Dr. Remigijus Venckus.

Albino Kuliešio fotografijа

Prieš keletą mėnesių į mano akiratį pakliuvo keli Ukmergėje gyvenančio fotografo Albino Kuliešio (g. 1959) fotografijų leidiniai ir poezijos rinktinė. Kelis vakarus vis paskaitinėdamas menininko eilėraščius ir pamąstydamas apie jų sąsajas su fotografija, nusprendžiau parašyti eseistinį tekstą, tikėdamas, kad darni fotografijos ir poezijos sintezė mane nuves neįprastu ir nauju keliu.

Ilgai mąstyti neteko. Mane užklupo neįprasti ir galbūt iš pirmo žvilgsnio su A. Kuliešio fotografijomis nesusiję, jau įvykę nutikimai. Atmenu, prieš metus viename interviu, išspausdintame miesto dienraštyje, specialiai provokavau visuomenės viešą diskusiją. Anuomet drąsiai teigiau, kad nuo vaizdų pertekliaus, įsigalėjusio mane supančioje tikrovėje, dažnai pradeda pykinti ir kartais norisi vemti. Šiandien aš vis dar savo minčių neišsižadu ir jas permąstau bei sieju su konkrečiais medijų kultūros pokyčiais. Jas atsimenu net ir tada, kai vaizdai aprimsta ir manęs nebeerzina, kai jie sustabdo mano žvilgsnį kasdienybės sraute ir ramina arba beveik objektyviai į mane atgręžia pasaulio įvaizdžius, juos praardo ir demonstruoja vidines tikrovės konstrukcijas.

Albino Kuliešio fotografijа

Teiginiu, kad vaizdas gali būti beveik objektyvus, aš išreiškiu savo abejones, susietas su ne visada aiškiai suvokiama objektyvumo kategorija. Šis natūralus mano pasipriešinimas objektyvumui yra paskatintas meno kūrybos procesų stebėjimo. Pirmiausia, menininkas kurdamas atvaizdus reiškia savo individualų (subjektyvų) santykį su tikrove, antra, žiūrovas, apžiūrinėdamas kūrinius, tarytum į neužbaigto romano puslapius subjektyviai įrašo savąją patirtį, individualų naratyvą ir jo rekombinacijas. Šiuo atveju prisimenu postmodernistus, kurie bandė įrodyti kūrinio perskaitymo, t. y. infiltruojamų į meno prasmės įminimo aktą žiūrovo patirčių, nebaigtinumą, tačiau, remiantis Algirdu Juliumi Greimu, galima teigti, kad visada egzistuoja kažkokia baigtinė patirčių perskaitymo kūrinyje sankaupa.

Kai žvelgiu į dokumentinę fotografiją, kurioje atpažįstu man visiškai suprantamą ir panašiai vaizduotėje įstrigusią Lietuvą, panašiai regėtus kraštovaizdžius ir žmonių kasdienes veiklas, tuomet susidaro įspūdis, kad būtent visa tai ir yra visuotinai pažini, baigtinė lietuviškų patirčių sankaupa. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad visą tai puikiai pastebiu ukmergiškio A. Kuliešio fotografijose. Prieš tolimesnę ir išsamesnę kūrėjo meninės fotografijos analizę trumpai pristatysiu jo asmenybę, glaustai paminėsiu esminius biografijos faktus.

1982–1991 m. A. Kuliešis fotografu dirbo Ukmergės buitinio aptarnavimo kombinate. 1991 m. įkūrė fotostudiją „Žvilgsnis“, kurioje dirba ir šiuo metu. Nuo 1980 m. dalyvauja parodose. Surengė per 12 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas inicijavo bendrą Lietuvos ir Vokietijos meninės fotografijos projektą „Du požiūriai į Baltijos regioną“. Paskutinis projektas „Kūrėjų veidai. Lietuvos menininkai“ – tai dešimt metų kurtas ir Lietuvos galerijose pristatomas fotografijų rinkinys.

Albino Kuliešio fotografijа

Kūrėjas yra išleidęs du meninės fotografijos albumus „Kelionės po Lietuvą akimirkos“ (2006, 2008 m.). Paminėtini neseniai sukurti atvirukų rinkiniai „Ukmergės senamiestis“ (2012 m.), „Rokiškis“ (2012 m.). A. Kuliešis fotografijomis iliustravo per 60 Lietuvos ir Latvijos kalendorių bei atvirukų rinkinių. Jis taip pat parašė ir išleido dvi poezijos knygas „Žodžiai, kuriais tu netikėjai“ (2007 m.) ir „Pamesti eilėraščiai“ (2013 m.), o jo sukurti aštuoni eilėraščiai tapo dainomis.

Nuo 2009 m. A. Kuliešis yra Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ fotografas. 2002 m. įkūrė asociaciją – Ukmergės kino ir fotoklubą „Horizontas“, kuriam dar ir dabar vadovauja. Nuo 2010 m. jis yra Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys ir Ukmergės literatų draugijos narys. 2009 m. įkūrė Ukmergės kultūros tarybą, nuo 2011 m. iki 2015 m. dirbo šios kultūros tarybos pirmininku. A. Kuliešis yra daugelio poezijos renginių ir fotografijų parodų organizatorius. Už fotografiją yra apdovanotas diplomais ir padėkos raštais, poezijos skaitymuose bei literatūriniuose konkursuose jis tapo laureatu.

Tikriausiai daugelis šio teksto skaitytojų sutiks su mano pastaba, kad A. Kuliešio kūrybos pagrindas yra atidus stebėjimo aktas. Tikėtina, jog menininkas kasdien ir nenuilstamai kantriai dairosi bet kokioje aplinkoje, kurioje jis atsiduria netikėtai arba gyvena, keliauja, ilsisi ir pramogauja. Jo kelionės nuoseklios, o užfiksuoti atvaizdai atgula į darnius ir vientisus nuotraukų ciklus.

Albino Kuliešio fotografijа

Nors iš pirmo žvilgsnio nuotraukose užfiksuotos geografinės platumos man atrodo labai aiškios ir lengvai nuspėjamos, tačiau A. Kuliešio kūriniai skatina žiūrovą judėti mintimis nuo fotografijos, kaip objektyvaus pasaulio atvaizdo, link fotografijos, kaip veidrodžio, akimirksniu verifikuojančio ir perrikiuojančio gyvenamosios tikrovės patirtis. Atvaizdą, kaip sukeistintą tikrovę, aš pastebiu ne iš karto, bet detaliai ir kantriai apžvelgdamas visas nuotraukose užfiksuotas detales: žydintį medį ir po juo susibūrusią ožkų bei avių bandą, suoliuką prie dviejų lentomis užkaltų langų (namo langai primena užmerktas akis), jūros nugludintą medžio šaką (atrodančią lyg atgaivintą ir vėl merdinčią pirmykštę fosiliją) ir t. t.

Vis tik turiu pastebėti, kad ta tikroji A. Kuliešio fotografija-veidrodis, apie kurią kalbu, neženklina nieko, kas yra akivaizdžiai regima. Fotografija-veidrodis formuoja nuotolius, darniai įsigalinčius tarp daiktų ir žmonių. Kūriniai išskiria bei atskiria vienus subjektus nuo kitų, realų praeities laiką nuo svajonių laiko. Tad spontaniškai įtemptas mano žvilgsnis sustingsta ties žydinčiu medžiu, primenančiu senolės galvą. Sustingsta ties vaiku, viltingai žvelgiančiu į didingą skulptūrą. Mano žvilgsnis A. Kuliešio fotografijose aptinka tik man pačiam artimus ir jau chrestomatiniais tapusius žmogiškuosius santykius. Vėl ir vėl iš naujo stebėdamas tas pačias nuotraukas, aš drįstu teigti, kad užfiksuotą geografinę erdvę formuoja ne tai, kas yra labai aiškiai įamžinta, šviesą sugaunant objektyvu ir konservuojant popieriaus paviršiuje, bet tai, kas gali būti pavadinta lietuviškumo konceptu. T. y. užfiksuotos detalės ženklina tas patirtis, kurios atspindi bendrinį lietuvio tapatumą.

Lietuviškumo konceptą miniu ne atsitiktinai, nes A. Kuliešis yra ne tik gyvenimo metraštininkas, bet ir gyvenimo poetas. Užfiksuodamas gamtovaizdžius, urbanistinius vietovaizdžius, žymių menininkų veidus ir net kasdienius žmonių ritualus, fotografas sugauna kasdienybės tėkmėje yrančią kompoziciją, gęstančią šviesą, menkstančius daiktų ir subjektų santykius.

Menininko fotografijos kiekvienam žiūrovui suteikia galimybę ne žodžiais virpinant balsą, bet vaizdais patirti tikrovės poetišką apdainavimą. T. y. A. Kuliešio mintis apie pasaulį yra vienodai talentingai įspraudžiama kokybiško eilėraščio ir fotografijos formoje, todėl visai nenuostabu, kad gyvendamos šiuolaikinėje, medijų sumaišties, kūrybos tendencijų dubliavimo ir susipynimo, meninės konkurencijos suaštrėjimo ir audiovizualinio triukšmo pertekliuje, A. Kuliešio poetiškos mintys nebesutelpa vien į užrašytą eilėraščio arba atspausdintos nuotraukos formą. Juk dabartinė medijų kultūra, postuluodama tarpdisciplininius ryšius, mums tik dar kartą rodo, kad vieniša medija inovatyvios kūrybos diskurse jau nebėra pakankama. Vieniša medija nebegali pasaulio perteikti naujai ir įdomiai. Tad, palaikydamas A. Kuliešio meninės kūrybos programą, aš hipotetiškai drįstu manyti, kad menininko fotokūrybai atsinaujinti leidžia poezijos rašymas, o poezijai – fotografavimo aktas.

Kaip ir poezija savo prigimtimi, taip ir A. Kuliešio fotografija žmones supažindina su tuo, ko niekada nebebus, arba su tuo, ko nepastebi paprastos, neišlavintos ir nejautrios žiūrovo akys. Tad tik gerai įsistebeilijus į nuotraukas ir man pačiam natūraliai gimsta mintis, kad atvaizdas sukaupia patirtį ir įdarbinęs mano atmintį skatina dalyvauti kūrinio prasmės atkodavimo žaidimuose.

Paminėtina, kad A. Kuliešio sukauptas didžiulis kūrybos archyvas taip pat rodo jo paties meninės atminties ir nepaliaujamą savimonės budrumą. Jo fotografija – tai atvaizdų dienoraštis, o dienoraštis – tai bet kokios vaizduotės sužadinimo instrumentas. Nuotraukų dienoraštiškumas leidžia siužetą numatyti lyg besitęsiantį ir neišsemiamą didžiulį pasakojimą (nuo ir iki nuotraukos sukūrimo). Taigi A. Kuliešis formuoja ne tik savo meninę, bet ir žiūrovo suvokimo programą.

Darbštus menininkas ne tik skatina minčių lietų, bet ir leidžia svajomis pralenkti tikrąjį vaizdą, t. y. jo sukurta tikrovė kelia didesnį pasigėrėjimą, nei ta sukomponuota tikrovė, kuri egzistuoja šalia ir pasiduoda ne tik žvilgsnio, bet ir taktilinei prievartai. A. Kuliešis įsiveržia į žmogiškųjų jausmų sferą ir pavergia ją reprodukuojamos, poetiškos tikrovės imperijai. Pavergiami statistiniai tikrovės duomenys, tradicinės bei masinės kultūros faktai ir artefaktai. Skirtingi elementai atitrūksta nuo kasdienybės ir geografijos, kuri įžemina daiktus, ir keliauja po parodas nuotraukų kolekcijomis. Kiekvienoje parodoje surinkti ir eksponuojami duomenys apie tikrovę jungiasi vis kitoje, dar nematytoje mozaikoje. Fotografijos laiko ir erdvės koordinatėms kintant, vis labiau verifikuojami mūsų pačių atstumai, menininko santykiai su pasauliu ir žiūrovo archyvinių patirčių chronologija. Taip A. Kuliešio fotografija, būdama šviesos piešiniu, įvaizdina patį magiškiausią, radikaliausią ir poetiškiausią pasaulio realizmą – patirtį ir nuojautą.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2016-03-03). Tikrovės stebėjimas ir vaizdo poezija Albino Kuliešio kūryboje. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Tikroves-stebejimas-ir-vaizdo-poezija-Albino-Kuliesio-kuryboje/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Dr. Remigijus Venckus. Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS Kaip pasukote į meną? Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos...