Dr. Remigijus Venckus.
Vidos Vitaitės-Alesienės tapybos parodos „Akimirkos“ recenzija. Paroda rengiama viešbutyje „Novotel“ – Vilniuje, Gedimino pr. 16. Parodos trukmė – 2014 m. liepos mėn. 9 d. – 23 d.
Prieš aptariant dailininkės kūrybą dera pastebėti, kad autorė Lietuvoje žinoma ne tik kaip tapytoja, bet ir kaip knygų iliustratorė. Autorė 1958 m. gimė Vilniuje. 1977 m. įgijo architekto specialybę. 1977–1993 m. dirbo reklamos srityje. Nuo 1993 m. dailininkė iliustravo per keturiasdešimt knygelių ir kitų vaikams skirtų leidinių. Iliustracijos puošia leidinius, išleistas Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje. Nuo 1998 m. dailininkė surengė šešiolika autorinių parodų. Tapytoja dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. 2012 m. 3-iojoje Tarptautinėje miniatiūrų parodoje Serbijoje kūrėja apdovanota pirmojo laipsnio diplomu. 2006 m. Vitaitei-Alesienei suteiktas meno kūrėjos vardas. Kūriniai saugomi privačiose kolekcijose Lietuvoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Airijoje, Rusijoje ir Latvijoje.
2014-aisiais m. organizuojamoje parodoje V. Vitaitė-Alesienė eksponuoja dviejų tipų tapybos darbus: peizažus ir gėlių motyvus. Drobėse vaizduojamas pasaulis ne tik išlaiko realybei artimą vizualinį panašumą, bet ir kuria savotišką dialogą su kita dailininkės kūrybos kryptimi – knygų iliustravimu. Todėl drįstu teigti, kad priešais žiūrovą atsiveria kažkas pasakiško, kas nepriklauso dabarčiai, bet ir nėra praeitis. Tai – kita realybė, kitaip „dirginanti“ ir „viliojanti“ žiūrovo žvilgsnį. Turiu pastebėti, kad „dirginimas“ ir „viliojimas“ – tai metaforos, kurios neturi nieko bendra su abipusiu, tarp žmonių vykstančiu viliojimu ir dirginimu. Žiūrovas save „susivilioja“ pats, nes drobėje esantis reginys sukelia prisiminimus ir asociacijas.
Tad kokias asociacijas ir prisiminimus mano sąmonėje sukelia Vitaitės-Alesienės tapyba? Štai kūrinyje „Vienišas parko suoliukas…“ (drobė, akrilas, 50 x 40 cm., 2013 m.) regiu kompoziciją, kuriai net nereikia pavadinimo. Medžių properšoje stūksančio suoliuko vienatvė paryškinama tamsiais, bekalbiais ir į visos kompozicijos priekį besiveržiančiais medžių kamienais. Link žiūrovo besidriekiantys šešėliai atplėšia šviesą nuo aplinkos, kurios didžiausia koncentracija apsupa vienatvėje grimztantį suoliuką. Svarbiausią naratyvo objektą išryškinanti šviesa pabrėžia visas asociacijas, kurias sukelia „vienatvės“ sąvoka. Kodėl vos pažvelgęs į kūrinį ir dar neperskaitęs jo pavadinimo aš „perskaičiau“ vienatvę? Tikriausiai nesuklysiu atsakydamas, jog kompozicijos kuriamas naratyvas įteigia klasikinį pasakojimą ir daugeliui žiūrovų jau gerai (at)pažįstamas bendrakultūres patirčių sugestijas.
Pasitelkdama „mėlius“ dailininkė išryškina šviesą. „Mėliu“ vadinu visus pustonius ir spalvinius perėjimus, kuriuose gausu mėlynos spalvos. Drobėje „Po lietaus…“ (drobė, akrilas, 40 x 50 cm., 2013 m.) „mėlis“ žiūrovą „vilioja“ ta pačia vienatvės nuojauta. Kūrinyje taip pat regiu į žiūrovą „artėjantį“ takelį, kuris prasiveržia ir vinguriuoja pro kelis antrame plane stūksančius medžius. Fone, t. y. trečiame kompozicijos plane, regiu nutapytą pamiškę. Ji taip pat skendi „mėlio“ apsuptyje.
Norėčiau detaliau aptarti į žiūrovą „artėjantį“ takelį. Tiek aš, tiek kitas žiūrovas takelį gali suprasti kaip natūralų tikros aplinkos ženklą. Meistriškai nutapytos į takelį atgulusios ir spindinčios vandens balutės, atrodo, ne tik atspindi (ir dar atspindės) aplinkui stovinčių medžių kamienus, bet ir mane – tą, kuris takelį į savo tikrovę įsileidžia kaip tikrą. Šįkart dera prisiminti prancūzų filosofo Maurice Merleau-Ponty mintį: „Kai aš žvelgiu į veidrodį, į mane žvelgia kito akys“. Žvelgiantis žiūrovas sutampa su tuo, į kurį žiūri. Toliau M. Merleau-Ponty daro išvadą: „Žmogus žmogui yra veidrodis. Veidrodyje aš galiu matyti savo akis , bet jos yra stebinčio kito“. Taigi matyti, stebėti ir būti stebimam – štai kuo „vilioja“ tapyba ir nutapytas atspindys įstrigęs takelio balutėse.
Vitaitės–Alesienės kūrinyje „Po lietaus…“ stebinčių akių nėra, tačiau jas atstoja labai iškalbingi, meistriškai nutapyti atspindžiai, suponuojantys, kad kažkur už drobės (arba iki drobės) besitęsiančiame atspindyje gali susikirsti ir mano tikrojo, ir manojo atspindžio, tarsi „kito“, žvilgsniai.
Atidžiai stebėdamas paveikslą „Saulėta laukymė“ (80 x 60 cm., 2013 m.) aš vėl grįžtu prie „vienatvės“ klausimo. Esu ne kartą pagalvojęs, kad nėra nieko vienišesnio už medį. Net jei medžių yra daug, šie nebylūs, išdidžiai stūksantys storakamieniai augalai primena užsidariusius ir vienišus žmones. Paradoksalu, bet yra sakoma: kuo daugiau aplink tave žmonių, tuo didesnė tavo vienatvė. Manau, kad „daugio sistemoje“ sklindančią vienatvę, ženklina Vitaitės-Alesienės kūriniai.
Kūrinio „Saulėta laukymė“ pavadinime esantis žodis „laukymė“ kaip ir pati nutapyta kompozicija mane „vilioja“ prie „vienatvės“ sąvokos prijungti žodelį „laukimas“. Mano manymu, net paties tapybos fenomeno prigimtis yra neatsiejama nuo vienatvės ir laukimo sampratos. Kūrinys žiūrovą verčia įsigilinti į tai, kas yra regima, taip pat atsiriboti nuo aplinkos bei regint panirti į savo vienatvę. Panyrantis žiūrovas yra priverstas laukti demonstruojamo naratyvo tęsinio, t. y. jis kantriai laukia, kol jo sąmonė bus užlieta jausminio ir estetinio pasigėrėjimo. O štai žiemos peizaže „Balta tyla“ (drobė, akrilas, 100 x 50 cm., 2012 m.) visi šie mano pamąstymai apie vienatvę laukimo nuojautą tarytum sustiprina dvigubai,.
Ši analizė tikriausiai atrodo labai paradoksaliai, nes drobėse pasaulis vaizduojamas ryškus ir spalvingas, o aš rašau apie tai, kas nesiasocijuoja su jokiomis spalvomis. Mano iškeltos mintys yra provokuojamos drobėje įformintų vaizdinių ir intuityvios pajautos. Kaip aklą žiūrovą intuicija mane veda ten, kur jau buvau ir patyriau – kur priešais mano akis iškyla spalvingas Vitaitės–Alesienės pasaulis. Intuicija – tai išėjimas iš tiesmuko ir aiškaus skaitymo-žiūrėjimo, kuriam nuolaidžiauja neišprusęs žiūrovas. Toks – nuolaidžiaujantis – meno vartotojas nėra nusiteikęs matyti daugiau ir analizuoti plačiau, nei demonstruojama atvaizde.
Vitaitės–Alesienės peizažo ir gėlių motyvai romantizuoja pasaulį (žr. „Pienių pieva“, drobė, akrilas, 70 x 50 cm., 2013 m.; „Kalijos…“, drobė, akrilas, 100 x 70 cm., 2014 m.). Taip kasdienė būtis ir buitis yra nustumiamos už regimojo horizonto. Regimybėje pasaulis iškyla ir lieka kaip pasaka. Šio pasaulio atvaizdai nėra visiškai nauji. Jie nežymi radikaliai prieštaringo dailininkės kūrybos etapo. Regima kūrinio forma nurodo provaizdį, esantį knygų iliustracijose. Tad galima sakyti, jog dailininkės pristatoma tapybos kolekcija – tai nuoseklus autorės kūrybinės programos tęsinys.
Grįžkime prie „viliojimo“, „vienatvės“ ir „laukimo“. Manau, kad daugumai šio teksto skaitytojų kyla klausimas, kodėl aptardamas Vitaitės-Alesienės kūrinius pagrindinius, raktinius žodžius rašau kabutėse? Atsakymas paprastas – kabutėmis aš ženklinu savo nepasitikėjimą kalba. Viena vertus, mano parinkti žodžiai personifikuoja ir personalizuoja visa tai, kas pavaizduota drobėje. Antra vertus, žodžiai negali adekvačiai perteikti nei menininkės, nei žiūrovo jausmų, patirties ir nuojautų. Menu neįmanoma adekvačiai perteikti to, kas kyla iš gyvenamojo pasaulio.
Tai, ką Vitaitės-Alesienės drobėse įvardinu pasakiškumu, iš tikrųjų neturi galimybės išsipildyti tikrajame, gyvenamajame pasaulyje. Todėl galimybė išsipildyti pasakiškumui nukeliama į ateitį. Ji ženklinama „laukimu“ ir „vienatve“, o visa tai, kas regima, meno kūryboje „vilioja laukti“. Kaip objektyvumo ženklo aš „laukiu“, kada išsipildys pasakiškoji tikrovė, , tačiau bet koks menas meluoja ir neužbaigia „laukimo“. Meluoja ir Vitaitės-Alesienės paveikslai. Šįkart skaitytoją ir kūrinių žiūrovą galiu nuraminti: viskas, ką aš vadinu melu, yra teigiama.
Taigi esu tvirtai įsitikinęs, kad meno kūrinio privalumas – meluoti ir be jokios baimės demonstruoti savo melą. Demonstruoti net ir tada, kai žmogaus realybėje menas negali tapti tikroviškas. . Melas visada gimsta esant komplikuotiems žiūrovo, autoriaus ir meno kūrinio santykiams. Visa tai, kas sukurta, jau yra patirta autoriaus, tačiau žiūrovas su kūriniu susitinka kaip su autoriaus būties pėdsaku. Atstovaudamas autoriui pėdsakas neatstoja nei jo paties, nei jo patirties. Todėl autorius (kaip ir Vitaitė-Alesienė) kviečia pažinti kūrinį, t. y. savo patirtimi kompensuoti neatpažįstamos autoriaus patirties trūkumą. Taip menas sukuriamas kaip melas. Taip patirtas pasaulis ne tik atgula drobėje, bet ir tampa nauja mano bei kito žiūrovo patirtimi . Taip už nepastebėtą pasaulio grožį yra atlyginama mano „vienišu laukimu“.
Publikacijos nuoroda
Venckus, R. (2014-07-09 – 2014-07-23). Iš akimirkų sudėliotas vienatvės ir laukimo pasaulis: Vidos Vitaitės Alesienės tapybos parodos „Akimirkos” recenzija. „Novotel“, Gedimino pr. 16, Vilnius.
Originalo kopija
Rekomenduojame skaityti
Kiti straipsniai DAILĖS tema
Tapyba į gyvenimą įneša chaoso, o gyvenimas chaosą grąžina į tapybą
Tapyba į gyvenimą įneša chaoso, o gyvenimas chaosą grąžina į tapybą Prof. dr. Remigijus Venckus Anksčiau „Kultūros kirtis“ rubrikoje publikuotas straipsnis skaitytojus supažindino su šiuolaikine tapybos kūrėja Zita Virginija Jusevičiūte-Tarasevičiene, kuri...
Abstrakčios tapybos žaismas
Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...
Mokslo ir meno dialoguose
Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...
Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją
Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...
Dailininkas Laimonas Šmergelis
Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...
Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai
Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...
J. Rancevienė: kūrėjo laimė – tai žmogaus branda, kai nebemeluoji sau ir aplinkiniams
Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus dalijasi su dailininke iš Kauno Jurtgita Ranceviene plėtotu puikiu dialogu...
Du Šagalai
Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...
Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas
Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...
Kai rankos pradeda niežtėti…
Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...