Dr. Remigijus Venckus.

Plačiai žinomas Šiauliuose gyvenantis menininkas Aleksandras Ostašenkovas yra sudaręs keturias dideles ir išsamias savo kūrinių kolekcijas: „Kitas krantas“ (išleista kaip pirmoji knyga, apžvelgianti ir pristatanti 1979-2004 m. menininko kūrybą), „Mano miestas“ (tai 2004-2005 m. knygoje įamžinti melancholiški, poetiški Šiaulių peizažai, kuriuos drįstu vadinti miesto nostalgijos portretais), „Mirties sodas“ (mirties ir mirimo įtampos kupinas, žmogaus būties ir egzistencijos prasmės apmąstymų bei abejonių prisodrintas fotoarchyvas,

Aleksandras Ostašenkovas „Sekmadienis”, 2001

taip pat išleistas knygos pavidalu), „Neįvardyto laiko portretai“ (ši kolekcija Lietuvos meno mylėtojams parengta ir pristatyta šiemet). Pastarąsias fotografijų kolekcijas drįstu vadinti savitomis vizualinių minčių tiesėmis. Vientisas ir kūrybingas fotografo žvilgsnis nukreiptas į priešakyje aptinkamus vaizdus, nuoseklus ir pagrįstas vaizdų selekcionavimas / kolekcionavimas padeda visas linijas suvokti kaip tobulus, idealius taškus. Taškai ir tiesės labiau nei tinklai tinka apibūdinti menininko kūrybos charakteriui, grindžiamam logikos ir jausmo tarpusavio tobulo derinio buvimu ir įprasminimu. Reikia paminėti, kad šie taškai sprogsta / plyšta, ir kūrinių turinys verčia juos (linijas arba taškus) suvokti kaip labai nelokalius. Egzistencija arba egzistencinis būties potyris A. Ostašenkovo kūryboje nepasižymi lokalumu, jis sklando / tvyro savotiškoje įsivaizduojamoje ir neapčiuopiamoje erdvėje. Turiu prisipažinti, kad suprantu, jog tai, ką rašau, skamba keistai. Galbūt panašiai kaip savotiška filosofija apie ką nors neregima, apie kažką, ką norisi žūtbūt išvysti ir sulaikyti. Šis A. Ostašenkovo atkakliai ir kantriai išplėtotas bei pagrįstas neregimasis verčia jį, neregimąjį, suvokti kaip apčiuopiamai nejaučiamą arba jaučiamą kaip kažką, ko negalima įvardyti, bet norisi pavadinti apčiuopiamu. Imersinė kūrinio erdvė ir laikas tobulai įtraukia žiūrovą. Šis mano abstraktybių prisodrintas rašymas konstatuoja, kad meno kūrinio turinys yra labiausiai nepasiduodantis aprašymui; kad jis panašus į jausmą, kurį norint apibūdinti tenka atkakliai ieškoti / formuluoti metaforas. Deja, turiu pripažinti, kad žodžių siaurumas / netobulumas dažnai mane kaip ir mano rašančius kolegas nuvilia. Taip pat pripažįstu, kad tekste negaliu niekur pabėgti nuo žodžio netobulumo.

Aleksandras Ostašenkovas „Sugrįžimas”, 2000

Pasitelkdamas netobulųjų galias epizodiškai aptarsiu naujausią A. Ostašenkovo kūrinių kolekciją. Ji sukomponuota iš 1968-2010 m. darytų nuotraukų. Reikia paminėti, kad pirmoji kūrinių paroda vyko vasario 19 – kovo 13 d. Šiaulių dailės galerijoje. Darbai užėmė beveik visas ekspozicines galerijos sienas. Įdomu buvo matyti meno mylėtojus, atidžiai stebinčius fotografijas, siekiančius patirti ir perprasti užfiksuoto laiko ženklus. Gegužės 5-23 d. ši galimybė suteikiama Panevėžio gyventojams ir svečiams. Nuotraukos eksponuojamos miesto Fotografijos galerijoje.

Kai kurių savo kūrinių menininkas neįvardija jokiais specialiais, logiškai pagrįstais pavadinimais. Užrašo tik metus. Čia metai labai svarbūs. Jie verčia mus skaičiuoti praeitį ir planuoti ateitį. Metai leidžia nuotrauką suvokti kaip kelionės atgal priemonę. Taip pat konstatuoja, kad fotografijai būdinga veikti kaip atminties rekonstravimo instrumentui arba kaip pretekstui, verčiančiam mūsų atmintį savaime rekonstruotis. „Metai verčia įjungti savo laiko receptorius ir iš naujo išgyventi akimirkas“, – sako A. Ostašenkovas. Taigi kas vaizduojama šiose fotografijose? Nuotraukos 1972 m. antrame plane regime flirtuojančią porelę. Pirmasis planas, pridengtas eglių kamienų ir nusvirusių šakų voratinkliu, fotografavimo aktą verčia traktuoti kaip sekimo priemonės įsiveržimą į nuosekliai ir ramiai egzistuojančią realybę. Nuotraukoje 1973 m. fotoobjektyvas gali būti suvokiamas kaip grobuonis, užpuolantis nieko neįtariančią auką. Regime moters ant rankų, laikančios baltapūkę mergaitę, nugarą. Pro pečius išnyrantis susimąstęs vaiko žvilgsnis leidžia manyti, kad fotoaukojimo metu jis klausia mūsų – žiūrovų ir fotografo – už ką? Kiek nejaukaus turinio ir keturios fotografijos, pavadintos 1980 m. Vienoje iš jų regime moterį su nešuliais, į mus atsukusią nugarą ir žvelgiančią į muziejaus skelbimų lentą; kitoje – moterį, žengiančią pro vartus, primenančius įėjimą į uždarą vienuolyną. Visos figūros tamsios ir savotiškai išryškintos baltame fone. Visos – užgautos ir kupinos egzistencinio skausmo ženklų. Į žiūrovus atsukta nugara padeda atsirasti vidinei kūrinio įtampai; sužadina žiūrovų jausmus. Pirmame fotografijos plane fiksuoti nugarą mėgsta ne vienas fotografas. Kinematografijoje šį vaizdų metodą labai išplėtojo rusų režisierius Andrejus Tarkovskis. Nugaros metodas jo pasitelktas kaip subtilaus ir ilgo monologo arba dialogo įtaigumo sąlyga. Taip vaizde atsiranda mano anksčiau minėtasis kažkas / kažkoks ir kuria individualią, iš žiūrovo pozicijų kylančią įsivaizduojamą patirtį ir pasakojimą.

Aleksandras Ostašenkovas „Lapkričio pirmoji”, 2001

Kaip raktas, leidžiantis atrakinti ir išlaisvinti laiko receptorius, gali būti suvokiamas vietos užrašymas. Fotografija ne tik įlaikinama arba egzistuoja kaip verčianti įsilaikinti kitame – praeities laike, bet taip pat ji yra užmirštos arba sąmonėje užblokuotos praeities atradimas. Ji verčia iš naujo patirti išgyventą ir galbūt ne visai teisingai patirtą laiką. Vadinasi, kūrinių erdvėlaikis nepriklauso šiandienai, o nuotraukose reprezentuojamas žmogus nėra šiandienos žmogus.

Menininkui svarbi Kolainių vietovė. Čia palaidotas jo Tėvas, čia prabėgo žavingos asmeninio gyvenimo akimirkos. Fotografija „Kolainiai 1“ (1982) atskleidžia vietinių gyventojų charakterius, gal net perteikia vietinės kasdienybės kvapą. Negaliu pasakyti, kad nuotraukose kas nors ypatinga įvyksta, tačiau pastebiu pozuojančių arba šiaip užfiksuotų žmonių nuoširdžius veidus. Ypač patraukia dėmesį baltu chalatu vilkinti, už pagrindinių personažų pasislėpusi, telefonu kalbanti moteris. Ši kūrinio situacija inspiruoja prabilti apie individualią, žiūrovo mintyse gimstančią istoriją. Nuotraukoje „Kolainiai 2“ (1982) regime besikalbančius du žmones. Neabejoju, kad galima užsinorėti išgirsti jų pokalbį. O štai fotografijoje „Kolainiai 3“ (1982) matome prie vietinės parduotuvės besibūriuojančius vyrus. Ši situacija galbūt iliustruoja audringą vietinių, alkoholio nevengiančių žmonių gyvenimo būdą.

Taigi galima teigti, kad įamžinta vieta į vizualųjį paviršių grąžina užmarštin nugrimzdusius atsiminimus ir praeitį. Nuotrauka konstatuoja menininko jautrumą, jo egzistencinių pokyčių virpėjimą. Joje nutinka kasdienybė, kuri kaip nutikimas suvokiama žvelgiant iš šiandienos perspektyvų. Nutikusi kasdienybė pirmiausia verčia menininką ieškoti savo tapatybės, permąstyti patirties kaitą ir iš naujo atrasti save, galbūt kitokį, netikėtą, o gal tikresnį nei anksčiau. Kai kurie fotokadrai byloja, kad fotoobjektyvo žiūrėjimas į fotografuojamojo akis išprovokuoja tikrumą. Išprovokuotas tikrumas konstatuoja praėjusios dienos svarbą. Verčia laiką suvokti kaip tėkmę, srūvančią į praeitį, o fotografiją – kaip šiandienoje įformintą pasekmės konstantą. Šioje situacijoje, šiame laiko įsiveržime gana sunku tiek save kūrėją, tiek save žiūrovą sulaikyti kaip žavios akimirkos gyventoją. Laikas nuneša jausmus ir mintis, įkalina juos tikrovės atspaude. Žiūrintysis į fotografiją visada lieka laike, kuris pasikeitė, bet ne laike, kuris kažkada vyko. Atstumas, skiriantis nuo akimirkos, ilgėja ir taip gimdo nostalgijos, apmaudo, pilnatvės, melancholijos jausmus. Žiūrėdamas į A. Ostašenkovo fotografijas supranti, kad laikas tau niekada nepriklausė ir niekada nepriklausys. Jis yra savarankiškas ir tik tau – fotografui /žiūrovui – atrodo draugiškas, vertas prisijaukinti reiškinys. Deja, ne laikas su mumis draugauja ir prie mūsų liečiasi, bet mes su juo draugaujame ir jautriai susiliečiame. Galbūt mums tik atrodo, kad galime jį valdyti?


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-05-13-19). Įlaikinimas ir įvietinimas Aleksandro Ostašenkovo fotografijose. Nemunas, 18 (291-732), 7, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-26-remigijus-venckus-ilaikinimas-ir-ivietinimas-aleksandro-ostasenkovo-fotografijose/45428 (žiūrėta 2013-07-22).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...