiu pasigirti ir nemaža patirtimi, kurią įgijau dirbdamas tarptautinėse organizacijose užsienyje, kuriose vienokiu ar kitokiu aspektu buvo gvildenami žmogaus teisių apsaugos gerinimo aspektai.

Vienas iš paskutinių mano darbų – pernai buvau atrinktas ir 5 mėnesius dirbau tarptautiniu ekspertu Jungtinių Tautų Tarptautinio vystymo agentūroje (USAID) Kirgizijoje, kur buvau atsakingas už Kirgizijos teisėsaugos institucijų reformą diegiant tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus, prieš tai teko beveik 2 metus dirbti Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), kur buvau tarptautiniu ekspertu ir padalinio vadovu, atsakingu už policijos reformą ją vertinant per teisės viršenybės ir žmogaus teisių apsaugos prizmę.

Taip pat 4 metus teko dirbti ekspertu Europos teisėsaugos akademijos mokslo ir tyrimų grupėje (CEPOL), kuri yra ES agentūra, koordinuojanti naujus policijos ir teisėsaugos institucijos valdymo pokyčius bei teikianti įvairių pasiūlymų valstybėms narėms gerinant veiklą, įskaitant žmogaus teisių apsaugos aktualius klausimus ne tik santykyje su išore (visuomene), bet ir policijos bei teisėsaugos institucijų viduje.

Aišku, galiu paminėti ir savo trumpalaikės veiklos patirtį vykdant įvarius tarptautinius projektus, susijusius su teisėsaugos institucijų reforma, viešojo saugumo užtikrinimo strategijų rengimu ir įgyvendinimu, žmogaus teisių apsaugos ir demokratizacijos procesų skatinimu, bei stažuojantis ir dirbant Kosove, Turkijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Italijoje, Portugalijoje ir t. t.

Be to, galiu pabrėžti, kad kaip vizituojantis profesorius esu kviečiams ir nuolat skaitau paskaitas įvairiais žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo klausimais, esu aplankęs per 50 pasaulio universitetų.

Kova su korupcija
– Šiuo metu nuolat vedate įvairius mokymus korupcijos prevencijos tema. Pasidalykite įžvalgomis apie susitikimus su mokymų dalyviais, kurie būna iš įvairių sričių. Kaip jūsų sutinkami žmonės vertina korupciją? Kokių priemonių imamasi ją (korupciją) pažabojant?
– Paskutinius 5 metus antikorupciniai klausimai tapo viena iš mėgstamiausių mokslinio tyrinėjimo sričių, kurios analizei, projektiniam indėliui, asmeniniam tobulėjimui skyriau pakankamai daug dėmesio ir investicijų.

Galiu tik pasidžiaugti, kad korupcijos kaip socialinio fenomeno tyrinėjimo objektas yra labai glaudžiai susijęs su mano vykdytais ankstesniais tyrinėjimas žmogaus teisių ir saugumo srityje, nes trilogija „korupcija – saugumas – žmogaus teisės“ papildo vienas kitą ir ši trilogija puikiai dera mano profesiniame, akademiniame, moksliniame ir praktiniame darbe.

Taip, antikorupciniai mokymai – tapo viena iš pagrindinių veiklos sričių, kur vien per paskutinius 3 metus esu vedęs per 50 mokymų, skirtų viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojams, bei apmokęs per 3000 dalyvių. Galiu pasigirti, kad mano vedami mokymai skiriasi nuo tradicinių mokymų.

Esu sukūręs ir įvaldęs dėstymo technologiją, kuri remiasi mokymo dalyvių suvokimo žaidimais ugdant jų meistriškumą ieškant sprendimų realiose situacijose. Antikorupcinių mokymų procesas grindžiamas amerikiečio filosofo John Dewey „Learning by doing“ koncepcija.

Antikorupciniuose mokymuose kiekvienas susitikimas su skirtingų organizacijų, įvairių veiklos sričių, įvairių profesijų, užimamų pareigų atstovais leidžia daryti tam tikras išvadas apie mūsų šalies gyventojų požiūrį į korupciją. Galiu drąsiai teigti, kad beveik 90 proc. mano mokymuose dalyvavusių asmenų sutinka, kad korupcija yra „blogis“ valstybei, keliantis grėsmę žmogaus teisėms, demokratijai, teisinei valstybei, išbalansuojantis ekonominę ir socialinę gerovę, o svarbiausia – iškreipiantis visuomenės mentalitetą, kultūrą, tarpusavio pasitikėjimo ir bendruomeniškumo jausmo tradicijas.

Kita vertus, galiu pasakyti ir atvirkštinį procesą, kad beveik 90 proc. mokymuose dalyvavusių asmenų būtų pasyvūs ir nesiimtų jokių aktyvių veiksmų kovojant su korupcija savo aplinkoje, darbovietėje, savivaldybės teritorijoje ir galiausiai valstybėje. Tai mane kaip antikorupcinių sprendimų ekspertą iš dalies liūdina, bet esu optimistas ir tikiu, kad per visuomenės antikorupcinį švietimą, gyventojų, verslo ir viešosios valdžios atstovų antikorupcinį sąmoningumo ugdymą, aktyvesnį pilietinės visuomenės ir gyventojų įsitraukimą, per valstybės sudarytas socialines, teisines ir administracines sąlygas ir teikiamą pagalbą įtraukianti pilietiškus visuomenės narius į korupcijos kaip reiškinio eliminavimą iš mūsų sąmonės galima būtų pasiekti teigiamų rezultatų kovojant su korupcija įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.

– Gal galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis, patarimais kaip reikėtų susidoroti su korupcija? Kokių tikslinių veiksmų ir priemonių turėtų imtis Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, savivaldybės ir panašiai?
– Kova su korupcija turbūt yra vienas iš esminių XXI a. iššūkių daugumai pasaulio valstybių, nesvarbu ar ji yra skaidriausia pasaulio valstybė, ar būtų priskiriama prie labiausiai korumpuotų valstybių. Šiandien tiek kiekviena valstybė, tiek tarptautinė bendruomenė ieško įvairių priemonių kovai su korupcija: politinių, socialinių, ekonominių, teisinių, kultūrinių, technologinių ir t. t., o tokių priemonių parinkimas, sistematizavimas, nuoseklus vykdymas bei įsipareigojimų laikymasis tampa kiekvienos valstybės valdžios institucijų uždavinys.

Lietuvoje tiek Seimas, tiek Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos, tiek kiekviena savivaldybė turi parengusios strategines korupcijos prevencijos programas bei vidutinės trukmės priemonių planus. Perskaičius šiuos dokumentus atrodytų, jog tiek daug ir gerų iniciatyvų esame susiplanavę, bet numatytų korupcijos priemonių įgyvendinimo prasme matosi, kad šios iniciatyvos kol kas lieka tik popieriuje. Realybė yra kitokia, kai išgirstame pasiteisinimus, pvz., savivaldybės ar kitos viešojo sektoriaus įmonės neturi tam papildomų lėšų, valstybė tam neskiria dėmesio ir reikalauja ieškoti jų iš savo menko biudžeto, išlaikyti korupcijos prevencijos specialistus brangiai kainuoja ir pan. Paradoksali situacija, bet šiandien patenkame į gana painų labirintą, kai korupcijos prevencijos įgyvendinimo politika tapo neįmenama mįslė Seimui, Vyriausybei, o ypač savivaldybėms. Galima dar pateikti pavyzdį, kai per pastaruosius 8 metus kai kurių valdžios atstovų trimituojama „nėra pranešėjų apsaugą įteisinančio įstatymo“, todėl visuomenė nėra aktyvi, linkusi pateisinti korupciją. Šiuo metu mūsų Seimas vėl grįžo prie šio įstatymo rengimo. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie naujo lobistinę veiklą reglamentuojančio teisės akto, viešojo sektorius darbuotojų elgesio kodekso, nepotizmo prevencijos ir kitų teisės aktų priėmimą… Galime tęsti ir tęsti…

Vienas iš esminių momentų, su kuriuo susiduriama kovojant su korupcija, – tai politinės valios trūkumas bei tam tikrais atvejais teisėsaugos institucijų pasyvumas, nes kartais gali susidaryti įspūdis, jog kai kurios teisėsaugos institucijos tarnauja vienos ar kitos verslo grupės interesams ir gali būti panaudojamos kaip įrankis kovoje su korupcija. Tai grėsminga situacija, kuri gali privesti prie demokratijai skausmingų padarinių. Todėl visuomenė ir valstybė turi susitarti, kokių kovos su korupcija taisyklių mes laikomės ir kaip jas taikome praktikoje.

Aš pridėčiau tai, kad kovojant su korupcija neturėtų būti nustatomi ir taikomi dvigubi standartai vieno ar kito asmens atžvilgiu paminant jo kaip žmogaus teises ir teisėtus interesus.

Kita vertus, neturėtumėme pamiršti, kad korupcija kaip socialinis-kultūrinis elementas labai priklauso nuo šalies ekonominės būklės, jei žmogus jaučiasi gyvenantis gerovės valstybėje visomis prasmėmis, tada natūraliai mes pamatysime žymiai geresnių pokyčių suvokiant, kad korupcija tikrai nėra problema mūsų valstybei. Tai ilgalaikis kultūrinio mąstymo pokyčių procesas.

– Ar yra koks nors ryšys tarp korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimo, neleistino apribojimo? Apibūdinkite šį ryšį.
– Nacionalinėje kovos su korupcija 2015 – 2025 metų programos įžanginėje dalyje įvardyta, kad korupcija yra viena iš nacionalinių grėsmių valstybei ir vienas iš pavojingiausių socialinių reiškinių, keliantis grėsmę žmogaus teisėms. Antikorupcinės programos kūrėjai pirmą kartą per Nepriklausomybės laikotarpį korupciją įvardija kaip žmogaus teises pažeidžiantį reiškinį. Galiu tik sutikti ir pateisinti šią nuostatą, nes korupcijos keliams pavojus žmogaus teisėms yra akivaizdus. Pažiūrėkime į šiandienos Lietuvos situaciją: dėl ko mūsų piliečiai „išsivaikšto“, nepasitiki Seimu, Vyriausybe, vietos vadžios priimamais sprendimais? Atsakymas – labai paprastai suvokiamas: mano minėtos institucijos mažina Lietuvos gyventojų pasitikėjimą dėl korupcijos apraiškų vyravimo jose. Pakanka tik vieno neigiamo fakto ir Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės pasitikėjimas gyventojų akyse menksta. Tokio pasitikėjimo neprideda ir vos ne kas mėnesį viešai girdimi ir paskelbiami korupciniai skandalai įvairiose viešojo sektoriaus organizacijose.

Vadinasi, jei valdžios atstovai, valstybės pareigūnai ar valstybės tarnautojai mūsų – šalies gyventojų – atžvilgiu atlieka kažkokius nesąžiningus ir neskaidrius veiksmus politinių ir administracinių sprendimų priėmimo procese, tai kaip žmogui jaustis saugiam? Ar jis gali pasitikėti, kad jo kaip žmogaus teisė bus objektyviai, nešališkai, be jokių išankstinių asmeninių nusistatymų, sąžiningai ir principingai apginta.

Deja, bet šios prielaidos akivaizdžios ir verčia abejoti, ar mūsų „žmonių išsivaikščiojimas“ netaps dar spartesnis, jei Seimas, Vyriausybė ir teisėsaugos bei teisminės institucijos abejingai į tai žiūrės. Galiu tik pailiustruoti kasmet tarptautinės organizacijos „Transparency International“ skelbiamu pasauliniu korupcijos suvokimo indeksu, kuriame Lietuva tarp ES valstybių vis dar išlieka žemiau vidurkio skaidriausių valstybių sąraše, kuriame lyderiauja visos Skandinavijos valstybės, mūsų kaimynės Estija ir Lenkija. Tad Lietuvai yra kur stengtis.

– Kokią matote ateities Lietuvą? Be korupcijos ir grubių žmogaus teisių pažeidimo?
– Nenoriu būti suprastas klaidingai, bet drąsiai galiu teigti, kad pasaulyje nėra nė vienos valstybės kurioje nebūtų nustatoma korupcijos apraiškų atvejų ir grubių žmogaus teisių pažeidimų. Visai neseniai pasaulyje nuskambėję skandalai, kai „Samsung“ vadovybei pateikti įtarimai korupcija Pietų Korėjoje darant įtaką politinių sprendimų priėmimui, arba kai Vokietijos koncernas „Volkswagen“ klastojo automobilinių su dyzeliniais motorais taršos parodymus. Taip pat nuolat girdimi žmogaus teisių pažeidimų atvejai Lotynų Amerikos, Afrikos, Pietryčių ar Centrinės Azijos valstybėse, kuriose korupcija ir žmogaus teisės eina šalia proporcingai: kuo vyrauja didesnė korupcija, tuo dažnesni žmogaus teisių pažeidimai. Korupcijos paveikiamose valstybėse susikuria savotiškas „politinis korupcinis elitas“, kuriam būdingas oligarchinis valdymas ir kuris tampa dominuojančiu linkusios visuomenės atžvilgiu bei tokią visuomenę lengvai manipuliuojantis. Ateities Lietuva be korupcijos ir grubių žmogaus teisių pažeidimų – misija įmanoma, bet tam reikia mūsų visų susitelkimo 50 metų į priekį. Palinkėčiau visuomenės aktyvistams, inteligentijai, akademinei bendruomenei, atsakingo verslo atstovams ir skaidriems politikams susitelkti bei apsvarstyti galimybę parengti futuristinę Lietuvos viziją „Lietuva be korupcijos 2050“. Tai būtų tarsi kiekvieno iš mūsų įsipareigojimas įgyvendinti ir siekti tai, dėl ko susitarsime. O susitarti mums reikėtų dėl vertybinių, mąstymo ir kultūros pokyčių, lemiančių visuomenės progresą ir valstybės sustiprėjimą pasaulyje. Juk visiems mums malonu būtų išgirsti, kad Lietuva atpažįstama kaip Europos regione lyderė, kurioje sukurta ir veikia nulinės tolerancijos korupcijai aplinka. Atvažiuokite, gyvenkite, investuokite, kurkite darbo vietas, auginkite vaikus ir anūkus – tuo bus pasirūpinta ir užtikrinta. Tokia ir turėtų būti ateities Lietuva.

– Kokius numatote savo ateities veiklos planus, susijusius su žmogaus teisės ir korupcijos klausimu?
– Kaip esu minėjęs, žmogaus teisių ir kovos su korupcija sričiai esu investavęs daug asmeninio laiko, todėl būtų labai gaila ir turbūt sunkiai įmanoma keisti savo profesinę, akademinę, mokslinių tyrinėjimų kryptį bei sritį. Juolab kad mano minėtos sritys yra labai įdomios, jose darbuotis malonu, tai pamažu tapo kaip savotiškas hobis. Iš tiesų nemažai laisvalaikio skiriu visuomeninei veiklai: dalyvauju įvairiuose viešuose renginiuose, konferencijose, seminaruose, valdžios institucijų sudaromų darbo grupių ir komisijų veiklose, kuriuose sprendžiami su korupcijos prevencija, teisėsaugos institucijų veiklos pokyčių valdymu, žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo ir kiti panašaus pobūdžio klausimai.

Kadangi pernai pasaulyje buvo priimtas naujas ISO 37001 standartas „Antikorupcinė vadybos sistema“, kuriuo remiantis įvairaus lygio ir dydžio viešojo bei privataus sektoriaus organizacijos galės įsidiegti ir valdyti antikorupcines priemones gerinant savo organizacijos patikimumą ir reputaciją, didinant visuomenės pasitikėjimą ir pridėtinę vertę, todėl planuoju baigti papildomus mokymus siekiant tapti antikorupcinės vadybos sistemos diegimo konsultantu.

Kita vertus, ateityje planuoju tęsti savo ekspertinę misiją užsienio valstybėse, ypač tose, kuriose siekiama gerinti ir stabilizuoti demokratizacijos procesus, stiprinti pilietinę visuomenę ir žmogaus teisių padėtį bei mažinti korupcijos vyravimą. Stengiuosi panaudoti per ilgus metus sukauptą profesinę ir mokslinę patirtį, remtis Lietuvos ir užsienio valstybių sėkmės atvejais, nepamirštant indėlio ir į akademinę bei švietėjišką veiklą.

Taip pat turiu tikslą, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose atsirastų studijų dalykai, galbūt ir studijų programos, kuriuose būtų rengiami kovos su korupcija profesionalai, turintys specialių žinių ir įgūdžių bei gebėtų juos panaudoti praktinėje veikloje. Manyčiau, vienas iš pirmųjų tokių studijų programos iniciatorių galėtų tapti K. Simonavičiaus universitetas.

– Dėkoju profesoriau už puikų ir išsamų pokalbį. Jūsų požiūris ir ekspertinė veikla, manau, daug ką skatina mąstyti apie futuristinę Lietuvos viziją „Lietuva be korupcijos 2050“. Vos pagalvojus apie šią viziją, atrodo, kad ir mano sąmonė nusiramina, blogos, įtarios ir nepatiklios mintys nustoja mane atakuoti. Viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu: remigijus@venckus.eu. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinos apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-06-23). Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34447-kulturos-kirtis-zmogaus-teises-ir-zmogus-be-korupcijos.html (žiūrėta 2017-08-31).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...