Dr. Remigijus Venckus.

Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu interviu dalijasi Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Visada malonu sutikti žmonių, kuriuos regėjai labai seniai ir kurie tavo gyvenime paliko labai šiltų prisiminimų. Prieš šešerius metus gyvendamas Kaune po darbo giliai susimastęs eidamas per gatvę sutikau savo kurso draugę Kristiną Šiožinienę. Po bakalauro studijų Šiaulių universitete nesimatėme beveik dešimtmetį.

Iš naujo atrastas kolegiškas bendravimas man leido stebėti, kaip K. Šiožinienė įkūrė savo neformalaus ugdymo įstaigą – Všį Profesinio meistriškumo akademiją. Mačiau, kaip ji ryžosi nelengviems, bet reikalingiems darbams, ugdymo ir kompetencijų stiprinimo srityje.

Regėdamas Lietuvos švietimo krizę ne veltui ryžausi parengti išsamų interviu su kolege. Tikriausiai ne veltui šį tekstą taip pat skaito šiauliečiai, nes K. Šiožinienė yra gyvenusi ir studijavusi Šiauliuose. 2005 m. ji baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą ir įgijo dailės ir technologijų pedagogo bakalauro laipsnį. Pirminis išsilavinimas turėjo lemiamą poveikį asmens pasaulėžiūrai. Tuo metu Šiaulių universiteto Menų fakultete studijos truko penkerius metus, per kurias buvo brandinamos asmenybės ir intelektualūs kūrėjai, puikūs akademinės meno kalbos žinovai. Prisimindama studijas Šiauliuose K. Šiožinienė dažnai reflektuoja prof. dr. Gintauto Mažeikio nuomonę: anuomet Šiauliuose formavosi „Šiaulių dailės mokykla“, visi dėstytojai buvo savito meno kūrėjai, o studentai turėjo galimybę ugdyti išskirtinius raiškos bruožus.

Po studijų Šiaulių universitete K. Šiožinienė persikėlė į gimtąjį Kauną. Ji įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir baigė profesinio mokymo vadybos magistrantūros studijas. Studijų metu pavyko įsidarbinti viename didžiausių profesinio mokymo centrų ir ten darbuotis devynerius metus. Kadangi teko dirbti tiek profesijos mokytoja, ugdymo proceso administratore, metodininke, skyriaus vedėja, todėl puikiai išmanydama profesinio mokymo sritį ir kasdien mąstydama apie tai, kaip turi būti ugdomas žmogus ir kaip yra vykdomas ugdymo procesas, K. Šiožinienė ryžosi doktorantūros studijoms. Ji taip pat bandė tirti pameistrystės ugdymo metodo taikymą profesiniame mokyme.

Taigi, su jumis dalijuosi išsamiu interviu apie ugdymo procesus, nuosavą ugdymo sistemos kūrimą, kritiką šiandienos aukštojo mokslo ir viso švietimo situacijai bei viešojoje erdvėje labai retai pasigirstančią konstruktyvią kritiką apie neformalųjį ugdymą – profesinį mokymą.

– Esate įkūrusi Profesinio meistriškumo akademiją, kuri savo sėkmingą veiklą plėtoja jau keletą metų ir yra vienas geriausių K. Simonavičiaus universiteto partnerių. Papasakokite, kaip kilo idėja kurti šią akademiją. Kas paskatino ryžtis šiam nelengvam žingsniui tokiu sudėtingu Lietuvos švietimo raidos laikotarpiu? Kuo jūsų akademija yra išskirtinė ir kokios yra ugdomos kompetencijos?
– Doktorantūros studijos labiausiai žavėjo dėl galimybės ateityje dirbti tiriamąjį darbą. Tačiau po beveik dešimtmetį trukusio intensyvaus darbo valstybiniame profesinio rengimo sektoriuje, kur teko išbandyti beveik visas grandis ir imtis iniciatyvos organizuoti profesinio meistriškumo konkursus, supratau, kad edukologijos daktaro laipsnio tokiai veiklai visiškai nereikia. Neturėjau tikslo studijuoti tai, ko visiškai nepritaikysiu.

K. Šiožinienė- „Mūsų mokslo ir švietimo krizė – tai neraštingos visuomenės problema.

Taip gimė idėja įsteigti neformalaus mokymo organizaciją, kuri kurtų inovacijas ir skatintų aukštojo mokslo, verslo ir profesinio mokymo sinergiją. Profesinio meistriškumo akademija tapo mano idėja fix arba didžiuoju gyvenimo planu. Ji tapo niekados nesibaigiančiu procesu, įtraukiančiu ir skatinančiu tobulėti. Tikriausiai taip nutiko todėl, kad mane labiausiai žavi asmenybės bruožas nuolatos keistis, eiti pirmyn ir, jei jau atrodo, kad priėjai geriausią sprendimą, vis tiek atrasti dar kažką netikėta.

Akademija – be galo dinamiška, ji puikiai gali prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių, specialistai gali savarankiškai modeliuoti savo kvalifikaciją ir pasirinkti išsilavinimo kryptį, atrandant netikėtus požiūrius į savo veiklos sritį… Tačiau tuo pačiu ji turi tikslą kurti rinką. Daugelis mūsų užsienio partnerių šią idėją vadina ambicinga. Tačiau tokie jau mes.

– Pakalbėkime apie jūsų požiūrį į šiuolaikinę pedagogiką. Kuo vadovaudamasi vykdote neformaliąją programą? Su kokiais „klientais“ susiduriate? Kokiu būdu randate asmeninių prieigų prie žmogaus kūrybingumo skatinimo?
– Žodis „šiuolaikiškas“ visuomet asocijavosi su antonimu „senoviškas“. Tai, kas šiandien šiuolaikiška, rytoj jau bus senoviška, ir tai visiškai nesusiję su mada. Šiuolaikiškas – dinamiškas ir nuolatos kintantis.

Toks, mano nuomone, ir turi būti mokslas. Mokykloje mokiniai turi išmokti esminio gebėjimo – mokytis. Įgydami pirminį profesinį išsilavinimą mes susipažįstame su pagrindinėmis profesionalo funkcijomis, įsisaviname žinias, reikalingas šioms funkcijoms atlikti, ir praktikos metu pasitikriname, ar tikrai mums viskas darniai pavyksta. Tęstinis profesinis išsilavinimas reikalingas profesionalo karjerai vystyti.

Kūrybiškumas profesinėje plotmėje dažnai siejamas su inovatyvumu. Profesinio meistriškumo akademijos tikslas ir yra skatinti inovacijas. Mes esame be galo atviri ir dalijamės savo patirtimi, siekdami užtikrinti kokybę. Mūsų klientai dažniausiai nesimoko funkcijų, jie iš karto kuria.

– Profesinio meistriškumo akademija labiausiai orientuojasi į floristikos meną. Kaip šis menas atsirado jūsų gyvenime? Kokia yra floristikos meno paskirtis?    
– Profesinio meistriškumo akademijos namai turi labai įdomią istoriją: jie yra įkurti sodyboje, kurioje visa šeima vertėsi gėlių auginimu. Šios aplinkybės lėmė, kad įstaigos steigimo metu floristika buvo pirmoji mokymo sritis, kurią mes pradėjome vystyti. Daug keliavome ir kvietėme verslo partnerius prisijungti. Turėjome puikių pokalbių su šios srities specialistais, kurie mums daug nežadėjo, tačiau davė tikrai vertingų patarimų. Todėl mes ryžomės siaurintis į vieną sritį penkeriems metams. Ir tai mus užkabino.

Floristiką aš pati studijavau savo Alma Mater. Jau tuomet jaučiau stygių informacijos. Informacinių technologijų laikais viskas atrodo kur kas paprasčiau. Galime virtualiai keliauti į bet kokią šalį, pas bet kurį floristikos meistrą. Galime pasimokyti ir grįžti. Nors floristų bendruomenė ypač plati, tačiau dar platesnė yra floristikos industrija. Į šią industriją mes ir esame orientuoti. Studijuojame kiekvieną floristikos kūrybos ir verslo niuansą.

Lietuvoje vis dar nedrąsiai kalbame apie floristiką kaip apie galingą pasaulinę industriją, kurioje telpa begalės profesijų, veiklų, verslų ir kitų dalykų. Gaila, tačiau Lietuvoje mes neturime floristikos istorijos. Floristika vis dar yra suvokiama ne kaip menas, o kaip elementarus gėlių pardavinėjimas.

Pim Van Der Akker, Olandijos floristikos meistras, privačiame pokalbyje pasakė: „Kol jūs floristiką laikysite tik amatu, niekur nepajudėsite iš vietos.“ Floristika yra menas, kuris turi savo svarbią vietą kultūroje. Deja, tai labai trumpalaikis ir dėl to brangus menas. Tačiau sykiu tai yra ir technologijas, ir kitus menus integruojantis menas. Šiandieninės dizaino kūrybos tendencijos ypač reaguoja į floristiką ir vis dažniau ją įtraukia į interjerų ir eksterjerų sprendinius. Nors galimybė taikyti floristiką paverčia prieinama ir patrauklia industrija, tačiau kol kas floristika kaip menas nėra plačiai suvokiama ir perkama.

– Esate pedagogė. Studijavote net edukologijos doktorantūroje, dirbote profesinio mokymo centre. Kaip pedagogė tikrai reaguojate į tai, kad aukštasis mokslas susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio, naujų iniciatyvų, propaguojančių mokslo diskurso esmines pertvarkas. Kaip jums atrodo ši visa masinė pertvarkos isterija? Ko galime iš jos tikėtis?
– Galima vienu metu tikėtis visko ir nieko. Pirmiausia aukštojo mokslo pertvarka turi būti suinteresuoti jos dalyviai. Tačiau, kaip mes matome iš šiandieninės situacijos, taip nėra. Geriausių Lietuvos protų abejingumas susidariusiai situacijai verčia išties nepaprastai nerimauti. Nesuprantama, kaip galima nematyti aukštojo mokslo katastrofos.

Apmaudu, kad dar vis sprendžiame problemas jas ignoruodami, o baisiausia, kad tai daro tie, kurie turėtų kurti proveržį. Švietimo politikai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tik sustiprinus švietimą ir mokslą galime tikėtis ekonominio augimo.

Aš pasigendu stiprios politinės valios. Valdantieji turi nemažai idėjų, tačiau per daug derasi su tais, kurie nori išsaugoti darbo vietas iki pensijos arba siekia tik imituoti darbą. Man taip pat akivaizdu, kad universitetai turi patys rodyti iniciatyvą vykdyti pertvarką. Šį kartą niekas nebekalba apie studijų programų naudingumą. Deja, keliamas tik išlikimo klausimas.

Universitetas kaip institucija išgyvena krizę, nes vyriausybė finansavimą nukreipia tiesiogiai mokslininkams ir tarpininko vaidmuo išnyksta. Tyrimams atlikti reikalingų modernių laboratorijų ir novatoriškų infrastruktūrų per visą finansavimo laikotarpį nesusikūrę universitetai liko nuošalyje. Ir čia nėra kalta regionų politika, nes net nuošaliausioje pasaulio vietoje esanti moderni mokslinė bazė gali sulaukti dėmesio ir pripažinimo, juk svarbiausia – tai, kas sukuriama, svarbiausia yra produktas ir rezultatas.

Turime drąsiai pripažinti, kad į aukštojo mokslo krizę ėjome tendencingai ir štampavome darbo rinkai nereikalingus specialistus. Viską darėme tik tam, kad išliktume. Universitetai iš esmės užsiėmė tik viena verslo kryptimi – mokslinimu. Tačiau yra daugiau vystymosi krypčių, kurios liko apleistos. Politikai nematė reikalo skirti finansavimo įvairioms veiklos kryptims. Mūsų mokslo ir švietimo krizė – tai neraštingos visuomenės problema.

– Kodėl turime aukštojo mokslo krizę, kokios jos priežastys? Koks galėtų būti aukštojo mokslo pertvarkos scenarijus?
– Galiu atsakyti remdamasi  Robert Noyce mintimi, kad inovacijų yra visur. Kai esi priekyje, tu gali pats pamatyti inovacijų poreikį ir jas kurti. Kai esi gale, turi skirti daug energijos pasivyti. Mano minimas R. Noyce per gyvenimą vadovavo tik dviem kompanijoms ir turėjo tik vieną tikslą – kurti inovacijas. Šiandien jo dėka mes išgyvename skaitmeninį amžių.

Krizės neištinka netikėtai, link jų tendencingai ir lėtai artinamės patys. Panašiai nutiko ir su aukštuoju mokslu. Lietuvos universitetai suinvestavo lėšas į pastatus ir šiandien nebeturi ką juose veikti. Todėl turėsime dabar daug skirti energijos, kad pasivytume ir  aplenktume sėkminguosius, bet vargu ar kursime inovacijas.

Reikia inicijuoti jaunųjų  mokslininkų paramą. Skatinti jų sąjungas, sudaryti sąlygas naudotis infrastruktūra ir kurti inovacijas. Turime atkreipti savo dėmesį į tai, ko niekada nepastebėjo mūsų protai ir akys. Išlaisvinkime savo mintis ir lai jos nuneša toli…

Šiandien man patinka Kauno miesto dabartinė situacija, kurioje veikia ir Profesinio meistriškumo akademija. Atmetus visus politinius žaidimus, tai, ką matome šiandien, negali nežavėti. Jaunatviški avantiūristai, naivumo vedami sprendimai lėmė visų miestiečių kūrybiškumą. Visi nori prisijungti ir dalyvauti procese.

Šiandien tampa svarbus mito kūrimas miestui, nes miestas pats to nori. Jis pageidauja keistis ir augti. Kaip ir iniciatyvūs miestiečiai, kaip ir mano Profesinio meistriškumo akademija, taip ir kiekvienas universitetas atskirai turi aiškiai sudėlioti savo veiklų planą, numatyti kelią iki realaus rezultato, traukti darbuotojus ir lėšas lyg magnetas. Tuomet toks universitetas pasirodys esąs stiprus rinkos dalyvis.

Kitaip joks universitetas neišliks ir joks aukštųjų mokyklų sujungimas neišgelbės. Man labai liūdna, bet sujungimas nieko neišgelbės. Kadangi sujungimas neturi jokio aiškaus tikslo, todėl ir jokio apčiuopiamo rezultato nebus.

– Jūs vadovaujate įstaigai, kuri užsiima neformaliuoju ugdymu. Esate dirbusi profesinio rengimo centre. Kaip manote, ar profesinis mokslas nereikalauja taip pat didžiulės pertvarkos? Kokia galėtų būti pertvarka? Ką reikėtų ir kaip derėtų restruktūrizuoti? Ar profesinio rengimo įstaigose rengiami specialistai yra tikrai reikalingi darbo rinkai ir kokybiški?
– Apie profesinį mokymą galėčiau kalbėti ilgai ir, kai tai turiu padaryti labai glaustai, galiu tik pasakyti, kad profesinis mokymas Lietuvoje niekada ir nebuvo prisikėlęs. Jis jau gimė negyvas. Lietuviai niekados nepripažino darbininkiškų profesijų kaip prestižinių ir savo vaikams nelinkėjo tokio profesinio kelio. Taip jau susiklostė, kad kai kurios paslaugų srities profesijos šiandien yra labai populiarios.

Tačiau yra profesijų, kurios išnyko kartu su šakinėmis industrijomis. Dėl neaiškių priežasčių pramonė netampa naujų profesijų užsakovu. Ilgas naujų profesinio mokymo programų kūrimo procesas ir apsunkintas tvirtinimas neleidžia sparčiau reaguoti į darbo rinkos reikalavimus. Socialiniai partneriai labai nenoriai investuoja į profesinį mokymą. Jie abejoja dėl kokybės. Profesijos mokytojų kvalifikacija dažniausiai labai žema. Juk jie ir nėra tikrieji praktikai.

Ką mes žinome apie „Euro Skills“ arba „World Skills“ konkursus? Šių renginių metu jaunieji profesionalai susirenka iš įvairiausių šalių ir varžosi savo profesijos srityse. Lietuvos atstovai dažniausiai lieka visiškų pralaimėtojų pusėje. Taip nutinka todėl, kad profesinės mokyklos neturi studijoms tinkamos technikos, su kuria susiduria ne laboratorijų, bet konkurso metu. Mes vis dar garsiai kalbame apie mūrininko profesiją, o pastatai jau statomi naudojant 3D spausdinimo technologijas.

Profesiniame rengime svarbiausia yra technologinis raštingumas. Todėl sveikos konkurencijos sukūrimas ir skatinimas būtų puiki motyvacija judėti pirmyn. Lietuvoje trūksta objektyvių profesinio meistriškumo konkursų, kuriuos organizuotų nepriklausomos institucijos (o ne profesinio mokymo centrai) ir asociacijos, kurios atstovautų profesionalų interesams. Taip užtikrintume skaidrumą ir paskatintume platesnį domėjimąsi profesija.

Ateityje neįsivaizduoju profesinio mokymo be glaudaus bendradarbiavimo su verslo pasauliu. Juk verslas yra tikrasis užsakovas. Manau, jog nereikia reikalauti iš profesinio mokymo inovacijų, didžiulių atradimų, kurie priklauso aukštojo mokslo sričiai. Suteikime galimybę profesiniam rengimui sparčiau keistis, kurti bendras mokymo bazes su socialiniais partneriais. Ir taip kokybiškas profesinis mokymas taps privačių investicijų traukos centru.

Dėl nesudarytos galimybės greitai ir kokybiškai kelti kvalifikaciją profesinio mokymo procesai vyksta gana lėtai. Turime suprasti, kad puikus virtuvės šefas netapo žvaigžde vien tik baigęs profesinę mokyklą, jis turėjo daug keliauti ir dirbti ilgas darbo valandas, kad sukauptų patirties. Jam tai kainavo ne tik laiką, bet ir materialinių resursų. O jei visa tai būtų galima pasiekti čia, pas mus Lietuvoje? Jei galėtume pakviesti tarptautinio lygio meistrus, kurie mokytų mūsų jaunimą? Idėja verta milijono. Bet ką gali žinoti?..

– Dėkoju už pokalbį. Puikios ir pagrįstos jūsų įžvalgos ne tik verčia susimąstyti apie mūsų šalies ateitį, bet ir atveria labai dideles visuomenės opas. Viliuosi, kad įvyks labai radikali ir kokybiška viso Lietuvos švietimo sektoriaus pertvarka. Taip pat viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu  remigijus@venckus.eu. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą, gali sužinoti apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-05-19). Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34102-kulturos-kirtis-apie-aukstuju-ir-profesiniu-studiju-kokybe.html (žiūrėta 2017-05-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-05-19 Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Rekomenduojame skaityti