Dr. Remigijus Venckus.

Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius, medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus.

Apie miesto urbanistiką
Esu įsitikinęs, kad klaidinga yra manyti, jog miesto urbanistinių erdvių planavimas, jų išlaikymas autentiškomis arba perorientavimas į naujos paskirties ir naujos veiklos zonas – tai tik paprastas ir elementarus architektų bei statybininkų „užsiėmimas“.

Manau, yra verta pasvarstyti, ar tiktai miesto erdvių planavimas ir perkonstravimas yra mažmožis miesto gyventojams, atvykstantiems svečiams ir kultūros paveldo sergėtojams?

Šiuolaikinės vakarietiškos kultūros, sociologijos, urbanistikos ir komunikacijos teorijos jau senokai priėjo išvadą, kad miestų erdvių atsiradimas, vystymasis, perorientavimas nėra atsitiktinis ir bereikšmis procesas.

Miestas lemia bendruomeniškus ryšius, atspindi gyventojų ir net svečių santykius. Savo ruožtu bendruomenė taip pat koreguoja miesto kraštovaizdį. Galiausiai miesto planavimas yra glaudžiai susijęs net su mados klausimu. Juk kai kurios gatvės tampa tiek reikšmingos, kad kuriasi madingos parduotuvės, išskirtinai aukšto lygio restoranai bei žymių prekės ženklų atstovybės.

Todėl suprasdami architektūros svarbą mes universitete vykdomų komunikacijos studijų programų studentams rengiame privalomą architektūros ir dizaino paradigmų kursą.

Esu įsitikinęs, kad svarbu suvokti, jog miesto grindinyje įsirašo visos istorijos – tiek globali valstybės istorija, tiek labai lokali – paprasto mirtingojo.

Tad drįstu teigti, kad net grindinio trinkelių pakeitimas naujomis, naujų šviestuvų pakabinimas ar gatvėje ištisus dešimtmečius stovinčio paminklo pagrindo keitimas margaspalvių akmenų luitu, nėra elementarus gatvės remonto procesas.

Gatvė – tai žmogaus kultūrinės veiklos reprezentantas, tai pačių gyventojų įsiženklinimas ateities kartoms.

Į praeivius atsisukusių statinių fasadai, šviestuvus juosiančios margaspalvės girliandos, parduotuvių vitrinos ir net jų iškabas dengiantys medžių vainikai –  visa tai yra reikšmingas kultūros tekstas, bylojantis apie savitą bendruomenės gyvenimo būdą. T. y. gatvės vaizdas mums pasakoja istorijas, kurios ne tik buvo išgyventos, bet ir vis dar tebėra gyvenamos arba jos galės būti atkurtos ir gyvenamos iš naujo.

Gatvės vaizdas modeliuoja ir užtikrina kiekvieno miestiečio biografijos pasakojimą ir jį skiria ateities kartoms. Gatvė skatina istorinės atminties budrumą.

Todėl aš manau, kad į pačias miesto veidą kuriančias reprezentatyviausias gatves reikia žvelgti labai atidžiai pasitelkiant tiek meninį, tiek mokslinį kūrybingumą ir tyrimą.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kiekvieną kartą, lankantis Šiauliuose man vis kyla klausimas, ar tikrai miestiečiai džiaugiasi „naująja“ gatvės dalimi? Juk atrodo, kad reginys yra įgyvendintas arba perkeltas lyg iš komercinio žurnalo iliustracijų. Ar tikrai renovuotoje pusėje miestiečiai jaučiasi taip jaukiai, lyg būtų savo kvartale, kieme, lyg pažinotų visą bendruomenę ir gyventų joje darniai bei saugiai?

Juk vakarėjant po kelių bokalų, išlenktų belangio baro užstalėje, iškišus nosį į gatvę galima net suabejoti, kuriame mieste atsidūrei.

Be to, net dauguma mano pažįstamų užsieniečių turistų yra teigę, kad jiems mielesnė senoji gatvės dalis. Ji žadina prisiminimus, nors jie (prisiminimai) ir nepriklauso patiems atvykstantiems turistams.

Kadangi renovuota gatvės dalis nespinduliuoja jokiu originalumu ir nekuria jokios savitos vietos istorijos, todėl ji labiau atspindi mūsų postmodernų vartotojų tapatumą arba tikrosios tapatybės praradimą, besaikį naujų tapatumų vaikymąsi, savosios istorijos nusipurtymą ir madingų istorijos pasakojimų pasisavinimą.

Bet ar tikrai visos šios kitos ir kitaip atrodančios istorijos yra mūsų asmeniškos? Daugelis šio komentaro skaitytojų tikriausiai manęs paklaustų, nejau aš esu prieš gatvės atnaujinimą, pertvarkymą, nejau siūlau palikti viską taip, kaip yra?

Tikrai ne. Mano komentaras yra adresuotas greitiems ir lengvabūdiškiems sprendimams, kuriuos galima prilyginti greito maisto restoranams (gražūs, bet kūnui nenaudingi patiekalai). Renovacijos procesas dažnai įsivaizduojamas ir planuojamas be jokio mokslinio sociokultūrinio išankstinio tyrimo. Užmirštama, kad centrinė gatvė, kaip ir aikštė, yra lyg gyvas organizmas. Jo gyvastis driekiasi gerokai toliau už tai, ką matome ir ką vartojame šiandien.

Renovuoti – reiškia sukurti naujai, perkurti arba atkurti pačių gyventojų gyvenimo būdą. Tad šiuo atveju svarbu iš anksto pasirūpinti autentiško gyvenimo būdo išsaugojimu lyg gyvu organizmu.

Lietuvių kilmės žymaus dailininko sūnus, dėstantis  New York’o universitete, dr. Kazys Varnelis (g. 1967 m.) architektūrai suteikia medijos sąvoką.

Tiesa, medijos terminą pirmasis paskleidė kanadiečių mokslininkas dr. Marshall’as McLuhan’as (1911–1980). Medija suvokiama kaip žmogaus veiklos tęsinys, kuris yra reprezentuojamas įrankiu ir atliekamu darbu lyg pėdsaku.

Dr. K. Varnelis, specializuodamasis ties architektūros istorija ir teorija bei tinklo kultūra, pabrėžia, kad miestai yra medijos, tęsiančios žmonių gyvenimus.

Taigi Šiaulių centrinės gatvės renovavimo istorijoje blogiausia yra tai, kad tie, kurie planuoja miesto urbanistinį veidą, per mažai gilinasi į jo socialinį, istorinį, kultūrinį pasakojimą. Nebando visų pasakojimų surinkti ir išskirti pagrindinius, bendrinius vardiklius.

Tad šiuo atveju nuolatos kirba klausimas, ar tikrai galima tinkamai parengti užduotį, kokia turi būti likusios gatvės dalies renovacija? Esamoji atnaujinta gatvės dalis man vis dar kelia abejonių dėl nesuvaldytos urbanistinės „improvizacijos“. Neaišku, kokiais motyvais vadovaujantis buvo nuspręsta, jog toks sprendimas tikrai yra tinkamas.

Deja, bet taip jau yra nutikę, kad viską Lietuvoje statome ir įgyvendiname viešo konkurso tvarka. Taupydami pasirenkame tuos sprendimus, kurie yra ne geriausi, ne laiko išbandymus galintys atlaikyti, ne priimtiniausi ergonomikos ir gyvenimo būdo reikalavimams, bet patys pigiausi. Istorijos yra užfiksuotas atvejis, kad net Vilniaus arkikatedra-bazilika, suprojektuota  Lauryno Stuokos Gucevičiaus (1753–1798), buvo pastatyta klasicizmo stiliumi ne vien tik dėl laiko dvasią atspindinčio to meto architektūros stiliaus, bet ir mažiausių kaštų. Nepaisant šios kritikos, arkikatedra-bazilika vis dėlto nepalūžo laiko bandymams.

Abejoju, ar Šiaulių centrinė gatvė bus kuo nors naujai išskirtinė iš visų Lietuvos miestų centrinių gatvių ir ar ji išlaikys negailestingą laiko išbandymą.

Planuojant šiandienos Lietuvos miestų urbanistinius peizažus aš taip pat pasigendu originalių sprendimų. Dėkui Dievui, kad dar atsiranda bent keletas skulptūrų, grafičių, kurie sugestijuoja esant kitoniškumo ir originalumo.

Man dažnai susidaro įspūdis, kad lokalūs sprendimai daromi su lokaliai mąstančios valdžios užmojais ir lokaliai kuriančių kūrėjų kūrybingumu. Šiuo atveju turiu patikinti, kad ši mano kritika yra bendrinė, skirta ne vien tik Šiauliams.

Taigi, vaikydamiesi pigiausio ir madingiausio dažniausiai mes vaikomės kažkokios laikmečio individualybės ar originalumo. Deja, šis individualus originalumas neegzistuoja. Jis gali būti atrandamas tik atsigręžiant į istoriją ir save, lokalų regint globaliame kraštovaizdyje.

Taip pat manau, kad verta formuoti užduotį globaliai ir ieškoti priimtino sprendimo kartu su pasaulinio garso, tarptautinėje arenoje dirbančiais architektais urbanistais.

Ryškių talentų sukurti miestų kraštovaizdžiai yra ne tik įsimintini dėl unikalaus savojo meninio-estetinio sprendimo, bet ir dėl to, kad kūrėjų pavardės garantuoja kūrybinio palikimo įtraukimą į lankytinų vietų chrestomatijas bei miesto, kaip „brendo“, įsitvirtinimą.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-03-25). Apie miesto urbanistiką. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33591-kulturos-kirtis.html (žiūrėta 2017-05-31).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...