Dr. Remigijus Venckus.

 

Jei vakare nebūčiau sutikęs savo studentų, filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ premjerą būčiau pražiopsojęs. Stebėdamas kūrinį susimąsčiau, kas yra moteriškas kinas ir kas yra moteris kine? Ar Lietuvoje toks kinas egzistuoja?

Jurgos Ivanauskaitės romanai yra kinematografiniai. Dažnas režisieriaus Algimanto Puipos bendravimas su literatūros atstovais išprovokavo šių menininkų kelių susikirtimą. Kartais su rašytojais išsiskiriama, o kartais tikslingai nukrypstama ekranizacijos link. Būna nesutarimų, mat literatūros kalba neretai daugialypė. Tuo tarpu kine privaloma kruopščiai ir logiškai sijoti reginius.

Berods, prieš tris metus rašytoją režisierius sutiko jos knygos pristatyme. Perskaityta frazė „visada norėjau kurti kiną“ buvo lemtinga. Jurga Ivanauskaitė apsidžiaugė, kai režisierius pasiūlė ekranizuoti jos kūrinius.

Kadaras iš filmo. www.flc.lt nuotrauka.

Jurga dažnai sakydavo: „Kinas – mano meilė“. Jos romano „kinematografėjimas“ jai pačiai buvo be galo svarbus. Nors žadėjo ateiti į premjerą („Perduok Puipai, aš ateisiu į premjerą“), bet filmą žiūrėjo namie, artimųjų ir draugų apsuptyje, pasipuošusi premjeriniais rūbais, su vyno taure rankoje. Ji teigė, jog norėtų ir daugiau ekranizacijų, o per premjerą tegul visi džiaugiasi ir nelieka vietos liūdesiui.

Filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ režisierius tikslingai ir šauniai praplėtė psichiatrės vaidmenį, kurios portretą kurti turėjo jo žmona režisierė Janina Lapinskaitė, filme „Elzė iš Gilijos“ puikiai atlikusi Henriko motinos vaidmenį. Vis dėlto J. Lapinskaitę pakeitė Nelė Savičenko, sukūrusi gana rafinuotą ir įtaigų portretą. J. Lapinskaitė juokauja: „Aš negaliu būti psichiatrė filme, nes kartais turiu padėti Algimantui filmuoti ir montuoti, o namie turiu būti žmona – psichiatrė. Pasvėriau galimybes ir supratau, kad man visko bus per daug“. Beje, kai jos vyras kuria filmus, ji dažnai konsultuoja jį kaip režisierė, bet pati nieko neprileidžia net prie savo kūrybinės virtuvės durų. Į filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ kūrybą įsijungė ir jaunesnysis režisierių sūnus (vykdantysis prodiuseris), anksčiau su broliu sakydavęs, kad kino jiems per daug ir savo gyvenimo su juo nesies. Mamos paklaustas, kodėl vis dėlto pasuko tėvų keliu, sūnus atsakė: „Vyresnysis brolis išvyko, nebebuvo su kuo kalbėti ne apie kiną“.

Kitas profesionaliai sukurtas moters portretas – jaunos aktorės Rasos Samulytės įkūnyta Vika. Pati Jurga norėjo, kad šį vaidmenį atliktų Rasa, kuri panaši į rašytojos seserį. Pirmųjų peržiūrų metu režisierius suprato, jog tai yra būtent ta, kūriniui reikalinga aktorė. Vika filme tauresnė ir intelektualesnė nei romane.

Filmas moteriškas, apie moteris, bet ne tik moterims. A. Puipa premjeros metu minėjo, jog iš dalies jaučiasi tapęs moterų režisieriumi: gali būti, kad visą likusį gyvenimą skirs moterų portretų kūrimui.

Filmas – tarytum ilgas ir sudėtingas savęs ieškojimas, nulemtas paslaptingų asmeninių rašytojos patirčių. Kūrinyje jaučiama feminizmo gaidelė, čia moterys paliktos ir nereikalingos, tačiau raganiškai stiprios, ieškančios, prisirišančios, nusipurtančios, įžeistos, sunkiai atveriančios savo palūžimą. Keisčiausia tai, jog tas asmuo, kuris privalo būti stipriausias, filmo pabaigoje palūžta ir nusižudo. Subtilus sprendimas: savižudybės vietoje apsibrėžti savo – aukos kontūrus, tarsi sau įrodyti savo kaltę. Tai ir priešmirtinės nuodėmės sau pripažinimas, ir jos atleidimas tuo pat metu.

Tikslinga teigti, jog filme egzistuoja tik du veikėjai, dvi moterys, dvi jų gyvenimo istorijos ir jų susikirtimo tragizmas. Vyrai veikia kaip marionetės, kaip nereikšmingos, idiotiškos, arogantiškos ir šaltos būtybės: abejingas gražuolis kunigas (Aleksas Kazanavičius), meilužis morgo skerdikas (Remigijus Sabulis), besipuikuojantis namuose ant sienų iškabinta kūno organų fotokolekcija, išprotėjęs, bet savotiškai mielas ir gailestį keliantis Go (Kostas Smoriginas). Beje, režisierius turėjo daug kartų įtikinėti rašytoją, kad būtent Smoriginas yra tinkamas atlikti Go vaidmenį. Vėliau pats aktorius juokavo: gal jo likimas bus toks pat kaip ir jo personažo – palata psichiatrijos ligoninėje.

Psichoanalizė filme kuria emocinę balansavimo tarp realybės ir pamišimo atmosferą. Psichoterapeutės kabinetas netipiškas – čia nėra galimybės prigulti ant kokios nors kušetės. Visi filmo interjerai – skoningai išgryninti, neperkrauti ir nereprezentuoja jokio konkretaus laiko ar erdvės.

Erotinių scenų filmavimas – didžiausia spraga lietuvių kinematografijoje. A. Puipa ne kartą girdėjo: pasikviesk rusų aktorius, jie tau viską padarys. Filmas nustebino erotikos estetizavimu. Pagirtinos gana profesionaliai aktoriaus Alekso Kazanavičiaus atliekamos erotinės scenos.

„Jei būtume žinoję, kad viskas bus taip estetiška, būtume buvę drąsesni“, – teigė aktoriai.

Kartais filmų autoriai po premjeros teigia, jog daug ką kurtų kitaip. A. Puipa kategoriškas: „Kas kine užfiksuojama, niekas neturi teisės keisti“.

Premjeros metu paklaustas, ar kada nors bus kuriamas filmas apie pačią Jurgą Ivanauskaitę, režisierius atsakė: galbūt. Dabar daug kas piktinasi, jog rašytoja tampa savotišku prekiniu ženklu, nebelieka jos autentikos. Kitiems atrodo, kad iš gyvenimo ji išėjo pernelyg demonstratyviai. Tačiau iš tikrųjų ji, kaip ir dauguma jos romanų moterų, buvo stipri asmenybė, todėl kitaip išeiti jai tikriausiai nebuvo įmanoma.

„Pastatę filmą sunaikinome Jurgos romaną. Ateinančios kartos pirmiausiai žiūrės, o ne skaitys“, – apgailestavo režisierius.

Ekranizacija visada naikina autentiško įsivaizdavimo galimybę. Tačiau kuomet ekranizacija yra įtaigi, ji gali netgi praturtinti patį literatūros kūrinį.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2007-03-30). Raganiškai nuodėmingi nuodėmių negali užkalbėti. Literatūra ir menas (nr. 3136) priedas Park@s, 50, 3. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107025636/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3136&kas=straipsnis&st_id=10519 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...