Dr. Remigijus Venckus.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius docentas dr. Remigijus Venckus kalbina kolegą lektorių Olegą Beriozovą. Su juo doc. dr. R. Venckus ne tik susitinka kiekvieną darbo dieną universitete, bet ir dažnai sprendžia studentų praktikos, karjeros, sąžiningo mokymosi, teisinius studijų organizavimo ir įgyvendinimo klausimus. Įdomiausia lektoriaus O. Beriozovo veikla susijusi su teisiniu visuomenės švietimu, tad prieš pateikiant  pokalbį  kviečiame skaitytoją  glaustai susipažinti su puikia, pavydėtinai plačia jauno žmogaus biografija.

Lektorius O. Beriozovas (26 m.) yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto absolventas, šiuo metu universitete dirbantis karjeros koordinatoriumi ir dėstantis teisės studentams.

O. Beriozovas po mokyklos baigimo įgijo Mykolo Romerio universitetą teisės studijų programos bakalaurą, nuo 2014 m. studijavo K. Simonavičiaus universitete teisės vientisųjų studijų magistrantūroje. Daugiausiai dirbo privačiame sektoriuje – teisinių paslaugų įmonėse, draudimo bendrovėse. Taip pat įgavo didelės patirties organizuojant rinkimus kaip vadas (LR Seimo, Europos parlamento, LR Prezidento, savivaldų ir mero).

Nuo 2016 m. pradėjo dėstyti Lietuvos verslo kolegijos studentams konstitucinę teisę ir verslo teisę, o nuo 2017 m. dėsto K. Simonavičiaus universitete teisines institucijas ir konstitucinę teisę. Didžiausią O. Beriozovo gyvenimo dalį užima ir, tikėtina, užims nevyriausybinis sektorius.

2010–2013 m. O. Beriozovas buvo išrinktas Lietuvos teisininkų draugijos Jaunųjų teisininkų skyriaus pirmininko pavaduotoju, 2013–2014 m. buvo Lietuvos teisininkų draugijos Jaunųjų teisininkų skyriaus revizoriumi, 2010–2013 m. – projekto ,,Galimybių akademija“ vadovu, nuo 2013 m. iki  dabar yra Petro Leono akademijos vadovu, 2012–2014 m. buvo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos Kontrolės komisijos nariu, 2013–2014 m. – Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos ,,Apskritas stalas“ revizijos komisijos pirmininku, 2012–2014 m. – Pilietiško jaunimo sąjungos viceprezidentu (įkūrėjas), 2012–2013 m. – projekto ,,Pilietiškumo ambasadoriai“ vadovu, 2014–2015 m. – Pilietiško jaunimo sąjungos prezidentu, 2014–2016 m. – K. Simonavičiaus universiteto studentų mokslinės draugijos ,,Kriterijus“ pirmininkės pavaduotoju, 2014–2016 m. – Vilniaus miesto Šeškinės vietos bendruomenės tarybos nariu, o nuo 2014 m. iki dabar – Šeškinės seniūnijos Musninkų seniūnaitijos seniūnaičiu.

Nuo 2015 m. iki dabar lektorius O. Beriozovas yra Lietuvos teisininkų draugijos Jaunųjų teisininkų skyriaus pirmininkas, 2015–2016 m. – Vilniaus miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijos narys, nuo 2016 m. iki dabar – Šeškinės bendruomenių sąjungos pirmininkas (įkūrėjas), 2015–2016 – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos visuomenės teisinio švietimo darbo grupės narys. 2017 m. Jaunųjų teisininkų apdovanojimuose lektorius O. Beriozovas yra apdovanotas LR teisingumo ministerijos „už pastangas ir atsidavimą kuriant teisingą jaunųjų teisininkų kartą“. Tais pačiais  metais laimėtos dar trys nominacijos: ,,Metų sėkmingiausias projektas“ (Petro Leono akademija), ,,Metų vadovas“, ,,Už visus gyvenimo nuopelnus Jaunųjų teisininkų skyriui“ (Lietuvos teisininkų draugija).

Ryški lektoriaus O. Beriozovo biografija mane verčia užduoti esminius klausimus apie išskirtinės asmenybės kelią, apie susiklosčiusias palankias sąlygas, lėmusias teisininko kelio pasirinkimą bei jo išskirtinio dėmesio sulaukusią veiklą teisinio švietimo srityje. Tad pristatau mūsų pokalbio fragmentus.

„Teisininko darbas yra įvairialypis. Veiklos spektras be galo platus. Dažnas įsivaizduoja, jog jeigu turi teisininko išsilavinimą, vadinasi, žinai viską ir netur teisės klysti. Toks požiūris klaidingas. Kiekvienas iš mūsų turi specializaciją ir gilinasi į konkrečią teisės šaką“, – sako O. Beriozovas.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado teisė? Gal turėjote puikų pavyzdį šeimoje arba giminės aplinkoje?
– Tai nebuvo netikėta. Tai buvo tikslingas ir kryptingas pasirinkimas. Jau nuo mokyklos laikų buvau aktyvus mokyklos bendruomenės narys, visur dalyvavau, atstovavau savo klasei kaip seniūnas.

Jau anuomet klasės draugai sakydavo, kad ateityje būsiu matomas visuomenėje, kad turiu tapti teisininku arba politiku. Dar mokykloje, norėdamas gilintis į tai, kas yra teisė, M. Romerio universitete baigiau „Jaunojo teisininko akademiją“. Suprasdamas, jog šis kelias tikrai yra skirtas man, toliau tobulinau savo įgūdžius: kitais metais toje pačioje aukštojoje mokykloje baigiau „Lyderystės akademiją“, o po to – ir „Karjeros projektavimo akademiją“. Nors buvau dar visai jaunas, bet  jau turėjau sukaupęs atitinkamą profesinę ir asmeninę patirtį.

Mano šeimoje nėra teisininkų. Netgi mano giminėje šios profesijos atstovų nerasite. Giminaičiai – paprasti žmonės, dirbantys ne pačios aukščiausios kvalifikacijos darbą. Tikriausiai todėl panorau tapti pavyzdžiu kitiems. Būdamas paprastos, neprivilegijuotos šeimos atstovu panorau įrodyti, jog savo jėgomis ir profesine patirtimi galiu daug ko pasiekti.

Juk visi žinome, kad kilus iš teisininkų šeimos žengti teisininko karjeros keliu ne taip jau ir sudėtinga.  Kelias tampa mažiau vingiuotas ir klampus. Juk, užnugariui stumiant lyg buldozeriu į priekį, yra pakankamai lengva didžiuotis ir demonstruoti savo pasiekimus.

Man niekas nepadėjo ir tikriausiai nepadės žengti arba slysti mažiau vingiuotu keliu. Šeimoje nuo mažumės buvo ugdomas mano savarankiškumas. Tikriausiai ši ugdymo programa mane ir verčia judėti į priekį vingiuotu ir nenuspėjamu gyvenimo keliu.

– Yra nusistovėjęs požiūris, kad teisininkai, kaip ir ekonomistai, nieko nesukuria, jie tik reguliuoja lyg policininkai eismą. Gal galite išsklaidyti šį požiūrį? Kuo sudėtingas ir įdomus yra teisininko darbas?
– Na, pradėkime nuo to, jog ir ekonomistus, ir policininkus, ir patį eismą reguliuoja teisė. Teisė yra visur, todėl normalu, jog ji atlieka reguliacinę funkciją. Visuomenė dažnai nemato konkretaus ir apčiuopiamo rezultato arba išvis nesugeba paaiškinti, kas yra teisė.

Teisė turi reguliuoti, nustatyti tam tikrus elgesio standartus, kurių turi laikytis visuomenės nariai. O jeigu nesilaiko, teisė nustato atitinkamas sankcijas. Tik tokiu būdu galima subordinacija tarp žmonių.

Kita vertus, šį mano požiūrį galima iš dalies paneigti: teisė sukuria ne produktą, o teisės normas, principus, kurie įrašomi teisės aktuose; teisės aktai padeda mums gyventi pagal nustatytas taisykles. Manau, jei teisė neatliktų savo darbo, tada valstybėje vyrautų chaosas ir destrukcija. Kad ir kokios teisės normos būtų sukurtos, jos bet kuriuo atveju koreliuoja su pagrindiniu šalies įstatymu – LR Konstitucija.

Teisininko darbas yra įvairialypis. Veiklos spektras be galo platus. Dažnas įsivaizduoja, jog jeigu turi teisininko išsilavinimą, vadinasi, žinai viską ir neturi teisės klysti. Toks požiūris klaidingas. Kiekvienas iš mūsų turi specializaciją ir gilinasi į konkrečią teisės šaką. Todėl, kai manęs prašo konsultacijos ar patarimo įvairiais klausimais, tada aš, kaip ir bet kuris kitas teisininkas, moku surasti atsakymą, nežinant jo tiksliai. Teisininkai geba ieškoti ir gilintis į esamą problemą ir pateikti kelis sprendimo būdus. Todėl šis darbas nėra monotoniškas. Esu priverstas nuolatos ieškoti atsakymų, gilintis į situacijas, mąstyti apie įvykį ir galvoti apie kitą žmogų.

Kartais teisės sudėtingumas slypi paprastume. Labai dažnai teisė ir gyvenimo realybė susikerta ir nesutampa. Dažnai pastebiu, kad Lietuvoje įstatymai neatitinka esamosios gyvenimo realybės ir paskatina negatyvias visuomenės reakcijas. Tautos išrinkti atstovai negirdi visuomenės balso ir jų išsakomų poreikių.

– Esate P. Leono akademijos įkūrėjas ir vadovas. Pristatykite akademijos veiklą? Kaip kilo idėja šią akademiją kurti?
– Idėja gimė 2013 m., kai vis labiau mane imdavo erzinti pikta Lietuvos visuomenė. Piliečiai viskuo nepatenkinti, nepaliaujamai ieško kaltų, dažnai vadovaujasi emocijomis, o ne žiniomis ar gebėjimais. Visos šios neigiamos emocijos, atsiradusios iš visuomenės teisinio neišprusimo, mane paskatino sukurti projektą, kuris padėtų kiekvienam piliečiui suprasti, kaip veikia valstybė, kam reikalingi teisės aktai, kodėl galima ar negalima vienaip ar kitaip elgtis, kokios pasekmės gali kilti neapgalvojus savo elgesio ir pan. Visa tai galima pasiekti tik per teisinį žmonių švietimą. Mano projektas pasiteisino ir parodė, kad žmonės vis dėlto yra imlūs naudingai informacijai. P. Leono akademijoje dėstę dėstytojai dar kartą įsitikino, jog yra ir smalsių studentų, kurių tik gali pavydėti bet kuri aukštoji mokykla.

Teisinio švietimo veiklai įprasminti P. Leono vardas pasirinktas tikslingai. Jis buvo vienas iškiliausių teisinės valstybės pradininkų Lietuvoje, pirmasis teisingumo ministras. P. Leonas taip pat buvo Lietuvos teisininkų draugijos įkūrėjas ir pirmininkas, pirmasis Advokatų tarybos pirmininkas, visuomenininkas. Jis visada pasisakydavo už visuomenės teisinį švietimą.

Yra didelė atsakomybė ir garbė, kai suprantame, jog P. Leono asmenybė mus įpareigoja tęsti jo idėjų sklaidą Lietuvoje.  P. Leonas vis dar yra vadinamas Lietuvos sąžine. Jo asmenybė įkvepia ir skatina atiduoti duoklę visuomenei.

Olegas Beriozovas

– Kokia yra P. Leono akademijos ateitis. Ko tikitės iš akademijos veiklos? Kokia akademijos strategija? Kokie esamieji ir būsimieji iššūkiai laukia jūsų?
– Aš manau, jog ateitis priklausys nuo to, ar valdžios atstovai patys susivoks, kad tokios neformalaus teisinio švietimo iniciatyvos kaip P. Leono akademija yra reikalingos visai visuomenei; kad iš tikrųjų reikalingas ne strategijų ir planų rašymas, o gyvas bendravimas ir žmonių švietimas čia ir dabar iškilus konkrečių klausimų virtinei.

Noriu pabrėžti, jog P. Leono akademijos projektas neturi jokio finansavimo, išskyrus tą pagalbą, kurią suteikia Lietuvos teisininkų draugija. Mes negauname paramos, tačiau labai tikiuosi, jog ateityje viskas pasikeis. Jau dabar kalbamės su LR Teisingumo ministerijos atstovais dėl to, jog P. Leono akademija būtų visuomenės teisinio švietimo platforma.

Labai tikiuosi, jog ateityje mūsų užsiėmimus galės lankyti ir kitų miestų gyventojai. Nors šiuo metu veiklą vykdome tik Vilniuje, tačiau norime plėsti geografiją. Tačiau viskas priklausys tik nuo to, kaip rimtai į mūsų veiklą žvelgia valdžios atstovai.

Mūsų tikslas yra labai paprastas: siekiame, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau teisiškai išprususių piliečių. Teisinis išprusimas padeda stiprinti visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą ir kritinį mąstymą.

– P. Leono akademija konsultuoja žmones teisiniais klausimais. Kokie dažniausiai klausimai vyrauja? Kas yra teisinio žinojimo silpnoji grandis?
– Akademijos paskaitos vyksta kas antrą šeštadienį. Jų metu yra pristatomos skirtingos teisės šakos. Nuo šakos aktualumo dažniausiai ir priklauso dalyvių keliami klausimai.

Labai dažnai dalyviai klausinėja iš gyvenimo. Jie pristato labai konkrečias situacijas, kuriose patys atsiduria.
Dažniausiai klausimai kyla dėl mokesčių, pensijų, darbo santykių, žmogaus teisių. Klausimų gausybė rodo, kad lietuviai nėra teisiškai išprusę. Jie neturi pakankamai galimybių domėtis įvairiais klausimais patys. Juk išties sėdėti ir skaityti konkretų įstatymą yra pakankamai sudėtingas darbas. Jei įstatymas traktuojamas savaip ir neobjektyviai, tada gali būti padaryta daugiau žalos nei naudos sau ir kitam.

Silpnoji teisinio išprusimo grandis yra švietimo laukas. Visi puikiai girdime, jog tai yra valstybės prioritetinė sritis. Todėl teisinis žinojimas irgi priklauso nuo švietimo. Jeigu tendencingai neformalaus švietimo idėjos ir iniciatyvos bus palaikomos, jos teiks vis didesnės naudos tiek pačiai valstybei, tiek žmogui, tiek ir pačiai švietimo sistemai.

– Kokia yra visuomenės teisinio žinojimo padėtis Lietuvoje? Kaip ją galima būtų keisti?
– Kadangi konkretaus tyrimo apie teisinį žinojimą nesu atlikęs, todėl remtis konkrečiais duomenimis neturiu galimybės. Mūsų akademijos dalyviai yra asmenys, kurie turi aukštuosius išsilavinimus ir savo darbe ar gyvenime susiduria su teise. Situacija įrodo teisinio švietimo poreikį. Nors Lietuvos teisinio švietimo strategijos nėra, tačiau negaliu nepasidžiaugti organizuojamais teisiniais renginiais, konsultacijomis ir panašiai. Gaila, bet visa tai nėra sisteminis dalykas, kuris sukurtų pridėtinę vertę, tai tik pavienės iniciatyvos.

– 2017 metų birželio  7 dienos žurnalo „Veidas“ numeryje 23 pateikėte komentarą apie tai, kad profesionalų Vyriausybės profesionalumas vertas vos šešeto (žr. 16-23 puslapis): ,,Apie teisingumo ministrės Mildos Vainiutės pirmojo pusmečio nuopelnus retas turėjo nuomonę, nes ką nuveikė ši ministerija, viešos informacijos mažai girdėti. Teisybės dėlei, ši ministerija ir ankstesnę kadenciją išgarsėjo tik finaliniame etape, kai paaiškėjo, jog tuometis ministras dangstė viceministrą, kuris papuolė išgėręs prie vairo. Teisininkų draugijos Jaunųjų teisininkų skyriaus pirmininkas Olegas Beriozovas dabartinę ministerijos vadovybę vertina netgi prasčiau nei ankstesnę: „Ankstesnėje kadencijoje bent jau buvo galima gauti konkrečius atsakymus, žinojome bent strategines kryptis, kaip visuomenininkai gali prisidėti prie tam tikrų procesų. Dabar buvo labai sunku prisibelsti iki ministerijos ir susitikti su ministre. Kol kas nėra padaryta darbų, kurie turėjo būti padaryti, o vertinant iš teisinio švietimo pusės ministerija nieko nepadarė. Praėjusios kadencijos Vyriausybė bent jau buvo sukūrusi darbo grupę dėl visuomenės teisinio švietimo programos, kuri, tiesa, nugulė į stalčių. Apskritai pasigendu įžvalgų ir strategijos, kur link judama“.

Po šio savo komentaro jūs sulaukėte LR Teisingumo ministerijos raginimų išsižadėti savo nuomonės. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šią situaciją ir pristatyti savo reakcijas?

– Mane stebina LR teisingumo ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus atstovai. Tą pačią dieną sulaukiau skambučių. Buvo reiškiama nuostaba, kaip aš galiu drįsti griežtai vertinti ministerijos darbą.

Sutinku, jog mano pasisakymas nekvepia malonybių lavina, jog tai nėra saldūs žodžiai, tačiau aš buvau paprašytas savo komentaru objektyviai vertinti esamą situaciją. Mano nuomonė yra tokia pati, kokia vyrauja Lietuvos teisininkų bendruomenėje.

Labai liūdna, kad po šio straipsnio nebando kurti dialogo ir aiškintis, kaip ir kokios problemos turėtų būti sprendžiamos. Tikriausiai jiems reikia daugiau laiko pasiruošti.

Vis dėlto noriu pažymėti, kad su L R Teisingumo ministerija tenka bendradarbiauti ne vienerius metus. Visada rasdavau bendrą kalbą ir buvusiais teisingumo ministrais Remigijumi Šimašiumi bei Juozu Bernatoniu. Noriu tikėti, kad dabartinė ministrė  vis dėlto suras laiko pasikalbėti apie visuomenės teisinį švietimą.

Būdamas dėstytojas negaliu vertinti neobjektyviai. Kritika yra ,,vertinimo menas“, kurią siekiant suprasti ir ja remtis taip pat reikia pastangų. Labai tikiuosi, kad po metų galima bus rašyti platesnį ir išsamesnį vertinantįjį komentarą.

– Jūsų ateities planai teisės srityje?
– Matydamas dabartinę Lietuvos situaciją, aš negaliu būti abejingas vykstantiems procesams. Todėl kartais pradedu svarstyti, gal mano kelias ateityje pasuks politikos link. Juk politikoje galiu maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Ir toliau visais įmanomais būdais skatinsiu teisinį švietimą. Jis lieka mano prioritetų sąraše. Man svarbu, kad žmonių domėjimasis teise nepaliaujamai augtų.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu naujų kūrybinių idėjų. Viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys savo mintimis galbūt pasidalys el. paštu  remigijus@venckus.eu, o galbūt net pasiūlys būsimų straipsnių temų. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą kviečiu apsilankyti mano interneto svetainėje www.venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-06-16). Ką reiškia būti teisininku ir vykdyti teisinio švietimo projektą Lietuvoje. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34382-kulturos-kirtis-ka-reiskia-buti-teisininku-ir-vykdyti-teisinio-svietimo-projekta-lietuvoje.html (žiūrėta 2017-08-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-06-16 Ką reiškia būti teisininku ir vykdyti teisinio švietimo projektą Lietuvoje

Rekomenduojame skaityti