Dr. Remigijus Venckus.

Vilija Kailiūtė. Iš serijos „Miesto dvelksmas“

Birželio 25 d.–rugpjūčio 7 d. istorinėje baronų Miunhauzenų šeimos pilyje (Leitzkau, Vokietija) įsikūrusioje Hobecko galerijoje veikia Lietuvos fotomeno bienalė „Fotografinės istorijos“, kurioje 12 profesionalių fotomenininkų iš Lietuvos eksponuoja savo kūrybą. Kūrėjai išsamiai pristatomi lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Vos tik prasidėjus renginiui, apie Lietuvos menininkus gausiai rengiami reportažai Vokietijos spaudoje ir televizijos laidose.

Renginį kuruoja menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė (Lietuva) ir dailininkė Jūratė Sližytė (Vokietija). Bienalės organizatoriai: Förderkreis Kultur und Denkmalpflege e.V. (Vokietija), dailininkė ir parodos kuratorė Jūratė Sližytė (Vokietija), VšĮ „Gabrielės meno galerija“; partneriai: Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedra, Kauno fotoklubas, Giedrės Bartelt galerija „Trofėjas“ (Vokietija), Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas; rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, vyno parduotuvė „Weinzeit“ (Vokietija). Bienalės metu didžiausias dėmesys skirtas Kauno fotografų kūrybai. Vieni parodos menininkai plėtoja eksperimentus, kiti tęsia ir reflektuoja lietuvių fotografijos vaizdavimo tradiciją.

Pirmiausia norisi aptarti fotoeksperimentatorių Vilijos Kailiūtės, Rimanto Plungės, Roberto Misiukonio ir savo paties darbus.

V. Kailiūtė, būdama taikomųjų mokslų atstovė, prieš gerą dešimtmetį susidomėjo fotografija. Bienalėje pristatomi jos kūriniai iš ciklo „Miesto dvelksmas“. Nuotraukose visiškai neįprastai reflektuojama miesto dinamika, greitis, šiuolaikinė urbanizacija. Atrodo, kad autorė specialiai gatvėse ir pastatuose ieško abstrakčių faktūrų, tapybą primenančių paviršių. V. Kailiūtė fotografuoja savo radinius ir kuria vientisą linijų, dėmių ir vos identifikuojamų formų žaismą. Jos fotografija – tai lyg savita mikropasaulio ekologinė sistema, leidžianti mums (žiūrovams) susimąstyti apie nepastebimą, visuotiną, iš pirmo žvilgsnio labai chaotiško miesto tvarką.

Rimantas Plungė. Iš serijos „Reverse“

Ryškiausias fotobienalės eksperimentatorius yra Vytauto Didžiojo universiteto ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto docentas dr. R. Plungė. Kūrėjas nuo 2000 m. kaip kviestinis profesorius meno žinias perduoda jauniesiems medijų meno kūrėjams, dėstydamas Portugalijos, Ispanijos, Austrijos, Latvijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Danijos, JAV universitetuose ir aukštosiose mokyklose. R. Plungė taip pat yra mokslinių straipsnių apie medijų ekologiją, medijų kultūrą ir asmens tapatumo transformacijas autorius. Plėtodamas panašias temas, kūryboje jis derina koliažo, fotografijos, vaizdo meno bei tapybos technologijas. Yra surengęs per 20 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

R. Plungė eksperimentuoja naudodamas įvairias fotografijos technologijas, kurios neretai padiktuoja pagrindinę idėją. Viena vertus, menininkas patvirtina, kad fotografija – viena iš kertinių medijų meno priemonių, eksperimentais pranokstanti daugelį pažodinio tikrovės atkartojimo strategijų, kita vertus, šis menininkas niekada ir nesistengė pakartoti to, kas regima ar be didelių pastangų yra perskaitoma. Specialiai ribodamas bet kokį linijinį, aiškiai suvokiamą naratyvą, R. Plungė kviečia išlaikyti distanciją. Tai nėra kūrinį nuo žiūrovo aklinai atribojantis atitvaras. Tai yra distancija, kurios reikia, kad galėtų vykti nuolatinė intelektuali diskusija. Šiuo atveju vienodai aktyvias pozicijas čia užima tiek adresatas, tiek pranešimas, tiek technologija[1].

Eksperimentatorių flagmanui atstovauju ir aš (doc. dr. Remigijus Venckus). Parodoje eksponuoju vieną sėkmingiausių savo fotografijos ciklų „Susikertančios linijos. Berlynas“. Ciklo idėja kilo iš anksčiau sukurtų fotografijos serijų „Dienoraščių vietos“, kai fotografavau keliaudamas po skirtingas vietoves, bei iš anksčiau sukurto fotografijų ir esė rinkinio „Berlyno dienoraštis“. Anot menotyrininkės G. Kuizinaitės, pirmojoje rinkinio versijoje dominavo nespalvota, minimalistinė fotografija. Dėmesys buvo skirtas ne technologijai, bet estetiniam sprendimui. Vėliau pradėta eksperimentuoti spalvomis ir technologijomis[2]. Kūriniai pasakoja apie asmeninę kelionę, kurios metu svarbus savęs ir aplinkos tyrinėjimas, santykis su „kita“ erdve ir „kitu“ laiku bei laiko ir erdvės kontinuumu. Savo parodų pristatymuose esu minėjęs, kad man fotografija – tai žaidimas, kuriame atsiranda ne tik naujos pasakojimo galimybės, bet ir provokacija vyraujančius stereotipus, pasakojimus įtarti klasta. Kurdamas aš klastoju tai, ką fotografuoju[3].

Iš dalies eksperimentatoriams atstovauja ir Kauno fotomenininkas R. Misiukonis. Nuo 1981 m. kūrėjas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Įgijęs elektrotechnikos specialybę, autorius 1976 m. įkūrė KPI fotoklubą. Nuo 2014 m. užsiima fotografijos mokytojo praktika. Bienalėje eksponuojami kūriniai yra sukurti naudojant cianotipijos technologiją, kuri lemia nevisiškai „išdailintus“ ir „tvarkingus“ atvaizdus. Daugelyje atspaudų užfiksuoti surežisuoti žmonių ir daiktų gyvenimai, o technologinis sprendimas fotografiją daro panašią į knygos iliustraciją.

Kiti bienalės fotografai reprezentuoja ir reflektuoja Lietuvos fotografinio pasakojimo tradiciją. Menininkai tradiciją atkartoja savaip, imituoja, kritiškai perkainoja. Šio flagmano korifėjus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Požerskis. Jo kūryba ypač domėjosi Vokietijos žiniasklaida. Menininkas yra Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, tarptautinės meninės fotografijos federacijos (AFIAP) garbės narys ir ilgametis Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Menininko darbai saugomi Lietuvos, Prancūzijos, Suomijos, JAV, Šveicarijos, Švedijos ir kitų šalių meno muziejų ir galerijų kolekcijose. R. Požerskis bienalėje dalyvauja kartu su dukra Monika Požerskyte. Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos akimirkos iš pasaulyje gerai žinomo festivalio „Degantis žmogus“ (JAV). Atvaizdų kolekcijoje jungiama jau klasika tapusi R. Požerskio meninė raiška, lemianti lyrinę nuotaiką, ir reportažinis atidumas fotografuojamai temai, kur nesvetimas momentinis detalių pastebėjimas ir greita reakcija į įvykį.

Kristina Valasevičienė. „Šviesoraščiai“

Kita bienalės autorė Kristina Valasevičienė yra viena iš Kauno fotoklubo įkūrėjų, o šiuo metu ir klubo vadovė. Ji parodose pradėjo dalyvauti nuo 2010 m. Kūrinius eksponavo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. 2014 m. fotografijos buvo eksponuotos tarptautinėje fotografijų parodoje „Pasaulis moters akimis“ (Izraelis).

Bienalėje K. Valasevičienė eksponuoja kūrinius iš ciklo „Šviesoraščiai“. Nuotraukose užfiksuoti skirtingų interjerų sienomis ir daiktų paviršiais slenkantys šešėliai. Juodi ir pilki šešėliai, vizualiai deformuodami baltų sienų paviršių, iškreipdami daiktų kontūrus, atrodo, kuria net tik naują raštą, bet ir naują pasakojimą apie aplinkinį pasaulį. Apie savo kūrinius autorė teigia: „Dar maža būdama mėgdavau stebėti, kaip pro langą įspindusi šviesa slenka grindimis, sienomis, daiktų paviršiais, sukurdama įvairiausius raštus. […] Be šviesos nėra šešėlio. Be šešėlio nepamatysime, kokio ryškumo yra šviesa. Vienas be kito negalintys, vienas kitą papildantys du priešingi poliai. Vienas su kitu susijungiantys ir sukuriantys įvairius rašmenis, ženklus. […] Rašmenys, kuriuos galime skaityti kaip akimirkos knygą. Nes kitą akimirką jau bus kiti ženklai, kiti rašmenys, kita knyga.“[4] Pažįstamos erdvės ir daiktų formos K. Valasevičienės kūriniuose tampa kito ir nebūtinai kasdienio pasakojimo dalimi. Šviesos ir tamsos sandūra ne tik keičia kambario vaizdą, bet ir nukreipia dėmesį į rašymo fenomeno analizę. Menininkės kūriniai – tai nuoroda į rašto ir rašymo kilmę. Raštas – tai pasaulio ir jo daiktų įsirėžimo atvaizduose deformavimas bei racionalus minimalizavimas iki aiškiai suprantamų /(per)skaitomų formų / rašmenų.

Аlius Balbierius. „Ledo inkliuzai“

Pasakojimo minimalizavimas gausiai plėtojamas ir Aliaus Balbieriaus fotografijose. Biologas A. Balbierius yra Lietuvos fotomenininkų ir Lietuvos rašytojų sąjungų narys. Nuo 1990 m. – aktyvus žaliųjų judėjimo dalyvis. Nuo 1982 m. dirbo skirtingų periodinių leidinių redaktoriumi ir žurnalistu, paskelbė nemažai straipsnių gamtosaugos ir kultūros temomis. Surengė per 30 personalinių parodų. Šiuo metu jis gausiai bendradarbiauja su Lietuvos leidyklomis ir literatūrine periodine spauda. Gyvena ir kuria Biržuose, tačiau dažnai keliauja po Indiją.

A. Balbierius aktyviai domisi Indijos kultūra, todėl susidaro įspūdis, kad jo eksponuojami minimalistiniai natiurmortai iš serijos „Ledo inkliuzai“ apeliuoja į ne lietuvišką pasakojimą ir / ar jo kilmę. Saikingi, minimalistiniai, taupūs spalva ir detalėmis natiurmortai atliepia tolimųjų rytų filosofiją, kur pašalinamas perdėtas jausmingumas, bet išlaikoma esminė jausmus sužadinanti lyrika. Menininko natiurmortai taupiai pasakoja apie bėgantį laiką, apie daiktus, prarandančius savo istoriją, apie ženklus, kuriuos išbarsto nepaliaujamai skubanti ir greitėjanti dabartinio žmogaus kultūra.

Rymantas Penkauskas bienalėje taip pat eksponuoja natiurmortus. Nuo 1993 m. R. Penkauskas yra laisvai samdomas fotografas, daugiausiai dirbantis reklaminės fotografijos srityje. Bendradarbiaujant su stambiomis Lietuvos leidyklomis, autoriaus kūriniai yra spausdinami įvairiuose leidiniuose. Jis dalyvavo 18-oje grupinių parodų ir yra surengęs 4 autorines parodas.

Rymantas Penkauskas. Iš serijos „Sub Specia Aeternitatis“

Vokietijoje eksponuojami R. Penkausko kūriniai mane verčia apmąstyti net archeologo darbo specifiką. Surinkdamas skirtingo laikmečio ir skirtingas istorijas reprezentuojančius daiktus ir juos sukomponuodamas vienoje nuotraukoje, autorius sukuria įspūdį, kad jis pats (t. y. fotografas) atlieka archeologo vaidmenį. (Pa)keisdamas daiktų vietas, proporcijas ir santykius su juos supančia erdve, R. Penkauskas tarsi iš naujo siekia papasakoti jų istoriją arba ją rekonstruoti, įterpiant naujus duomenis apie buvusį ir esamą erdvėlaikį.

Savita istorijos rekonstrukcija taip pat galima laikyti ir kaunietės fotografės Eglės Ščerbinskaitės (Elion) kūrybą. Bienalėje menininkė eksponuoja kūrinius iš trijų fotografijos ciklų: „Eime į miestą“, „Modeliai“ ir „Siluetai“. Studijuojant menus Vilniaus dailės akademijoje, fotomenininkas Gintaras Česonis paskatino E. Ščerbinskaitę kurti fotografiją. Vėliau kūrėja baigė fotografijos studijas nuotoliniu būdu Niujorko institute. Menotyrininkė G. Kuizinaitė pažymi, kad „[…]Ščerbinskaitės kūryba tarsi susideda iš dviejų skirtingų aplinkų vaizdavimo, iš išorinio asmenybės pasaulio, kuris su vizualiniais efektais atsiranda tarsi mažame teatre ar mažojoje teatro scenoje, ir ją supančio pasaulio aplinkos“[5]. Esu linkęs manyti, kad E. Ščerbinskaitė reprezentuoja savotišką ankstesnės ir dabartinės kūrėjų kartos dialogą. Puikiai valdydama technologiją, ji savitai ir profesionaliai formuoja pasakojimus kaip nuorodas į praeitį. Šviesotamsos žaismas, kontrastai ir kompozicijos geometriškumas rodo ir fotografijos klasikos išmanymą. Kai kurie darbai primena mados fotografo Richardo Avedono, o kai kurie – Henri Cartier-Bressono stilistiką. Šiuo atveju galima teigti, kad E. Ščerbinskaitė ne tik kuria savo pasakojimą / istoriją, bet ir konstatuoja, kad jau egzistuoja gana tvirtas didysis fotografijos meno naratyvas / chrestomatinė fotografijos istorija.

Iridijus Švelnys. Iš serijos „Lietuvos senamiesčiai“

Kitas bienalės autorius yra Iridijus Švelnys. Turėdamas radioelektronikos ir vadybos išsilavinimą, pradėjo mokytis tapybos ir piešimo pas dailininką Vytautą Laukį. Būdamas Kauno fotoklubo narys, profesines fotomenininko žinias gilino nuotoliniu būdu Niujorko institute. Lietuvių fotobienalėje I. Švelnys eksponuoja fotografijų seriją „Lietuvos senamiesčiai“. Naudodamas žuvies akies tipo objektyvus, autorius žiūrovą verčia permąstyti savo žiūrėjimo kampą ir lauką. Nepatogų žiūrėjimą iš apačios į viršų reprezentuojančios nuotraukos pastatus paverčia beveik nepažiniais kito miesto objektais. Išsikreipiantys namų kontūrai žiūrovui siūlo patirti erdvę, kurią kvestionuoja klausimų virtinė: „O jeigu būtų?..“ (T. y., jeigu būtų kitas pasaulis, kitas žiūrovas, kitas ir kito patyrimas.) Dviprasmių klausimų virtinę atspindi ir paties autoriaus svarstymai: „[…] Tai mano idealus pasaulis, kurį aš vejuosi savo darbais, savo poelgiais, savo iššūkiais, siekdamas aukščiausių tikslų.“[6] Manau, kad žuvies akies objektyvas naudojamas ne tik siekiant pamatyti pasaulį ir / arba jį kritikuoti, bet ir reflektuoti save, pamatyti save kito akimis ir net per vaizdus keliauti į save. Taigi, kelionė į save lemia patį intymiausią ir paradoksaliausią pasakojimą, kuris krypsta nuo savęs į save.

Taip pat asmeninio pasakojimo paieškomis esu linkęs vadinti Gintaro Jaronio kūrybą. Autorius iš pradžių studijavo technologijos mokslus, o vėliau studijas tęsė menų srityje ir baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Šiuo metu gyvena

Kaune ir aktyviai dalyvauja fotoklubo veikloje, taip pat dirba Vytauto Didžiojo universitete[7]. Savo fotografijas publikuoja Lietuvos kultūros periodiniuose leidiniuose. G. Jaronio fotografijų ciklas „Kelionė į save“ yra sukurtas keliaujant įvairiomis vietovėmis. Tai yra urbanistinių ir gamtovaizdinių peizažų rinkinys, suponuojantis būtinybę sustabdyti laiką ir tuo metu gana intymiai apmąstyti žmogaus / kūrėjo / menininko tapatybę.

Reziumuodamas šią glaustą bienalės analizę, noriu pasvajoti, kad Lietuvos fotomeno bienalės idėja, kuri sėkmingai realizuota Vokietijoje, ateityje būtų plėtojama dar didesniu mastu, t. y., kad kas keleri metai Lietuvos fotografijos meną būtų galima pristatyti skirtingose Europos šalyse. Dalyvavimas tokioje bienalėje yra labai vertingas ir patiems kūrėjams. Tai – lietuviškų fotografinių naratyvų tvarumo patikrinimas tarptautinėje erdvėje.

____________

[1] Plačiau žr. Venckus, R. Vieta, tapatybė, mirtis. „Kultūros barai“, Nr. 2, 2015.

[2] Remigijaus Venckaus biografija (2016). Gabrielės meno galerija [interaktyvus], [žiūrėta 2016-06-05]. Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/remigijus-venckus/.

[3] Venckus, R. (2015). Susikertančios linijos. Berlynas: Koncepcija ir parodos kritika. Amnesia – parodų ciklas [interaktyvus], [žiūrėta 2016-06-05]. Prieiga internetu: http://www.venckus.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=134&Itemid=125.

[4] Kristinos Valasevičienės biografija (2016). Gabrielės meno galerija [interaktyvus], (žiūrėta 2016-06-07). Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/kristina-valaseviciene/.

[5] Kuizinaitė, G. (2016). Apie Eglės Ščerbinskaitės kūrybą. Gabrielės meno galerija [interaktyvus], [žiūrėta 2016-06-07]. Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/egle-scerbinskaite/.

[6] Iridijaus Švelnio biografija (2016). Gabrielės meno galerija [interaktyvus], [žiūrėta 2016-06-08]. Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/iridijus-svelnys/.

[7] Gintaro Jaronio biografija. Gabrielės meno galerija [interaktyvus]. Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/gintaras-jaronis/.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2016-07-26). Nuo eksperimentinio iki tradicinio pasakojimo – Lietuvos fotomeno bienalė Vokietijoje. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Nuo-eksperimentinio-iki-tradicinio-pasakojimo-Lietuvos-fotomeno-bienale-Vokietijoje/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Dr. Remigijus Venckus. Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS Kaip pasukote į meną? Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos...