Dr. Remigijus Venckus.

Fluidiškas, sodrus, vienišas… Tokie epitetai kyla, žvelgiant į menotyrininkės, fotografės ir poetės Salomėjos Jastrumskytės nuotraukas. „Iš ten… Iš Gento“ –­ taip pavadinta nuotraukų kolekcija, eksponuota Šiaulių „Aušros“ muziejuje (Fotografijos muziejuje). Fotografijos sukurtos stažuotės metu Belgijos mieste Gente. Kuo ypatinga menininkės fotografija? Ilgą laiką Salomėja kūrė eksperimentines, rankų darbo nuotraukas. Čia galima pastebėti keistas grafines konstrukcijas ir trafaretų žaismą. Visa tai formuoja simbolių hierarchiją, atspindinčią menininkės suvokimą. Jos fotografija – tarsi sąmonės procesų užrašai. Tai ne realybės vaizdavimas, o naujos tikrovės kūrimas. Muziejuje pristatomoje kolekcijoje realybė tarsi atsispindi veidrodyje, nueina ilgą kelią ir deformuojasi. Miestas tampa kažkuo kitu. Savo patirčių virpesiu?

Salomėja Jastrumskytė. Iš ciklo „Iš ten… Iš Gento“

Prieš gerus metus Salomėja, grįžusi iš Paryžiaus, man sakė: „Tu turi nuvykti į Paryžių ir naktį pasivaikščioti jo tiltais.“ Gal nauja Salomėjos kolekcija ir yra naktinis pasivaikščiojimas Gente?

Taigi apie miesto reprezentavimą. Salomėjos miestas yra konstrukcijų ir jų dalių grožis. Reprezentacija pasitraukia į periferiją. Konstrukcijų būtis kelia nuostabą. Miesto erdvė sklando tyloje, vienatvėje. Horizontalus žiūrėjimas panaikina žvilgsnio koncentravimo į reprezentacinį akcentą galimybę. Svarbiausias tampa ne reprezentacinis akcento ir aplinkinių dalių susilietimas, bet vaizdinė metafora. Miesto erdvė ir jo objektai vizualizuoja jausmus. Į kolekciją įterpiamos nuotraukos, vaizduojančios asmeninę buitį. Tvarkingas ir netvarkingas daiktų išdėstymas suponuoja disonuojančią žmogaus egzistenciją.

Jei nuotraukoje manome regintys žmogaus figūrą, apsigauname. Tai skulptūra. Jos netradicinio rakurso aptikimas liudija klaidžiojimą sunkiai atpažįstamoje erdvėje. Jei aptinkama mašina, tai tik jos fragmentas. Neapsirikite, ji nevažiuoja. Miestas prarastas. O gal praradimas yra atradimas? Sudėtinga kurti prarastą miestą, įkūnytą epizodiniais pavidalais.

Žiūros perspektyvos griauna miesto konstrukcijas ir miesto erdvę. Vertikalė tampa horizontale. Miestas liūdnas kaip būties baigtumas. Čia fotografija tampa grafika – detalių, tiesių kirtimosi zona. Viduramžių gotika veržiasi ne aukštyn, bet į apačią. Miestas nukreiptas į save – į žmogų.

Uždaros langinės – nieko nematau, nieko negirdžiu? Susvetimėjimo būsena būdinga dideliems miestams. Susvetimėjimą perteikia ne struktūra, bet neužuodžiama detalė, tarsi šaltis, kuris naikina kvapus. Kalbėti apie miestą – tai apnuoginti save, užuosti savo bekvapės aplinkos kvapą.

Salomėjos fotografijose veikia trys taškai: „aš“ suvokėjas – taškas A, „aš“ autorius – taškas B, „aš“ miestas – taškas C. Pastarieji du taškai siekia patirti tapatybę. Autoriaus „aš“ turi atsiduoti žiūrėjimui į save per tašką C. Taškas A negali tapatintis su B ir C taškais bei patirti bendro santykio. Negalima suprasti autoriaus. Po lygybės turi atsirasti interpretavimo begalybė, kaip visų galimų tiesų tiesos. Taigi ką reiškia būti „iš ten“? Ką reiškia „iš Gento“? Gal tai „būti iš savęs“ ir parodyti save? Pavojinga projektuoti save atpažįstamą?

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2007-12-21). Fluidinis Salomėjos Jastrumskytės miestas. Literatūra ir menas, 47 (3170), 7, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: Fluidinis Salomėjos Jastrumskytės miestas (žiūrėta 2009-12-20). Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110717190400/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3170&kas=straipsnis&st_id=11947 (žiūrėta 2009-07-20).

Originalo kopija

Peržiūrėti straipsnio kopiją PDF versijoje

Rekomenduojame skaityti