Dr. Remigijus Venckus.

Vasario 10 d. Šiaulių universitete vyko miesto intelektualų sambūrio Šiaulių „Santaros-Šviesos“ klubas diskusija „Ar Šiauliams reikia gero kino?“ Dalyvavo Šiaulių kino klubo vadovas Jonas Mikalauskas, Šiaurės Lietuvos kolegijos kino klubo įkūrėjas Jurgis Dieliautas, UAB „Amfiteatro filmai“ direktorius Eugenijus Civilka, ŠU Filosofijos katedros dėstytoja, VDU doktorantė Asta Jurevičiūtė, projekto „Amfiteatro kinas“ iniciatorius Vaidas Rusys. Vienbalsiai prieita nuomonė, kad Šiauliams reikalingas geras kinas. Klausimas, kas ir kaip jį turi rodyti, kiek ir kas ateis žiūrėti? Šiuolaikiniai komerciniai, gera technine įranga aprūpinti kino teatrai nerodo gero, elitinio, neholivudinio, skoningo Europos ir Lietuvos kino ne tik todėl, kad žmonės nenori tokio matyti, bet ir todėl, kad trūksta kino edukacijos programos, vizijos ir strategijos. Jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, į pasaulį išeina, neturėdami vizualinio raštingumo pagrindų. Panašią žaizdą gali konstatuoti ir teatro arba šokio menininkai. Bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose iš visų menų privalomai mokoma dailės ir muzikos, kiti menai dažnai užmirštami. Ką kalbėti apie šiuolaikinius vizualiuosius, virtualios komunikacijos principais pagrįstus menus?.. Vidurinėse mokyklose turėtų atsirasti menų ir kultūros studijų disciplina, apimanti visas meno ir kultūros disciplinas.

Kadras iš Dr. Remigijaus Venckaus videofilmo „Genetinis menas”, 2005

Kita aktuali problema, kurią iškėlė A. Jurevičiūtė, – kino skaitymo nemoko net šiuolaikinė spauda. Tokie žurnalai, kaip „Kinas“ yra specializuoti ir kokybiški, bet atitrūkę nuo bendrosios spaudos. Šiuo atveju žurnalo straipsniai apie kiną pasiekia tik specifinį skaitytojų ratą. Dienraščiai ir įvairūs pramoginiai žurnalai greičiau pateikia anonsus arba šiaip keisto pobūdžio pavandeniavimus apie kiną. Gero kino skaitymo įgūdžiai neskatinami nei vidurinėje mokykloje, nei žiniasklaidoje. Taip, kaip mokoma suvokti literatūrą, pasitelkiant kūrinio interpretaciją ir analizę, taip turėtų būti lavinamas ir kino suvokimas. Šiandien gero kino skaitymas lieka uždaras ir privatus kelių žmonių reikalas. Nors E. Civilka pastebėjo, kad kino teatrai lankomi, tačiau rodyti nekomercinį kiną – didelė prabanga. Lankytojų sumažėja, o neholivudinį kiną galima parodyti tik keletą kartų. Kino teatrai yra įsukti industrinio mechanizmo. Populiarųjį kiną kino teatrai įsipareigoja rodyti po dvi tris savaites, o kartais – net visą mėnesį. Gero kino mėgėjai priversti burtis į mažus klubus, glaustis po įvairių viešųjų institucijų stogais. Apmaudu, kad šiandien „Laiko“ kino teatras miesto centre, pėsčiųjų gatvėje, yra niekam nenaudingas. Jaukus nedidelis pastatas galėtų puikiai tikti netradicinio, elitinio kino gurmanų susibūrimams, diskusijų apie kiną plėtojimams, kino edukacijos užsiėmimams.

Renginio metu buvo išsakyta ne vieno nuomonė apie kino susijungimą su universitetu. Nenoriu nei pranašauti, nei ko nors nuvilti, bet baiminuosi, kad, esant dabartinei aukštojo mokslo ir ekonomikos krizei, šio plano niekas nepatvirtins ir niekas neapsiims remti.

Dar viena problema: visi kino teatrai standartizuoti, nėra improvizuotos architektūrinės ir interjero laisvės. Žmogų gali pritraukti net nekomercinis kinas. Erdvė turi prabilti į žmogų. Prisiminkime kino pradžią. Begarsio kino seanso metu buvo maloniai šnekučiuojamasi, vartojamas alkoholis ir rūkomas tabakas. Kino teatrai primindavo jaukias kavines. Vėliau atsiradus ir pradėjus plisti specifinei architektūrai, šie ritualai išgyvendinti. Lenktyniaudami kino industrijos magnatai plėtė ekrano galimybes; keitė jo dydį ir garso kokybę. Atsirado poreikis žiūrovus panardinti į tamsą. Šiandien pavargusiam nuo informacijos srauto žmogui norisi kitų dalykų: prigulti ant sofos su kavos puodeliu ir tarsi namie priešais kino teatro ekraną atsiduoti vaizdo malonumui. J. Dieliautas pastebi, kad Šiaurės Lietuvos kolegijoje organizuojamame kino klube susibūrimai virsta panašaus pobūdžio ritualu. Vyksta specialus kūrinio pristatymas, paskui su kolegomis šnekamasi prie puodelio karštos arbatos ir sumuštinių. Ar ne malonaus ritualo pasiilgsta kino žiūrovas, ar šie nepelno siekiantys susibūrimai nerodo nuovargio ženklų?

Diskusijoje pastebėta, kad nekomercinis kino seansas turėtų būti remiamas ir miesto valdžios. Bijau prognozuoti, bet susidaro įspūdis, kad nepelningu kino teatru miesto valdžia pasistengs atsikratyti. Ateityje geriausiu atveju gal ten įsikurs restoranas, o blogiausiu – dėvėtų rūbų škurlynas. Vargu ar alternatyvaus kino kūrinius rodančio kino teatro reikia miesto savivaldybei? Ar tikrai kino teatro reikia universitetui, nes šiam ir dailės galerija nereikalinga? Kuo tampa mūsų kultūra – škurlynu? Kultūra ir švietimas susitraukia iki primityvių tarpusavio santykių. Škurlyniška tampa ir pati valdžia. Politikams neįdomi pilietinė iniciatyva. Į tokio pobūdžio visuomeniškus susibūrimus jie neina. Pritariu J. Dieliautui, kad nekomercinio kino žiūrovai ir ateityje bursis į privačius būrelius. Juose žiūrės kiną, diskutuos keturiese, penkiese… Norėtųsi, kad iniciatyvą, kurią rodo privatūs maži, bet aktyvūs kino klubai, kas nors pastebėtų. Kad privatus verslas ir miesto valdžia kartu su šiais žmonėmis kurtų gero kino žiūrėjimo strategiją. Apmaudu, kai regiu besiritančią žemyn valdžią, škurlyno pusėn tempiančią ir visą kultūrą.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-05-05). Škurlyninė kultūra, arba kur dėtis geram kinu. Literatūra ir menas, 10 (3274), 7, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3274&kas=straipsnis&st_id=16165 (žiūrėta 2013-07-22).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Dr. Remigijus Venckus. Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS Kaip pasukote į meną? Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos...