Dr. Remigijus Venckus.
Gytis Skudžinskas vienas aktyvesnių jaunųjų Vakarų Lietuvos menininkų. Pabandysiu atverti dviejų fotografijų ciklų Prieš ir Laukimo zonos formą ir pažvelgti į abiejų turinį vienu metu. Pažadu, kad mano interpretacija ne bus nuosekli.
Fotografijų cikle Prieš G. Skudžinskas iškelia klausimą, o kokia gi miesto svarba mūsų kasdieniame regimybių lauke? Viena miesto kasdienybės fazė – rytas kaip regimybės pradžia. Nenustebkite, pradžia nėra nulinis būties taškas. Ji ateina iš praeities priklausančios nakčiai ir vakarykščiai dienai. Ryte dar regimi vakar gimę dienos artefaktai. Pinhole fotografavimo technologijos fotomeną taip pat perkelia į pradžią – primityvų bandymą fiksuoti regimąją kasdienybę. Šiuolaikiniame vaizdinių persisotinime spektaklio visuomenė staiga pasuka į netikėtą atsitiktinumą – formos be falsifikato paieškos link. Šis atsinaujinimas rodo ne tik amžino ikonoklazmo buvimą, bet ir nenorą paklusti vaizdo klastojimo strategijoms. Nors autorius nepasitiki nušlifuotais vaizdais, tačiau nekelia savęs ant pirminio, originalaus kūrėjo pjedestalo. Jam svarbiausia atrasti atsitiktinį, pirmą ir ne tikėtą virptelėjimą, jį įspausti į juostą ir išlaisvinti nuo, bet kokio nepakartojamos nekasdieniškos, fiktyvios grožybės geidulio. Jis nesiekia simuliakros kaip visiškos tobulybės ir tiesos. Gal dėl to atvaizdas iškyla kaip unikali, netikėta tam tikro momento paradingma.
Kas tai yra 7-8 valanda ryto? Cikle laukimo zonos nejaučiame piko valandos gniaužtų, kai laukiančių iš tikro katastrofiškai pagausėja. Čia svarbu atsidurti ne individualios erdvės spąstuose, bet patirti savo, fotografuojamo objekto viešumą. Objektas socializuojamas. Cikle Prieš, objektai sudaro miestą kuris aptinkamas kaip niautralus iki socializacinis būvis. Gal tai miegančios industrializacijos grožis? Laukimo zonos pavergia individą, jis yra sociumo dalis praradusi savo reprezentacinę svarbą. Pinhole principas taip pat niautralizuoja tikrovės greitį ir pačią tikrovę panardina į tam tikras ūkanas, apie kurių iki fotografinio stovio egzistavimą niekada net nenumanydavome. Ūkanose atsiveria laukimo erdvės ir dabar erdvės priešprieša. Vaizdavimo konvencijos išskysta ir fotografija tampa ribine fotografo, objekto ir žiūrovo kontakto situacija.
Laukimo zonos yra tokia erdvė kurioje gali nutikti daugybė įdomių dalykų, tačiau pati pinholestrategija niveliuoja tuos dalykus, nesistengia iškelti vieno ar kito pranašumą. Čia laukiančių apžiūrinėjimai, ar snūduriavimai visiškai ne reikšmingi, greičiau jų buvimas trapus kaip reginio yrimas – informacijos retėjimas. Judantys objektai rodo pačios realybės ne stabilumą. Jie sutraukia erdvę, todėl, kad judesys ribojamas atspaudo kaip momento prigimties, bet tuo pačiu ir išplečia, nes judesyje niekas nereprezentuojanas ir neatpažįstamas. Kadangi žiūrovas jaučiasi pasiklydęs, todėl nestabilumas gali kelti baimę. Kitą vertus šie objektai ne tik įsteigia, reglamentuoja ir legitimuoja deziorientaciją, bet ir kelia tam tikrą ne gerą nuotaiką, tarsi liguistą, sukeistintą savojo AŠ ir pasaulio santykio suvokimą. Nėra priešais žiūrovą sėdinčio aiškaus žmogaus. Jis neturi apimties, jo negalima apžiūrėti. Jis kaip kvantinėje fizikoje yra ir tuo pačiu nėra. Atsiradusi reprezentacija tuo pačiu metu nyksta ir kuria ne tik nuostabą, bet ir tam tikrą vienatvę, nežinojimą kaip komunikuoti su mirštančiu reginiu. G. Skudžinsko fotografija atskleidžia ne buvusio, o buvusių laikų grožį. Išskydę objektai nurodo į realybės vienalaikiškumą ir nekartotinamumą. Tuo pačiu erdvė plečiasi kol tampa nenumanoma ir mirtinga… Mirtis įforminama išskydimo nuode; reginio kerėjimas taip pat įrodo, kad kiekvienas sėdėjimas ar ėjimas yra baigtinis, niekada negrįžtantis. Fotografijos kalba tampa minkšta, regimi objektai yra praeities įsiterpimai šiandienoje. Kietoji kalba yra gryna šiandienos refleksija. Ji struktūruota, čia negalima klysti ir negalima atleisti. Kietoji kalba kelia įtampą ir pareikalauja labai sudėtingų mastymo pasiruošimų. Tuo tarpu praeities intarpai šiandienos objekto įspauduose įtampą niautralizuoja, kol fotografijos laikas tampa reliatyviu. Tik neįlaikintas laikas, kokį sukuria pinhole leidžia patirti kelionės laiku malonumą. Enšteiniškas erdvės laikas leidžia teigti: jaučiu, bet negaliu apibūdinti. Egzistencija ištįsta negrįžtamai, ženklai sutęžta, atsiranda numanomybės ir neaprėpiamybės. Vadinasi Pinhole kaip kūrybinė strategija abejoja pačia realybe, neigia ją kaip originalą ir maža to išlaisvina nuo fotosimuliakros priesaikos. Kaip tai suprasti? Realybės, kopija negalima vadinti, nes realybė įsiterpia į laiką ir yra ne akimirka, o akimirkų seka. Kinetiškumas įforminamas nekinetiškoje būsenoje. Originalu ne pavadinsi, nes erdvė visada reprezentuojama, nors ji keista ir atrodo nesava ir nepatirta tačiau jai nepriklauso pirmavaizdžio titulas. Galima teigti, kad G. Skudžinskas sukeistina pačią reprezentaciją ir maža to iš jos išskiria ir suaktyvina, bei reflektuoja socialinę erdvę. G. Skudžinskas atsisako momentinio diktato, nepasiduoda diktatui ir nėra diktatorius. Menininkas yra laiko poetas.
Prieš turi kelias reikšmes: prieš šviesą ir prieš miestą. Tai kas gi reprezentuojama? Tikriausiai judesys ir momentas įforminami prieš kategorijoje. Čia atskleidžiama pati fotografijos esmė: būti prieš reginį. Tavo regos čiuptuvų per objektyvą griebiamas objektas virsta socialinės interakcijos forma. Sugriebti vadinasi nusikalsti ir piktnaudžiauti fotografijos galia. Štai laukimo vietose visada gali kas nors nutikti; kas nors praeis pro šalį, kas nors paslys ar tarpusavyje susistumdys. Taigi pati pinhole dėžutė skatina agresiją. Ji traukia žvilgsnį ir laukia kol objektas priartės. Kartais objektas praeina, o kartais dėžutės spoksojimas baigiasi. Cikle Laukimo zonos pastebima įdomi dėžutės padėtis – žvilgsnis stabilus, įvietintas (dėžutė pastatyta ant žemės kurios vaikšto fotografuojamieji). Čia išskleidžiama perspektyva ir iš gylio apačios į gylio viršų iškeliamas fiksuojamas objektas. Tuo tarpu cikle Prieš pakinta žvilgsnio pozicija. Žvilgsnis apsvaigsta nuo šviesos ratilų.
Akivaizdu, kad G. Skudžinsko fotografijoms būdingi organiški ir netramdomi paradoksai. Čia atvaizdas įlaikinamas ir tuo pat metu panaikinamas jo neliečiamumas, bei ištirpsta visos kylančios vaizdavimo konvencijos. Triukšmai užspaudžia regą. Kai rega perpildyta, kasdienybės paprastumas užvaldo daug aršiau nei naujausios ir madingiausios vaizdavimo strategijos.
Publikacijos nuoroda
Venckus R. (2008). Nekasdieniška kasdienybės rega. Baltija, 67, ISSN 0235-8409. Prieiga internetu: http://www.gys.lt/lt/informacija/recenzijos/nekasdieniska-kasdienybes-rega.html (žiūrėta 2009-07-20).
Originalo kopija
Rekomenduojame skaityti
Kiti straipsniai MEDIJŲ tema
Techno-iliuzija
Techno-iliuzija Prof. dr. Remigijus Venckus Po kelių mėnesių pertraukos kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijus...
Tiriantis ir komunikuojantis menas
Tiriantis ir komunikuojantis menas Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją,...
Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje
Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus...
R. Venckaus paroda Etiopijos kelias
R. Venckaus paroda Etiopijos kelias Kėdainių televizijos žinios TV reportažas apie prof. dr. Remigijaus Venckus dokumentinių fotografijų parodą Etiopijos kelias (2019-03-14 – 2019-04-10, Kėdainių daugiakultūrinis centras, Rinkos a. 12, Kėdainiai)....
Kėdainiečiams – galimybė pažvelgti į kontrastingą, nepažintąją Etiopiją
Kėdainiečiams – galimybė pažvelgti į kontrastingą, nepažintąją Etiopiją Justina Šveikytė Tarp skurdo ir prabangos, tarp realybės ir beprotybės. Sėdžiu balkone, gurkšnoju arbatą. Stebiu gatvę. Ja rieda naujausias „Lexus“ automobilis, vos prasilenkiantis su senu...
Amžinasis romanas
Amžinasis romanas Prof. dr. Remigijus Venckus, doc. dr. Kristina Stankevičiūtė Miesto veidą atspindi ne tik jo architektūra, bet ir gyventojų apdarai – kalbama apie Paryžiaus eleganciją, Milano spindesį, Niujorko prašmatnumą, Kopenhagos atsainumą, Vilniaus...
R. Venckus: nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą „Solaris“
R. Venckus: nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą „Solaris“ Romualda Urbonavičiūtė kalbina prof. dr. Remigijų Venckų „Šiaulių naujienų“ skilties „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių...
Saulėraščių fenomenas
Saulėraščių fenomenas Prof. dr. Remigijus Venckus 2018 m. lapkričio 23 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus parengtą interviu su panevėžiečiu...
Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu
Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu Prof. dr. Remigijus Venckus Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų...
Rimanto Plungės tylos
Dr. Remigijus Venckus. 2018 m. spalio 11 d. UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta medijų menininko, fotografo doc. dr. Rimanto Plungės eksperimentinės fotografijos paroda „Tylos“ (paroda veiks iki lapkričio 6 d.). Pastebėtina, kad R. Plungė yra Vytauto...