Dr. Remigijus Venckus.

Istorinė baronų Miunhauzenų šeimos pilis (Leitzkau, Vokietija). Iridijaus Švelnio fotografija

2016 m. birželio 25–rugpjūčio 7 d. istorinėje baronų Miunhauzenų šeimos pilyje, įsikūrusioje Hobecko galerijoje (Leitzkau, Vokietija), surengta Lietuvos fotomeno bienalė „Fotografinės istorijos“, kurioje 12 profesionalių fotomenininkų iš Lietuvos eksponavo savo kūrybą. Apie įvykusį renginį menotyrininkas Remigijus Venckus kalbasi su bienalės kuratorėmis menotyrininke Gabriele Kuizinaite ir dailininke Jūrate Sližyte (Vokietija).

Kaip kilo idėja surengti Lietuvos fotografijos meno bienalę ne Lietuvoje. Kodėl bienalė rengiama Vokietijoje?

G.K.: Bendradarbiauju su Vokietijos menininkais, kuratoriais, kultūros ir meno institucijomis jau daugiau nei ketverius metus, čia esu surengusi ne vieną meno projektą. Tad ir fotografijos bienalės idėja bei renginys Vokietijoje susiklostė natūraliai, bendraujant su dailininke Jūrate Sližyte, kuri gyvena Vokietijoje ir turi įvairių parodų bei didesnių renginių organizavimo patirties. Rengti bienalę Kaune nebuvo perspektyvu: Kauno mieste jau vyksta tradicija tapę tarptautiniai renginiai: tarptautinis „Kaunas Photo“ festivalis, kurio vadovas yra mano mokytojas ir kolega, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, Kauno bienalė, anksčiau buvusi „tekstilės bienalė“ (projekto vadovė dr. Virginija Vitkienė) ir šiuolaikinio meno festivalis, kurį rengia galerijos „Meno parkas“ vadovas, menininkas Arvydas Žalpys. Minėti kuratoriai ne tik Lietuvoje pristato užsienio dailininkų meną, dažnai antroji bienalės ar festivalio dalis būna ir Lietuvos meno reprezentacija užsienyje.

Fotomeno bienalės atidarymo fragmentai. Fotomenininkės Kristinos Valasevičienės, dr. Rimanto Plungės ir fotomenininkės Vilijos Kailiūtės darbai. Kristinos Valasevičienės nuotr.

2012 ir 2014 m. bendradarbiaujant su Goethe’s instituto tarptautine kuratorių  programa „Vasaros akademija“, teko keliauti po įvairius Vokietijos miestus, tuo metu nemažai dirbome viešosios erdvės meno projektuose. Mane sužavėjo didinga Vokietijos pilių architektūra. Anuomet tik pagalvodavau apie galimybę surengti didelę parodą pilies rūmuose. Tai buvo „tyli“ svajonė.

Taip sutapo, kad 2014 m. grafikė Jūratė Sližytė, organizacijos „BlUE/YELLOW“ įkūrėja, pakvietė mane prisidėti organizuojant Lietuvos menininkų aukcioną, kuris vyko Vilniaus rotušėje. Už parduotus meno kūrinius surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainos kariams paremti.

Tuo metu projekto įgyvendinimo metu dirbo labai daug žmonių. Pažintis su J. Sližyte bendradarbiaujant išaugo į didesnius projektus. Kai J. Sližytei pasakiau, kad norėčiau surengti parodą pilyje Vokietijoje, ji paminėjo, kad yra puiki pilis, tinkanti panašių projektų realizacijai. Šių metų pavasarį vykome į LR ambasadą Berlyne su fotomenininko Iridijaus Švelnio paroda. Po parodos apžiūrėjome pilies erdves ir aptarėme būsimo renginio koncepciją. Apžiūrėję jaukią didingą istorinę Miunhauzenų šeimos pilį, supratome, kad kaip tik mūsų projektams ji yra tinkamiausia.

Fotomeno bienalės fragmetnai. Fotomenininko Gintaro Jaronio darbai ir lankytojai. Kristinos Valasevičienės nuotr.

Organizuojant parodą pirmenybė buvo teikta šiuolaikinei medijai, šiuolaikinei, tradicinei ir eksperimentinei fotografijai. Tikiuosi, kad ateityje renginys išlaikys bienalės statusą, tačiau turės galimybę kisti ir keistis. Manau, keisis ne tik temos, bet ir menų sritys.

Kodėl bienalės tema yra „Fotografinės istorijos“? Kas slypi po pavadinimu? Ar Jums kaip kuratorei yra svarbi istorija / istorijos?

G.K.: Dėl Lietuvos fotomeno bienalės temos ir koncepcijos kūrimo buvo galvota ilgai ir ne vieną dieną, kol koncepcija pasiekė jau esamą tarptautinio projekto rezultatą, planavimą bei formą. Tiesa, bienalės tema siejama tiek su istorija, tiek su istorijomis. Kadangi fotografijos meno lauke darbuojuosi jau ne vienerius metus, buvo aktualu fotomeno bienalės koncepciją sieti su fotomeno istorija plačiąja prasme, atskleisti įvairovę, kaip skirtingomis technikomis galima pasakoti savo istoriją, sutalpinant joje didelius ir mažus pasakojimus, kuriuose pateikiamos skirtingos patirtys, asmeniniai fotografiniai dienoraščiai, fragmentuoti pasakojimai.

Fotomeno bienalės parodoje savo kūrybą pristato 12 profesionalių ir pradedančių fotomenininkų: Alis Balbierius, doc. dr. Remigijus Venckus, prof. Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė, doc. dr. Rimantas Plungė, Rymantas Penkauskas, Gintaras Jaronis, Vilija Kailiūtė, Robertas Misiukonis, Kristina Valasevičienė, Eglė Ščerbinskaitė ir  Iridijus Švelnys. Parodoje pristatyta juodai balta ir spalvotoji fotografija, taip pat fotografijos, sukurtos naudojant vieną iš seniausių cianotipijos technikų, skaitmeninė, interaktyvioji fotografija ir „žuvies akies“ technika atlikti kūriniai. Bienalėje Iridijus Švelnys pristatė nuotraukas, kurios buvo atspaustos ant stiklo.

Fotomeno bienalės fragmentai. Fotomenininko Roberto Misiukonio darbai ir lankytojai. Kristinos Valasevičienės nuotr.

Demonstruojant skirtingas fotografijos technologijas, siekiama atskleisti fotografijos raidą nuo jos atsiradimo pradžios iki šių laikų. Bienalės parodos lankytojai turėjo galimybę susipažinti ne tik su skirtingoms kartoms atstovaujančių Lietuvos fotografų kūryba, tačiau ir su Lietuvos fotografijos istorinėmis slinktimis, per fotografijos technikų įvairovę atpažinti individualų fotografinio meno pasakojimą, temą ar žanrą.

Kokias istorijas pasakoja Jūsų surinkti menininkai? Trumpai išskirkite savo favoritus. Kiek šios istorijos nutolsta nuo tradicijos, kiek jos artimos jai ir kiek jos yra lietuviškos ir / ar globalios?

G.K.: Bienalės parodoje kiekvienas fotomenininkas pristato ne tik skirtingas temas, ne tik skirtingomis technologijomis sukurtas fotografijas, skirtingus fotografijų formatus, kuriuos kai kurie fotografai ir pateikia netradiciškai.

Net keturi fotografai eksponuoja fotografijų serijas miestų tema: V. Kailiūtė pristato abstrakčios urbanistinės fotografijos seriją „Miesto dvelksmas“, fotomenininkas Gintaras Jaronis eksponuoja fotografijų seriją „Fragmentai. Kelionė į save“, fiksuojančią subjektyvų, fragmentuotą Europos miestų vaizdinį, kurtą Pietų Prancūzijos regionuose. Fotografijos kurtos, naudojant infraraudonųjų spindulių techniką. Medijų menininkas doc. dr. R. Venckus pristato fotografijų seriją, tinkančią vokiečių auditorijai „Susikertančios linijos. Berlynas“. Tai lietuvio žvilgsnis į šį miestą. Bienalės atidarymo metu buvo rodomas video filmas tuo pačiu pavadinimu.

Natiurmortų fotografijų serijas pateikia fotomenininkai A. Balbierius ir R. Penkauskas. A. Balbieriaus fotografijų serija „Ledo inkliuzai“ – labiau supoetinta daiktiškosios tikrovės vizija. Fotografija sukurta, naudojant koliažo techniką. R. Penkauskas pristato kitokią natiurmortų seriją „Sub Specia Aeternitatis“. Itin estetiškos ir konceptualios fotografijos kurtos ne vienerius metus, turi savo istoriją. Tai – meninis konkretaus ir abstraktaus naratyvo junginys.

Manyčiau, kad visų parodos autorių fotografijos remiasi tradicija, tačiau  pasirinkta fotografinė kalba yra universali, dažnai modernizuota, konceptualizuota, puikiai atliepianti šiuolaikines Europos fotografijos tendencijas.

Daugiau tradicinės fotografijos stilistiką primena dabartinės Kauno fotoklubo pirmininkės fotomenininkės K. Valasevičienės fotografijų serija „Šviesoraščiai“. Šioje fotografijų serijoje K. Valasevičienė sujungia ženklo ir vaizdo ryšį, čia subtiliai varijuojama spalviniais niuansais, abstrakcijomis. Naujausias technologijas pristatė fotomenininkas I. Švelnys. Fotografuota ant grindinio „Lietuvos senamiesčių“ tema. Ši fotografijų serija sukurta, naudojant žuvies akies metodą ir atspausta ant stiklo. Kiekvienoje fotografijoje yra ryškinamos  architektūros detalės, jų fragmentai transformuojami, autorius subtiliai žaidžia spalvomis.

Istorinės pilies bazilikoje savo fotografijas pristatė jauna fotomenininkė E. Ščerbinskaitė (Ellion). Ji eksponavo net tris skirtingas nespalvotos skaitmeninės fotografijos serijas „Modeliai“, „Eime į miestą“ ir „Siluetai“, kuriose svarbi vaizduojamo personažo kūno kalba, aprangos detalės, ją supanti aplinka. Visa tai teatralizuojama ir sustiprinama vizualiniais efektais.

Moderniausia fotografijų serija bienalės parodoje yra doc. dr. R. Plungės serija „Reverse“. Šioje fotografijų serijoje dominuoja modernių formų ženklai, lieka svarbūs tapatumo, asmens transformacijos, erdvės, laiko klausimai, skaitmeninė fotografija jungiama su koliažine technika.

Naudojant seniausią fotografijos techniką, sukurta kauniečio fotomenininko Roberto Misiukonio fotografijų serija „Jai arba Gyvenimo verpetas“. Tai lyg dienoraštis, susidedantis iš kasdieninio dviejų žmonių gyvenimo fragmentų.

Formuojant šios bienalės parodos koncepciją ir atliekant fotomenininkų bei autorių atranką, jau iš pradžių buvo numatyta neapsiriboti grynuoju fotografijos menu. Šį kartą fotografiją sujungėme su medijų menu. Kalbant apie bienalės parodos lankytojų ir vokiečių žiniasklaidos susidomėjimą, daugiausia vokiečių žurnalistų dėmesio sulaukė žinomo fotomenininko profesoriaus R. Požerskio ir jo dukters sukurtas fotografijų ciklas ir video „Degantis žmogus“ (2008). Taip pat buvo rodomas R. Venckaus video filmas „Susikertančios linijos. Berlynas“. Šios medijos papildė ir pagyvino bienalės atidarymą.

Kodėl visi išvardintieji menininkai, Jūsų manymu, turi būti pristatomi tarptautinėje arenoje? Kuo jie gali būti įdomūs nelietuvių žiūrovui?

J.S.: Autoriai pristatomi, atsižvelgiant ne tik į fotografo profesionalumą, tarptautinį pripažinimą – atitikimas bienalės parodos temai taip pat buvo svarbus. Kai kurie fotografų darbai Vokietijoje pristatomi jau nebe pirmą kartą. Galvojant apie bienalės parodos koncepciją, buvo labai svarbu atsižvelgti į pasirinktą temą, žanrą ir pristatomos fotografijos serijos stilių. Panašaus pobūdžio projektais siekiame įgyvendinti tarptautinius kultūrinius mainus tarp Lietuvos ir Vokietijos.

Atrenkant Lietuvos fotografijos meno bienalės autorius, buvo labai svarbus fotografo profesionalumas. Atranką lėmė fotografijos serijos konceptualumas, modernumas ir technikos pasirinkimas.

Kaip bienalė buvo priimta vokiečių? Pasidalinkite žiūrovų reakcijomis, pastabomis ir komentarais. Kaip vertinate vokišką žiūrovą? Ar jam įdomus lietuvių menas ir kodėl?

J.S.: Vokiečių publika bienalėje eksponuojamus darbus priėmė labai šiltai, teigiamai ir džiaugsmingai. Ne naujiena ir tai, kad Lietuvos fotografiją Vokietijoje tikrai vertina tiek profesionalūs žiūrovai, tiek kiti meno gerbėjai. Vokietijoje dirbti nėra lengva, tačiau įdomu, ypač, kai organizuotas projektas yra įvertintas teigiamai ir palankiai. Bienalės atidarymo metu dalyvavo vokiečių žurnalistai, kurie parengė išsamų straipsnį apie bienalę ir čia dalyvavusių menininkų kūrybą. Kiek vėliau bienalėje lankėsi ir vokiečių televizija, sukūrusi informacinį reportažą apie parodą.

Kaip bienalės idėją priėmė Lietuva? Kokių reakcijų susilaukėte iš Lietuvos menininkų, menotyrininkų, kuratorių, meno fundatorių? Kaip vertinate jų nuomonę?

G.K.: Kolegos galeristai džiaugėsi paroda ir sveikino šią idėją. Bienalės informacine reklama buvo pasidalinusi ir Lietuvos kultūros ministerija, informaciją apie bienalę skelbė Kauno dienraštis „Kauno diena“, Lietuvos kultūrinė spauda. Projekto eigoje susidūrėme su sunkumais dėl finansavimo. Projektą iš dalies parėmė Kauno miesto savivaldybė. Du projektai buvo rašyti į Lietuvos kultūros tarybą, tačiau finansavimo negavo. Privačių rėmėjų paieškai pritrūko laiko, nes projektui įgyvendinti reikia mažiausiai metų ar pusantrų, tuo tarpu mes bienalę surengėme per tris mėnesius. Menininkai dalyvavimu projekte liko patenkinti, ypač tie, kurie turėjo galimybę vykti į Vokietiją ir eksponuoti savo darbus, dalyvauti parodos atidaryme, bendrauti su parodos lankytojais.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2016-08-05). Lietuvių fotografija – Vokietijos žiūrovams. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Kinas-ir-fotografija/Lietuviu-fotografija-Vokietijos-ziurovams/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...