Dr. Remigijus Venckus.

Vasario 22 d. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros studentai ir dėstytojai susiruošė į Panevėžį. Dailės galerijoje buvo atidaryta studentų fotografijų paroda.

ŠU Menų fakulteto audiovizualinio meno ir grafikos specialybės II–IV kursų studentų fotografijų paroda – ne pirma. Panašūs kūriniai jau buvo eksponuojami Šiaulių universiteto Dailės galerijoje ir Tauragės fotografijos galerijoje. Šiuo metu fotografijos rodomos tarptautinėje (Norwich School of Art and Design ir Šiaulių universiteto) medijų meno parodoje – ŠU Dailės galerijoje.

Panevėžio dailės galerijoje eksponuojamos nuotraukos – natiurmortai, peizažai, portretai – studentų kūrybiniai eksperimentai, atlikti studijų metu.

Dovilė Varanavičiūtė. Iš ciklo “Portretai III”. 2006

Fotografus universitete ugdo fotografė Regina Šulskytė, prieš tai ilgus metus vadovavusi vieninteliam Lietuvoje fotografijos muziejui, rengusi tarptautines parodas ir konferencijas.

Šiauliuose jau ima ryškėti naujos fotografijos mokyklos pradmenys. Gal po daugelio metų Šiaulius garsins ne tik Fotografijos muziejus, bet ir šiuo metu besiformuojanti fotografijos mokykla? Iki R. Šulskytės ŠU fotografiją dėstė ir kiti dėstytojai. Kodėl jų veikla nesubrandino mokyklos, sunku pasakyti. Kita vertus, mokykla susiformuoja per ilgą laiką.

Į parodą atvyko net pats audiovizualinio meno ir grafikos specialybės kuratorius, fakulteto dekanas Vytautas Žalys. Universiteto filosofijos dėstytojas Jurgis Dieliautas visiems linkėjo kūrybinės ištvermės, menininko kančių. Fotografas Saulius Saladūnas džiaugėsi, jog fotografija nėra vien tik kalbėjimas be tikslo, jog ji konceptualiai ir tvirtai surenčiama. Jis pabrėžė, kad Panevėžio fotografijos galerijos kolektyvas noriai į savo erdves įsileidžia jaunus kūrėjus, pagarbiai juos vadindami kolegomis.

Keletas žodžių apie fotografijų žanrus.

Portretas yra žaidimas. Jis – teigiamas deformacijos objektas, kai kur – kaip daiktas, kai kur – kaip teatro aktorius, pritaikantis savo tapatybę scenos erdvei. Portretas – būsenos veidas. Ar jis tikras, žiūrovas turi nuspręsti pats. Čia objektas ne visada gyvas. Todėl kai kur, gal ir nesąmoningai, jam suteikiamas avangardinis blizgesys. Portreto daiktas kartais tampa poetiškai dokumentalaus arba socialaus reportažo ašimi.

Natiurmortas – tai pasakojimas. Kai kur jis kalba retrokanonais, kai kur skamba lyg moderni forma. Objektas visada gali prasiveržti kaip destrukcija ir perkonstruoti esatį. Natiurmortas gali pavirsti pasakojimu ar portretu. Čia skleidžiasi įdomios metafizinės erdvės interpretacijos. Galbūt netyčinės arba nesąmoningos.

Peizažas – tai vietinė erdvė. Peizažas ir portretas gali tapti tos pačios erdvės dalininkais. Tada peizažas tampa daugiaprasmis.

Fotografijų paroda išryškino studentų mąstymo skirtumus, jų nuoširdumą ir atvirumą, paprastą ir skvarbų žvilgsnį. Kasdienybė keičiasi, o ją parodyti norisi, todėl fotografijoje atsiranda daugiasluoksnė rutina: specialus vizualinis daugiažodžiavimas arba atvirkščiai – šiltas ir daiktiškai lengvas minimalizmas.

P. S.

Replika dėl Anglijos ir Lietuvos bendros parodos

Prieš savaitę Šiaulių universiteto Dailės galerijoje buvo atidaryta bendra anglų ir lietuvių studentų darbų paroda. Vienas pirmųjų tokio tarptautinio bendradarbiavimo vaisių. Bet žurnalistai susidomėjo ne pačiu bendradarbiavimu ir bendros kūrybos eksperimentu, o vienu videodarbu. Mat, eksponuojant šį kūrinį, viena studentė nualpo. Ekrane buvo rodomas pjaustomas ėriukas. Keistas žurnalistų klausimas: ar tokie dalykai yra menas, ar juos reikia eksponuoti galerijose? Į šį klausimą aš atsakiau: reikia! Menas jau seniai nustojo kalbėti gražia “sulaižyta kalba”. Galerija yra laisva, nesankcionuota menininkams priklausanti erdvė (bent taip turėtų būti). Be to, kiekvienas menininkas išgyvena tam tikras šoko audras – poreikį šokiruoti. Aš ir pats menu, kaip “menuodavau su chebra”; net unitazą priversdavome burbuliuoti. O ką kalbėti apie žymiausius pasaulinius kino, videomeno, performansų autorius, kurie specialiai bando kėsintis į kiekvieno komunikuojančio su kūriniu jausmus, patirtį ir vertybes. Menas ne tik kalba, bet ir veikia.

Manau, tai nebuvo svarbiausia parodoje. O žurnalistų susidomėjimas nualpimu rodo, kokie nevykę kultūros žinovai supažindina visuomenę su šiuolaikiniu menu. Gal kaip tik todėl ir girdime: “Ek, tie menininkai, jie tik šūdą moka daryti”.

Vis dėlto ačiū žurnalistams, jie bent taip supažindina visuomenę su kultūros reiškiniais.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2006-03-03). Šiaulių universiteto studentų kūryba. Literatūra ir menas, 3085, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=8357 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

Peržiūrėti straipsnio kopiją PDF versijoje

Rekomenduojame skaityti