Dr. Remigijus Venckus.

„Gyvenimas yra kelionė“ – tai patys banaliausi žodžiai, kuriais įmanoma pradėti naujos eksperimentuojančio medijų menininko Rimanto Plungės kūrinių kolekcijos analizę. Tad brendant iš banalybės liūno reikia pasakyti, kad visa tai, kas susiję su kelionės fenomenu, neretai meninėje fotografijoje man kelia įtarimą. Ar nebus kadrų, nuslystančių (paslystančių)  „saldinimo link“? Ar fotografuojantis asmuo nėra pasidavęs banalios turistinės patirties magijai? Turiu nuraminti šio teksto skaitytoją: visa ši klausimų virtinė, žyminti mano baiminimąsi, tikrai nėra adresuota Rimanto Plungės kūrybai. Jo fotografinės kelionės nėra „išdailintai“ fotogeniškos. Visa tai, kas užfiksuota juostoje ir atspausta popieriuje, man sukelia keisto, efemeriško sapno įspūdį. Tad drįstu teigti, kad visos tos vietos, kurios įstrigo atspaude, yra klampios ir įtraukiančios net mane, kuris su jomis niekada nebuvo susietas jokiais istorijos mazgais.

Fotografijos iš R.Plungės parodos „Bergeno motyvas“.

Masinančio sapno įspūdį man sukelia naujausias kūrėjo darbų ciklas – „Bergeno motyvas“. Pirmą kartą fotokolekcija pristatyta Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11, Panevėžys) 2014 m. gegužės 14 – birželio 1 d. Prieš pradėdamas plačiau analizuoti darbus turiu pastebėti, kad menininkas kuria eksperimentinę – koliažinę fotografiją, tapybą, kiek rečiau videomeną ir instaliacijas. Medijų meno disciplinas dėsto Vytauto Didžiojo universitete, yra VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros vedėjas, socialinių mokslų daktaras.

Naujoji Plungės kūrinių kolekcija išlaiko vientisą, jau anksčiau pradėtą konceptualią medijų meno kūrybos kryptį. Vieną vertus, kūrėjas eksperimentuoja medijų technikos srityje, visada ieško naujų vizualinės kalbos modelių. Antrą vertus – daugumoje plėtojamų kūrybinių ciklų autorius gvildena tą pačią atminties, vietos identiteto, asmens tapatybės temą. Nuosekliai daugelį metų plėtojama tema rodo, kad Plungė, kaip ir  dauguma šiuolaikinių menininkų, neatsisako individualaus žvilgsnio, kuriuo specialiai ženklinama jo (autoriaus) intersubjektyvi, savianalitinė pozicija. Aplinka, vieta, daiktai, atstumai – tai viskas, kas veikia menininko patirtį. Kur jis (kūrėjas) bebūtų, keliautų, ką regėtų ir patirtų – visa tai papildo jo (menininko) tapatybę ir tampa jo paties psichinio kūno dalimi. Plungei atmintis yra svarbi tiek, kiek ją galima sulyginti su vandens ir oro  būtinybe bet kokiai gyvai būtybei.

Fotografijos iš R.Plungės parodos „Bergeno motyvas“.

Naujoji Plungės kūrinių kolekcija rodo, kad keliauti ir matyti, būti ir patirti – tai pasinerti į situacijų rinkinį. Bet koks rinkinys visada yra vertas fotoaparato spragtelėjimo. Tad Plungė, provokuojamas aplinkos sugestijų, savo žvilgsnį atiduoda fotoaparato objektyvui. Visą tai, su kuo susitinka jo žvilgsnis, intencionaliai paverčiama savosios, individualios kalbos žymenimis. Autorius derina kelis kadrus viename atspaude. Akivaizdus kadrų sujungimas lemia apmąstymus, provokuojančius interpretuoti regėjimo fenomeną. Autorius sukuria nepatogią, keliasluoksnę, sąmoningai žiūrovo žvilgsnį blaškančią situaciją. Žvilgsnis nėra ir nebegali būti abejingas.  Nepalikdamas nė vieno kadro plokštumos, tuo pačiu metu jis klaidžioja iš vieno vizualaus pasakojimo į kitą. Žvilgsniui tyčia trukdoma lengvai praslysti pro fotojuostelės žymas, įsirėžusias fotopopieriaus paviršiuje. Šios žymos sulaiko ir sukomponuoja keliasluoksnius derinius bei sukuria dienoraščio įspūdį. Čia dienoraštis tik sutvirtina darbo koncepciją ir ją glaudžiau susieja su atminties problematika.

Juostos įbrėžimai, dulkės, išmuštos skylės ir įplėšimai signifikuoja laiką. Viskas, kas nusėda Plungės fotografijose, žymi nesantį laiką. Užfiksuoti objektai man primena kino filmą, todėl drįstu teigti, kad naujoje fotokolekcijoje autorius, pasitelkdamas fotografijos mediją, pasuka kinematografijos link. Juostelės žymos, sukritę ir sulipę arba persidengę iškirpti kadrai mane verčia bent įsivaizduoti juostos prasuką ir patirti visapusišką aplinkos apžiūros malonumą.

Fotografijos iš R.Plungės parodos „Bergeno motyvas“.

Bet ar aš tikrai galiu prasukti juostą? Deja, ne. Viso labo aš prasuku tik savo atminties juostą. Nors Bergene aš niekada nebuvau, tačiau tai, ką regiu, mane verčia įsivaizduoti, t. y. nukeliauti į niekada nelankytą kraštą. Apie tokias keliones yra kalbėjęs Gintautas Mažeikis  analizuodamas Guy Debord’o intelektualinį palikimą. Šios kelionės vadinamos dérive. Apie tai Mažeikis svarsto: „Dérive artimai siejasi su siurrealistų automatinio rašymo koncepcija, kai menininkas tiesiog slysta svajomis pusiau miego būsenoje. Debord’o įsivaizduojamų kelionių nuostata artima Imanule’iui Kantui, kuris, neišvykęs iš Karaliaučiaus, vaizduotėje apkeliavo daugelį šalių. Pagaliau dérive yra būdas sukurti savo miestą ir aplinką bei atsispirti hegemoniniam kultūros spaudimui.“ Toliau Mažeikis cituoja Debord’ą: „Dérive išnaudoja konstrukcinį žaidybinį elgesį, psichogeografinės aplinkos įtaką ir tuo smarkiai skiriasi nuo klasikinės kelionės ar pasivaikščiojimo sampratos.“ (Žr. Mažeikis (2006) Revoliucijos takais: sukilęs prieš spektaklio visuomenę. In Spektaklio visuomenė. Vilnius: kitos knygos, p. 18 – 19). Taigi Plungės sukurtame „Bergeno motyve“ yra vizualiai koduojama galimybė keliauti psichogeografiškai, slysti regimais fotografijų paviršiais ir bandyti susikurti savosios kelionės istoriją – mitą. Ši nauja istorija-mitas yra priartinama prie savosios, lietuviškosios, tapatybės. Viršutiniame kadre regėdamas išblyškusį kvadratėlių žaismą, aš esu tarsi intencionaliai atitolinamas nuo Bergeno, bet apatiniame kadre įsistebeilijęs į paklotą lovą prisimenu jaukius ir tingius sekmadienius, kai iš lovos galima nesikelti ir, įsijungus kitokios medijos kanalą (knygą, kino filmą, TV laidą ir pan.), keliauti po pasaulį per viziualius įrašų fragmentus.

Fotografijos iš R.Plungės parodos „Bergeno motyvas“.

Tad galima teigti, kad Plungės kūriniai ne tik perskaitomi asmeniškai ir susiejami su savąja atmintimi, bet kai kada jie priešinasi paprastam perskaitymui. Pavyzdžiui, viršutinio kadro pirmame plane regiu motorolerį, o fone išblyškusią pakrantę su spalvingais laivais ir namų fasadais. Apatiniame kadre – kėdės atkaltę. Dualioje situacijoje aš atsiduriu ir esantis ten – Bergene ir sustingęs čia – savojoje dabartyje. Viršutiniame kadre akivaizdus judėjimas ir nepastovumas. Atrodo, kad motorolerį, tarsi nuosavą transporto priemonę, aš pats priverčiu judėti, o štai apatinis kadras (kėdės atkaltė) mane stabdo ir judėjimą sujungia su mano dabarties esamąja vieta. Tad Plungė siūlo ir judėti, ir stabtelėti, ir būti čia (savo tikrovėje), ir ten (egzotiškoje kelionėje). Autorius parodo, kad fotografija – tai alchemiškai veikianti dérive priemonė.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-07-17) Būti ten ir čia, arba kelionė po Rimanto Plungės Bergeną. Kamanė.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Buti-ten-ir-cia-arba-kelione-po-Rimanto-Plunges-Bergena/%28searchTerm%29/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Originalo kopija

PDF – 2014-07-17 Būti ten ir čia, arba kelionė po Rimanto Plungės Bergeną

Rekomenduojame skaityti