Dr. Remigijus Venckus.

Šiuo straipsniu-recenzija noriu pasidalinti nuojautomis, kurios mane užklupo apžiūrėjus Reginos Šulskytės naujausių fotografijų parodą „Mano laikas“.

Regina Šulskytė „Suknelė su žirneliais”.

Tiesa, galbūt žodis nuojauta nėra visiškai tinkamas aptariant jau sukurtus meno kūrinius. Nuojauta labiau nurodo ne tai, kas egzistuoja arba jau įvyko, ne tai, kas dabar rodoma Šulskytės sukurtame atvaizde, bet patirtį, kuri tyko ir bando nutikti. Tad galima manyti, kad per atvaizdus, žyminčius praeities tikrovę, galima grįžti į dabartį ir taip pasukti dar kitos, nenutikusios ateities link. T. y. per atvaizdą galima mąstyti – jei dar taip nebuvo (kaip pavaizduota), tai galbūt dar nutiks… Tokį sudėtingą mąstymo vaizdais judesį, įsispraudusį laiko verpetuose, neišvengiamai apglėbia atmintis.

Atmintis menininkams labai svarbi, net ir tiems, kurie siekė nutraukti saitus su ankstesne Vakarų meno metafizika (pvz., dadaizmas, letrizmas, „Dogma 95“ ir pan.). Pabėgti nuo atminties neįmanoma net ir tuomet, kai Jacksono Pollocko drobėje plyti abstraktus dėmių raizginys, kai Oskaro Fischingerio filme juda geometrinės figūros, kai Kazimiro Malevičiaus nutapytu paveikslu steigiama nauja, kitokia vaizdo naratyvų pradžia, kai Man Rayus į fotografijos popierių įspaudžia daiktų paviršius, kai Johno Cage’o kompozicijoje nė vienas muzikantas negroja keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes – viso to neįmanoma sukurti ir suvokti eliminavus atmintį.

Regina Šulskytė „Tėvas”

Šulskytės kūriniuose atmintis ir laikas dar labiau sukimba nei ankstesnėje pastraipoje išvardintų meno korifėjų darbuose. Derindama kelis skirtingus savojo fotoarchyvo ir kito, tikriausiai anoniminio fotografo kadrus (savo vietą atradusius autorės šeimos albume), kūrėja pateikia asmeninės patirties kartografiją („Suknelė su žirneliais“, „Žolinė“). Nuotraukos sugestijuoja tas patirtis, kurių negalima išsižadėti, kurios nutinka ir lydi visą gyvenimą, kurios sutvirtina asmens tapatybę. Tik pagalvokime: kas mes būtume, jei netektume visų savo nuotraukų, vaizdo įrašų ir dienoraščių? Kuo tada užpildytume savosios tapatybės tuštumą? Kaip apie savo buvusį ir esamą gyvenimą praneštume kitiems? Tikriausiai būtume nuasmenintos personos. Tikriausiai būgštautume, kad po savo fizinės egzistencijos ištirpsime kaip nieko nebesignifikuojantys, neįskaitomi ir nusitrynę archajinės kalbos ženklai…

Regina Šulskytė „Įtrūkusi diena”

Toliau net nesistengsiu brėžti apokaliptinio, tapatybės praradimą sugestijuojančio scenarijaus, tik pažymėsiu, kad žiūrėjimas į atvaizdą, net į tą, iš kurio į mane žvelgia nepažįstamas žmogus, padeda nustatyti save –subjektą ir savo ryšius su kitais asmenimis, lyg su mano gyvenamosios aplinkos koordinatėmis. Šulskytės fotografijos padeda iš naujo permąstyti savo tapatybę ir savojo buvimo laiką net tada, kai iš atvaizdo į mane žvelgia moters, o ne vyro akys. Per meistriškai sukonstruotas kompozicijas patiriu tai, kas nėra atspausta popieriaus paviršiuje. Pasijaučiu įgijęs kažkokį metafizinį artumą su ta persona, kuri žvelgia į mane, o gal net mane stebi. Per Šulskytės fotografijas susitinku su sferiniu žvilgsniu, kuris veržiasi ir paneigia fiksuoto atvaizdo plokštumos ribas („Ji ir Ji“, „Pirmoji komunija“). Nors kūriniuose dominuoja moters atvaizdas ir moters tema, tai man netrukdo per atvaizdą pakartotinai išgyventi save. Čia aš pats pasirodau kaip jau anksčiau išgyventas, patirtas ir dabartyje neegzistuojantis, bet apimtas ilgesio, plūstančio ir iš savęs (kuris žiūri į atvaizdą), ir iš kito (kuris žiūri į žiūrovą). Tad per mano atmintį apie išgyventą pasaulį ir per atmintį, sugestijuojamą paveikslais, gimsta netapatus laikas, apie kurį autorė rašo įžanginiame parodos tekste: „Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu keletą fotografijų, kurdama kitą, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Ką toje kitoje erdvėje galime stebėti? Galbūt kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus pro kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė. Toje erdvėje nutinka keistų dalykų, nors iš pažiūros atrodo pakankamai įtikinama. Nežinant, kad fotografijoje vaizduoju mamą mergaitę, o pati esu suaugusi, tuomet čia nieko keisto nenutinka. Siekiau, kad mano sukurti fotografiniai vaizdai savotiškai taptų slenkančio žvilgsnio (arba slenkančios kameros) apžiūros teritorija, ir taip bandžiau sugriauti sustabdytos akimirkos sąstingį.“

Regina Šulskytė „Sausio 3-oji”

Taigi, galima klausti – per ką slenka Šulskytės fotoaparatas, kokius slenksčius pasisavina ir pateikia kaip nekvestionuojamą nuojautos dokumentą? Į šį klausimą galima atsakyti detaliai aptariant kūrinį „Įtrūkusi diena“. Nuotrauka padalinta į dvi dalis. Kairėje kompozicijos pusėje regime nuo žiūrovo nusisukusį žmogų. Tarsi žvilgčiodami per petį jo rankose išvystame chrizantemų puokštę, tolumoje stūksančius mūrinius vartus į šventorių, o galbūt ir į kapines. Atvaizdas sluoksniuojasi – šalia nusisukusio žmogaus iškyla laiptai, kaip sąmoningas vizualus trukdys. Ant jų užsiropštęs šuo. Jis godžiai uostinėja. Dešinė pusė kitokia. Regime valtį, kurioje sėdi pati autorė. Fone – plaukiančios gulbės ir horizonto link tolstanti kita valtis. Abi kūrinio pusės jungiamos nuotraukų perkirpimu ir įterptu skylėtu popieriaus gabalėliu.

Tad kas šiame kūrinyje yra įtrūkis ir koks jis? Manau, kad įtrūkis yra kelių tipų – fizinis ir metafizinis. Fizinis – tai žiūrovui atsukta nugara, antrame plane iškylantys laiptai ir tolumoje regimi vartai, taip pat ir nuotrauką dalinantis perskyrimas kitokiu popieriumi. Tačiau esu linkęs manyti, kad atvaizdas, drąsus kadrų perskyrimas ir sujungimas signifikuoja metafizinį įtrūkį. Nuotraukoje susitinka du laikai, dvi patirtys, du gyvenimai, dvi įtampos ir dvi ramybės. Vizualus sprendimas mus stabdo ir verčia savarankiškai permąstyti įtrūkį kaip stichišką ir netgi afektišką. Atrodo, kad net pati būtis sugestijuojama kaip stichijos ir afektų terpė, kad visos žodžių prasmės ištirpsta ir žodžių junginiai nebepajėgia tinkamai žymėti patirtį. Tad Šulskytės darbuose įtrūkis yra tiek pat nevizualus, kiek ir vizualus. Jį sunku griežtai įvardinti. O tai ir yra nuojauta, būsena, kuri atitrūksta nuo kalbos ir panaikina žodžio galią tinkamai pasakoti apie patirtį ir praeitį. Tad įtrūkis lieka ir tuštuma, ir pauzė, ir neįvardinta vieta ar laikas, kur žiūrovas gali atsinešti savo naratyvą ir per jį sujungti abu labai skirtingus kadrus.

Šulskytės „Įtrūkusi diena“ mane grąžina prie Vakarų filosofijoje užduodamų klausimų apie suklastotą pasakojimą. Įtrūkis lemia nepasitikėjimą pasakojimu, kuris prasilenkia su vyraujančiais naratyvais, rodo, kad kažkas galėjo būti suklastota. Tad Šulskytė neslepia pasakojimo kaip konstrukcijos, bet jį rodo per akivaizdų kadrų sujungimą. Autorė sukonstruoja ir pasakojimą, ir patirties atvaizdą, ir nuojautą, ir supriešintą naratyvą.

Įtrūkis buvo aktualus Juliai Kristevai – ji rinkdavosi analizuoti tuos kūrinius, kurie turėdavo ryšį su semiotine ženklų praktika. Šie kūriniai yra ideologemos – savaime baigti, uždari net savo pačių prigimtyje. Tad šiuo atveju galima klausti: ką daro menas, kaip jis išeina iš šios padėties? Tikėtina, kad menas atveria tai, kas įtrūkę, žaidžia pačiu įtrūkiu, demonstruoja jį ir taip formuoja pretekstą naratyvus perkurti ir perkainoti. Ar ne taip daro ir Šulskytė savo fotografijose? Iš pirmo žvilgsnio visiškai paprasta ir vargu ar daug dėmesio galinti sulaukti prie stalo pietaujančių šeimos narių fotografija „Sausio 3-ioji“. Tačiau autorė šį paprastą kadrą pratęsia. Ji fotografuoja pro atviras duris, į kompozicinę visumą įtraukdama koridoriaus kampe papuoštą baltą dirbtinę eglutę. Ji taip pat visiškai neslepia kito kadro, kurį akivaizdžiai sujungia arba įterpia. Įterptame kadre pozuoja pati autorė. Ji dėvi juodą suknelę, plačią skrybėlę. Autorė žvelgia į objektyvą (ir į žiūrovą), o į ją žvelgia pirmame plane stovinti nusigręžusi moteris. Įtrūkis žymimas ne tik skirtingais kadrais, bet ir skirtingų erdvių bei žvilgsnių sugestijomis: pirma erdvė, kur regime pietaujančią šeimą, antra – koridorius su eglute, trečia – į žiūrovą žvelgianti pati autorė. Visi šie įtrūkiai yra ir matomi, ir nematomi. Labiausiai nematomas yra įtrūkis tarp autorės ir į ją žvelgiančios moters – kitos moters žvilgsnis. Tai nutylėjimas, paslaptis ir pauzė. Žiūrovas provokuojamas geisti šio įtrūkio kaip paslapties demaskavimo. Tačiau autorė formuoja kompoziciją taip, kad jos žvilgsnis susikirstų su žiūrovo žvilgsniu ir atitolintų paslaptį nuo demaskavimo geismų.

Reikia paminėti, kad literatūros, taip pat, manytina, ir vaizduojamojo meno įtrūkis prasidėjo XIX–XX a. sandūroje, kai Vakarų kultūra perėjo iš industrinės į postindustrinę. Michelis Foucault kėlė įtrūkio klausimą, dėmesį atkreipdamas į matoma ir nematoma. Tai formų įtrūkis, kuris žymi arba sumeluoja vietą, kur prasideda dvi naujos kultūros tekstų kryptys. Šulskytės kūrybos atveju nuotraukos šakojasi į ten, kur buvo, ir į ten, kur esame. Tarp kur buvo ir kur esame susidaro įtrūkis kaip naujas dabarties kultūros tekstas, naujas pasakojimas ir nauja nuojauta, verčianti iš naujo perkainoti praeities ir dabarties tekstus ir įvertinti savo galimybę patirti, suvokti, nujausti. Anot Gilles’io Deleuze’o, žinojimas taip pat priklauso nuo įtrūkių ir orientacijos įvairiuose tekstuose, leidžiančiuose šį įtrūkį peržengti. Taigi, kalba, taip pat ir fotografinė Šulskytės kalba yra savaiminiame įtrūkyje, kuris leidžia atsirasti naujoms prasmėms. Įtrūkis kaip šuolis iš vieno kultūros teksto į kitą. Pasak Jacques’o Derrida, Nietzschės, Heideggerio kūriniuose įtrūkis pasirodo tarp to, kas vadinama buvimu ir jo artikuliacijos balsu. Įtrūkis pasirodo pereinant iš vienos struktūros į kitą. Toksįtrūkis Šulskytės fotografijose – tai perėjimas iš regimo pasaulio atvaizdo į nujaučiamą; tai fizinis pasaulis, reiškiamas kadre, ir metafizinis – žinojime, kuris tik praneša apie įtrūkius, patiriamus per visai kitus kultūros tekstus nei tuos, kuriuos matome. Šulskytė atitraukia mus, žiūrovus, nuo dominuojančių populiariųjų naratyvų. Sujungdama senos ir nelabai senos praeities (atitinkančios dabartį) kadrus autorė formuoja įtrūkį, kuris ne visada logiškas, kuris mūsų sąmonę nepastebimai atitraukia nuo dominuojančio naratyvo.

Paroda M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki gegužės 30 dienos


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-09-09). Įtrūkis ir nuojauta Reginos Šulskytės fotografijose. Šiaurės Atėnai, 18(1180), 6, ISSN 1393-7760. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/2014/05/13/itrukis-ir-nuojauta-reginos-sulskytes-fotografijose/ (žiūrėta 2017-06-06).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...