Dr. Remigijus Venckus.

Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis Paryžiaus kongresas 1889 m. gegužės 1-ąją paskelbė viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Lietuvoje ši diena pradėta minėti Sovietų okupacijos metais, todėl valstybei atgavus nepriklausomybę šventės buvo atsisakyta. Tik 1996-aisiais tradicija atgaivinta. Ši šventė yra rengiama siekiant atkreipti dėmesį į darbo žmonių teises, bedarbių problemų sprendimą, darbo žmogaus sveikatos ir saugos problemas.

Apie tai, kas yra darbas šiuolaikiniam žmogui, su kokiomis problemomis susiduria dirbantys žmonės, savo mintimis ir originaliomis įžvalgomis dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Jau labai seniai svarsčiau apie tai, kad verta parašyti straipsnį darbo tema. Mane skatino keli faktoriai: pirma, niekada nesu buvęs darbo biržoje ir man niekada neteko ieškoti darbo ilgiau nei tris dienas, antra, beveik visada man darbas būdavo siūlomas, trečia, niekada nesisiūliau užimti tam tikras pareigas pats, ketvirta, darbo santykiuose vyrauja nelygybė ir išsikerojusi prasta lietuviško darbo kultūra, verčianti mane ne tik burnoti, bet ir klausti – kodėl.

Dažnas žino posakį „Darbas žmogų puošia“ ir neretai jį naudoja. Deja, labai retai aptarinėjame šį skambų lozungą, klausiame, ką jis mums reiškia ir kaip jis atspindi mūsų tapatumą.

Siekdamas įminti šią mįslę pirmiausiai noriu kelti pamatinį darbo prasmės klausimą. Taigi, kas yra darbas?

Darbas buvo išrastas tam, kad žmogus „nebimbinėtų“. Turėdamas užsiėmimą asmuo gali kurti sau ir aplinkiniams naudingą sociokultūrinį klimatą. Galiausiai – dirbdamas jis ne tik pats tampa naudingas visuomenei, bet ir iš jos gauna tam tikros naudos. T. y. darbas visus vienija, kuria bendrystės jausmą ir aplinką prisodrina verte, padeda siekti savo ir bendrų tikslų.

Tad darbas yra veikla, kurios netekus silpsta įgūdžiai, prarandama net gyvenimo prasmė, sutrūkinėja socialiniai ryšiai, silpsta naudingumo visuomenei pojūtis, gali atsirasti net atskirties pojūtis ir savanoriškas atsiskyrimas. Nedirbantis žmogus taip pat ilgainiui gali tapti net kultūros paribio arba užribio gyventoju.

Nors kitoniškumas savaime nėra negatyvus reiškinys, tačiau gali išsivystyti kitoniškumas kaip priešiškumas sau, savo įsitikinimams, savivertės jausmui ir vertybėms apskritai. Nedirbantis žmogus gali pradėti nepasitikėti savo jėgomis ir gabumais, taip pat ir aplinkinių geranoriškumu ir supratingumu.

Neužimtumas yra labai didelė problema. Didėjant nedarbui atsiranda susvetimėjimas, didėja nusikalstamumas, mažėja tolerancija. Reziumuojant galima teigti, kad darbas yra žmogaus socializacijos priemonė, įsiliejimo į visuomenės darną ir progresą vienas iš pagrindinių garantų.

Dar kartą grįžkime prie klausimo apie tai, ką reiškia posakis „Darbas žmogų puošia“? Nuveiktas darbas turi tam tikrą savo autorių. Geras darbo rezultatas lemia teigiamą darbuotojo vertinimą. Gero darbo autorius iškyla kaip lyderis ir sektinas pavyzdys. Geri darbai stiprina ir pačią įstaigą, prisideda prie jos įvaizdžio kūrimo, taip pat ir jo sąlyginio „puošnumo“.

Kad geri darbai yra naudingi, visi puikiai suvokiame, bet kuo remiantis įvertinti gerumo indeksą. Čia jau sudėtingų ir plačių mokslo studijų, bet ne šio straipsnio užduotis…

„Durnius darbą myli, o darbas durnių“– tai visiškai kito konteksto, kito laiko ir kitos erdvės posakis. Jis tiek pat aktualus šiandien, kaip ir posakis „Kas veža, tam ir krauna“. Šie abu posakiai vienas kitą papildo ir gali būti analizuojami bei suprantami gretinant tarpusavyje.

Tikriausiai ne vienas esame susidūręs su situacija, kai darbas yra imituojamas, o imituojančiųjų vietoje juos (darbus) vis tiek padaro kiti įstaigos/organizacijos darbuotojai.

Taip pat galima prisiminti berods Mikės Pūkuotuko posakį: „Kas nedirba, tas neklysta, kas neklysta, tą paaukština.“

Išties paradoksalu, bet ši aksioma vis dar puikiai galioja mūsų šalyje. Daugelis esame susidūrę su situacijomis, kai kito asmens darbo vaisiai yra raškomi lyg savame sode, kai pasisavinami rezultatai ir gaunama asmeninė nauda.

Šių trijų posakių prasmę galima įvaizdinti realios situacijos perpasakojimu. Štai mano vienas pažįstamas darbuojasi užsienio kapitalo įmonėje. Savo draugą pavadinsiu misteriu X. Taigi misteris X yra puikus darbuotojas, pažangus ir iniciatyvus. Visada dirba viršvalandžius, nes supranta, kad už darbo kokybę jis pats atsako. Kai kiti darbuotojai nespėja atlikti pavestų užduočių, misteris X nesikrato atsakomybės, bet jiems geranoriškai padeda.

Misteris X savo viršininko prašo skirti papildomą darbuotoją. Tačiau prašymas negirdimas ir nepatenkinamas, kaip ir neapmokami viršvalandžiai. Po pusmečio viršininkas padidina misterio X atlyginimą 10 proc. ir pradeda mokėti už viršvalandžius. Tačiau jau kelerius metus išdirbti viršvalandžiai taip ir lieka neįkainoti ir neapmokėti. Vadinasi, viršvalandžiai nieko neverti, kaip ir nevertas darbuotojo lojalumas įmonei, savarankiškumas ir iniciatyvumas darbo vietoje.

Nors artima misterio X ateitis įvertinama tik 10 proc. kai tuo tarpu naujai įdarbintiems asmenims skiriamas 15 proc. didesnis atlygis nei skiriama misteriui X. Tačiau tai dar ne viskas.

Jau pusmetis kaip kartu su misteriu X darbuojasi ir misteris Y, kuris atlieka tokius pat darbus, tačiau du kartus lėčiau. Maža to, misteris Y nusprendžia dar labiau sumažinti savo darbo tempą. Jis pradeda imituoti veiklą. Misteriui Y susirgus jį pavaduoja misteris X ir visus pradėtus darbus pabaigia. Vėliau, pasikeitus situacijai, misteriui X susirgus, darbo krūvis neperimamas misterio Y ir neperskirstomas kitiems įmonės darbuotojams. Galiausiai po ligos misteris X verčiamas perimti 30 proc. misterio Y darbo krūvio, nes šis nebegali suspėti. Be to, misteris Y yra ne paprastas darbuotojas o viršininko giminaitis.

Tad koks visos šios ilgos istorijos moralas? Misteris X, būdamas geru darbuotoju, turi 30 proc. daugiau darbo nei misteris Y ir jam skiriama 30 proc. mažesnis atlygis, taip pat ir sumažinamas poilsio valandų skaičius. Misteris X patiria didesnį stresą ir nuovargį, smunka jo dėmesio koncentracija. Ilgainiui jis pradeda daryti daugiau klaidų nei kiti kolegos. Galiausiai dingsta motyvacija ir bet koks noras imtis iniciatyvos. Prasideda darbo imitavimas.

Nors šiandien ir atrodo, kad užsienio kapitalo įmonės, veikiančios Lietuvoje, yra svajonių oazės, tačiau jose vis dar veikia lietuviškos darbo kultūros gajūs likučiai. Tik iš šalies atrodo, kad motyvavimo sistema aiški ir išlaikanti darbuotoją darbo vietoje, o pats darbuotojas suvokiamas kaip pagrindinė įstaigos/organizacijos vertybė.

Deja, Lietuvoje gausu pavyzdžių, kai užsienio kapitalo įmonėse diegiama darbo kultūra yra išderinama ir iškraipoma samdomų pačių lietuvių darbuotojų. Tad lietuvių darbštumas galiausiai pasirodo kaip visiškas mitas, kuriuo esame linkę tikėti!

Visi šie išderinimai nutinka dėl anksčiau patirtos ir išgyventos lietuviškos darbo kultūros, dėl suformuotų įgūdžių, dirbant ankstesnėse darbovietėse. Kartais atrodo, kad šiuolaikiškai vadovauti, jausti darbuotojų vidinį pulsą, formuoti darnią ir vienas kitą jaučiančią aplinką yra neįmanoma misija.

Nors jau beveik tris dešimtmečius džiaugiamės šalies laisve, tačiau vis dar neturime sukūrę savojo verslo ir darbo vertybinės skalės, kaip ir neturime tik mums palankios gyvenimui aplinkos ir palankaus darbo klimato.

Darbo aplinka mums yra labai svarbi, nes didžiąją savo kasdienybės dalį praleidžiame būtent darbe. Nuo darbo aplinkos priklauso mūsų psichinė ir fizinė sveikata, saugumo jausmas, pasitikėjimas savimi ir vienas kitu. Mes vis dar patiriame stresą, kai viršininkas mums liepia ir įsakinėja. Ilgainiui darbuotojui ima atrodyti, kad jis visada reikalauja ir naudojasi savo padėtimi.

Aš esu ne kartą patyręs situaciją, kai viršininkas neatlieka tiesioginės savo misijos. Nors jis ir turėtų, tačiau neužtikrina darnaus darbo, vieningos sistemos. Jis imasi besaikės kontrolės. Reikšdamas nepasitikėjimą jis kišasi į visus įmanomus darbus ir taip trukdo savo darbuotojams normaliai atlikti darbą. Deja, nesėkmės atveju pirmiausia būna kaltinami darbuotojai.

Kodėl viršininkas trukdo dirbti? Situaciją lemia paties viršininko savivoka. Jis supranta save kaip viską valdantį ir kontroliuojantį, kažkiek panašų į Dievą. O būdamas Dievu jis mano esąs viską žinantis ir neklystantis.

Viršininkas samdo darbuotojus tam, kad jie atliktų konkrečius tik jiems pavestus darbus, tačiau su darbuotojais ne visada tariasi dėl siekiamo rezultato, skiriamo ir perskirstomo darbo, numatomo projekto įgyvendinimo, kylančių nesklandumų šalinimo, etc.

Dažnoje lietuviško kapitalo įmonėje viršininkas savo galią ir valdžią suvokia taip, lyg darbuotojas būtų jo asmeninis daiktas, kurį galima bet kada pakeisti. Darbuotojas atrodo lyg kažkokio buitinio prietaiso varžtelis ar menkavertė mikroschema.

Deja, toks viršininkas net nesusimąsto, kad ne įsakius ir liepus, o paprašius ir pasitarus apie užduoties atlikimo eigą rezultatai gali būti pasiekiami greičiau ir daug kokybiškiau.

Skandinaviškas atvejis ir mano aptartas viršininko vergvaldžio portretas puikiai atsako į klausimą, kodėl dabartinėje Lietuvoje bet kuriame sektoriuje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

Kreipiuosi į jus, lietuviškieji darbdaviai! Argi ne jūs patys kalti dėl kvalifikuotos darbo jėgos mažėjimo? Ar jūs tikrai savo darbuotoją suvokiate kaip įmonės svarbią ląstelę? Jį pastebite laiku ir adekvačiai motyvuojate? Ar tikrai negailėjote atlygio, atsižvelgdavote į jo užimtumą ir darbo našumą? Ar kada nors rūpinotės darbo ir poilsio, rezultatų ir užmokesčio pagrįstos proporcijos išlaikymu ir užtikrinimu savo kolektyve?

Suprantu, šis mano tekstas yra gana emocingas ir nevientisas. Taip nutiko todėl, kad pervargęs nuo savo darbo krūvio aš nekantriai laukiu laisvadienio – Tarptautinės darbo dienos minėjimo.

Beje, rašydamas šį straipsnį sutikau savo kolegą sociologą, Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoją, Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytoją doc. dr. Liutaurą Labanauską. Aš jo paprašiau pasidalyti nuomone ir asmeninėmis įžvalgomis apie Gegužės 1-osios šventę ir dabartinę Lietuvos darbo kultūrą.

Kolegos komentaru ir noriu baigti šį savo straipsnį: „Tarptautinė darbo diena dar ir šiandien daugumai atrodo kaip sovietmečio reliktas. Šventė asocijuojasi su transparantais, skambiais propagandiniais šūkiais ir nedarbo diena, kai pabėgus iš minėjimo iškilmių darže darbininkai sodindavo bulves.

Kadangi šiandienos Lietuvoje darbuotojų profesinės sąjungos labai silpnos, todėl ši šventė tik simboliškai darbdaviams primena apie tai, jog jie turi skaitytis su savo darbuotojais. Šio priminimo reikia nuolatos. Jis turi būti inicijuojamas pačių profesinių sąjungų ir valstybės institucijų. Dabar profesinės sąjungos negina darbuotojų interesų arba jų gynyba labai formali, imitacinė, parodomoji. Tikriausiai todėl darbuotojai ne tik vengia jungtis į bet kokius profesinių sąjungų vienetus, bet ir toliau nepasitiki savo darbdaviais.

Ką šiuo atveju reikia daryti? Darbdavys į savo darbuotoją neturi žiūrėti kaip į kaštus ir sąnaudas. Darbuotojas yra verslo plėtros potencialas ir pačios įmonės vertės kūrėjas.

Teoriškai didžioji dalis verslo turi kurti vertę. Pavyzdžiui, jei žmogus nori valgyti, tuomet verslas turi norėti jį kokybiškai ir skaniai pamaitinti.

Deja, Lietuvoje situacija vis dar priešinga. Verslas remiasi gariūninio spekuliavimo principu, kai iš žmogaus norima išvilioti daugiau pinigų ir kuo mažiau jam duoti vertės. Kitaip tariant, verslas vis dar mus „išdūrinėja“. Šiuo „išdūrinėjimo“ modeliu remiasi didžioji Lietuvos verslo dalis, net didžiosios įmonės. Todėl šiokia tokia atsvara tampa užsienio kapitalo įmonės, kurios stengiasi kurti visiškai kitokią verslo kultūrą, labiau palankią darbuotojų interesams ir kliento poreikiui.

Gegužės 1-osios dienos proga darbuotojams noriu palinkėti  aktyviau kovoti ir ginti teises, aktyviai reikšti nuomonę ir reikalauti savo teisių, jų įgyvendinimo bei užtikrinimo. Linkiu reikalauti teisių į saugią darbo aplinką, adekvatų užmokestį, apmokamą poilsį, garantuotas išeitines.“


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-04-27). Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33891-kulturos-kirtis-kaip-darbas-durniu-mylejo-o-durnius-meiles-issizadejo.html (žiūrėta 2017-05-31).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Prof. Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...