Dr. Remigijus Venckus.

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Lapkričio 20 dieną teko apsilankyti Klaipėdoje. Šis miestas man pažįstamas nuo seno – būdamas vaiku ne retai apsistodavau pas gimines ir praleisdavau ištisas vasaros atostogas prie jūros.

Nerijaus Jankausko nuotraukos.

Tačiau vaikystė baigėsi ir pasaulis tapo ne be toks didelis ir grėsmingai pavojingas bei pilnas nuotykių. Jis virto savotiška uždara erdve. Šiandien šioje klaipėdietiškoje erdvėje kyla įvairūs klausimai susiję su miesto kultūra, kultūros reiškinių saitus palaikančio aparato sukūrimo ir funkcionavimo bei įvairių reiškinių kritikavimo problemomis. Apie tai teko kalbėtis su menotyrininku Ignu Kazakevičiumi ir menininku, parodų kuratoriumi Gyčiu Skudžinsku. Visa ši tekste pateikta Klaipėdos kultūros kritika susijusi su vaizduojamosios dailės ir jos tarpdiscipliniškumo lauku, bet jokiu būdu ne su pačiais plačiausiais kultūros reiškiniais ir įvykiais, peržengiančiais mano kompetencijos ribas. Straipsnyje išsakytas pastabas ne tik galima, bet ir reikia sieti su bendrąja Lietuvos kultūros situacija, kuri neretai atrodo ypač provinciali blogąja šio žodžio prasme.

Apie meno kritiko funkcijas ir kritinį rašymą

Diskusijose apie meno kritiką kelis kart teko išgirsti retorinį I. Kazakevičiaus klausimą: “Ką galima veikti Klaipėdoje baigus menotyros studijas?” Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, taip ir Klaipėdoje meno kritiko funkcija ne tik neišplėtojama, bet  ir užkertama jos plėtotės galimybė. Čia, kaip ir daugelyje Lietuvos miestų menotyrininkai nėra samdomi. Tiesa, jiems įvardijus savo darbo įkainius užmokestis beveik visada tampa pasiekiamas, bet su tam tikru gailesčio prieskoniu. Laiko sąnaudos ir parašyto teksto nauda ne visada pilnai įvertinami. Dėl šios priežasties susidaro nuomonė, kad menotyrininkas ne uždirba, bet pradirba. Kyla klausimas, kam gi reikalinga menotyrininko rašliava, arba, ką veikti menotyrininkui mieste, kuriame jo funkcija nėra būtina? Galima dirbti muziejuje, juk jų pakankamai daug ir įvairių net Klaipėdos mieste. Iš savo darbo patirties Šiaulių Aušros muziejuje galiu pasakyti, kad šio pobūdžio įstaigoje galima pasidarbuoti pusę metų, o po to save pasmerkti reabilitacijai, nes biurokratija nužudo bet kokias iniciatyvas. Kita vertus, jei kritikas įrodo savo gebėjimą kritikuoti ir ne tik reflektuoti reiškinius, tuomet į jį žiūrima su pagarba ir baime. Ilgainiui menininkai už galimybę save pastebėti visiškai nereprezentatyviame kritiniame kultūros reflektavime ir analizavime nustoja kumščiu grūmoti menotyrininkui ir pokalbių metu savo mintis suriša su atsakomybe. Vadinasi, atsakomybė gali būti grąžinama. Kritikas turėtų būti nepriklausomas ir neprisirišęs prie vienos konkrečios erdvės. Tuo metu svarbą įgautų kritikos mobilumas. Nors kritikas turėtų provokuoti diskusiją, tačiau čia tik mano norai. Šiandien kritiko profesija Lietuvos kultūros padangėje yra gryna egzotika.

 Kas apie meną rašo Klaipėdoje?

Vystant diskusiją apie Klaipėdos kultūros padėtį, kilo noras išsiaiškinti, kas šiame mieste rašo apie meną? Galima susidaryti įspūdį, kad I. Kazakevičius šiuo metu yra vienintelis santykinai laisvas rašytojas, tačiau ne dažnai šiam reikalui atsiduodantis. Seniau pakankamai gausiai apie meno reiškinius į kultūrinius leidinius arba kultūrines rubrikas rašė Goda Giedraitytė. Tiesa, šiuo metu ji dirba miesto

Nerijaus Jankausko nuotraukos.

savivaldybėje kultūros skyriaus vedėja. I. Kazakevičius atmena, kad seniau dirbdama Parodų rūmuose ji kuruodavo įvairius projektus ir apie juos rašydavo. Atrodo, kad G. Giedraitytė, šiandien dirbdama savivaldybės administracijoje ir puikiai žinodama vietinės kultūros problemas galėtų jas reflektuoti specialioje, net ne vietinėje spaudoje. Deja, galima tik apgailestauti, jog administracinis darbas suėda visą laiką. Kita vertus, respublikinei spaudai neaktuali kita – ne Vilniaus – Lietuva. Be to, honoraras už darbą toks mažas, kad dingsta bet koks noras sutverti tekstą. Atmenu, kaip prieš metus mano straipsnį apie pirmąjį Lietuvoje grafikos plenerą atsisakė spausdinti stambus respublikinis kultūrinis  leidinys. Anot leidinio atstovo, Vilniuje ir taip daug renginių, nėra kur spausdinti kitos – ne Vilniaus Lietuvos įvykius reflektuojančios rašliavos. Dar kito kultūros leidinio atstovas pareiškė, kad straipsnio formatas netinkamas. Nieko nesupratau, koks tas formatas? Šiuo atveju straipsnis nugulė mano kompiuteryje. Esant tokiai paniekinančiai  ir pasikartojančiai situacijai galima pradėti abejoti savo – menotyrininko funkcijos svarba. Vadinasi, ištinka savotiška krizė ir tekstai ilgainiui neberašomi savarankiškai, be išankstinio užsakymo. Kur tuomet dingsta menotyrininko objektyvumas? Ši problema aktuali ne tik Klaipėdos kontekste, bet ir Panevėžio, Šiaulių, Kauno bei kitų miestų ir miestelių atžvilgiu.

Šiuo atveju galima klausti, ar visi gerai susipažįstame su visos Lietuvos kultūros kontekstu? Ar daug kas Klaipėdoje skaito Bernardinų internetinį leidinį, Šiaurės Atėnus ir Septynias meno dienas? Anot I. Kazakevičiaus, norint įsigyti kurį nors Dailės almanacho numerį tenka specialiai važiuoti į Vilnių arba “Nemuną” – į Kauną. Vadinasi, kultūrinė respublikinė spauda egzistuoja kaip saviveiklininkų rašytojų būrelis. Kuo taps šis būrelis, kai po Naujųjų metų sumažės tokio pobūdžio leidinių finansavimas? Štai, Literatūra ir menas bus gerokai plonesnis leidinys, o gal net rečiau pasieks skaitytojus. Kyla klausimas, kam leisti leidinį, jai jis nėra pasiekiamas? O gal Lietuvoje ir taip per daug kultūros?

Dera paminėti, kad Klaipėdoje kiek rečiau apie meno ir kultūros reiškinius rašo fotomenininkas, parodų kuratorius G. Skudžinskas. Anot I. Kazakevičiaus, šis įvairiapusiškas kūrėjas yra pakankamai gerai įvaldęs teorinius instrumentus, tačiau jis nesiekia meno kritiko pozicijų, nors ir turi potencialo jas užimti.  Gaila, kad spaudoje nėra gausu aštrių ir polemizuojančių G. Skudžinsko tekstų. Be to kartais atrodo, kad vietiniai teoriją valdantys ir kritiški asmenys savo mintis dažniausiai išdėsto Kultūrpolio internetiniame leidinyje.

Atrodo, kritikos problemas turėtų neutralizuoti universitetas, tačiau Klaipėdos kontekste situacija iš ties prasta. Tiesa, universitete muzikos ir teatro reflektuojančių specialistų yra, bet šiame tekste kalbu apie dailėtyrą ir netgi tarpdisciplininius medijų menus.

Tarp išvardintų rašančiųjų taip pat dera paminėti vyresniosios kartos atstovą Petrą Šmitą, kuris vis dar aktyviai stengiasi reflektuoti ir kritikuoti vietinę kultūrą. Prano Domšaičio galerijoje dirbanti Kristina Jokubavičienė taip pat rašo apie kultūrą. Nors Klaipėdos universitete yra įkurta Vilniaus dailės akademijos vizualinių komunikacijų katedra, tačiau ir čia meno kritikos situacija prastoka. Katedroje vystomi taikomieji, reklaminiai menai. Nors jie nesiejami su aukštuoju menu, tačiau, džiugu, kad meniniuose projektuose taip pat dalyvauja studijuojantys ar studijas baigę jaunieji kūrėjai.

 Kritikos strategijos problema

Paklaustas kaip reikėtų kritikuoti, G. Skudžinskas pastebėjo, kad ne visada būna ką kritikuoti. Anot jo, menotyrininkui išsakius objektyvistinio pobūdžio nuomonę, pasroviui plaukiantys menininkai dažnai atrėžia, kad jie tokioje pozicijoje jau trisdešimt metų. Čia susiformavo tradicija, kuri nereikalauja jokių pokyčių. Tiesa, apie kokius pokyčius turime kalbėti, jei po karo šiame mieste beveik nebuvo žmonių. Visa dabartinė kultūra importuota iš Didžiosios Lietuvos.

Atrodo, kad uostamiestį visada galima įsivaizduoti kaip idėjų šaltinį arba neišsenkamos informacijos koncentraciją. Šiandien miesto visuomenė stengiasi išlaikyti tradiciją, kurios nėra. Pati egzistencija susieta su kažkokia keista ateities iliuzija ir noru puoselėti praeitį. O kur yra dabartis? Rytojaus nebebus, jai dabartyje niekas nieko neformuos.

Atrodo, kad Klaipėda yra miestas, tiekiantis produkciją kitiems, bet ne sau. Tiekimas tampa abejotinu, kai sąmoningai suvokiame atstumų tarp Lietuvos miestų menkumą. Čia ne tik trūksta įvairovės, bet ir nebeaišku, kas yra uždara ir atvira visuomenė.

Pokalbyje G. Skudžinskas sulygino savo apsilankymo Vokietijoje įspūdžius su Klaipėdos bei visos Lietuvos kultūrine situacija. Lietuvoje nėra skirties tarp kaimo kaip uždaros ir miesto – atviros bendruomenės. Bet koks mažas vokiečių miestelis yra atviresnis nei mūsų lietuviškas didmiestis. Klaipėdoje rasinė ir seksualinė diskriminacija akivaizdesnė nei pačiam mažiausiame Vokietijos miestelyje ar didžiausiame didmiestyje. Pritariu šiai nuomonei, nes būdamas Klaipėdoje gal keturis kartus per pusdienį praėjau pro išdidžiai ir demonstratyviai besipuikuojančius skinhead’us, kurie anot G. Skudžinsko, normalioje Europinėje visuomenėje turėtų vengti demonstruoti savo nacizmą.

Taigi mažame Vokietijos miestelyje yra daugiau bendruomenės ir pilietiškumo bei atviros kritikos nei Klaipėdoje. Atrodo, kad alternatyva yra užspaudžiama, o pati visuomenės reiškinių kritika beveik neįmanoma. Klaipėda tampa praeinamasis miestas – pilkas koridorius. Čia, anot G. Skudžinsko, multikultūriškumo, idėjos ir naujovių įgyvendinimo nėra, yra tik procesų iliuzija arba iliuzijos iliuzija. Šiame mieste gimę asmenys ilgainiui palieka Klaipėdą, o į ją atvyksta klajūnai, savotiški kitų miestų nepritapėliai.

Meninių projektų kuravimo problema Klaipėdoje

G. Skudžinskas Klaipėdoje yra kuravęs ne vieną kultūrinį renginį. Šiais metais jam teko  intensyviai dirbti formuojant tris renginius. Tačiau stambiausias yra tęstinis projektas Erozija. Projekte stengiamasi plėtoti fotografijos ir paralelinių meno formų naujoves. Pirmasis projektą pradėjo vykdyti I. Kazakevičius. Jau tuo metu buvo mezgami kontaktai su užsienio galerijomis ir menininkais. Anot G. Skudžinsko projekto materialinė bazė ne esminė problema. Pagrįsta ir gerai išplėtota idėja garantuoja pusę darbo. Jei menininkui atrodo, kad projektas prestižinis, tuomet jis net pats rodo savo iniciatyvą ir nepaiso jokių biudžeto skylių. Nors vieną didžiausią projekto Erozija finansavimo dalį sudaro Kultūros ministerijos lėšos, tačiau renginį taip pat remia ir vietinė valdžia. Nepaisant gerų ketinimų, projekto pavadinimas “Erozija” nėra dėkingas. Čia daug kas prisiriša prie pavadinimo ir pradeda ieškoti jo vizualizavimo formų. Šiandien taip pat neaišku su kokiomis problemomis bus susidurta, kai 2010 m. sausio mėnesį Klaipėdoje įvyks Lietuvos Pinhole paroda. Ar tikrai bus išvengiama iliustravimo kėslų? Tačiau dera patikinti, tiek minėto renginio kuratorius G. Skudžinskas, tiek kitų Klaipėdos meno renginių organizatorius Kultūrų komunikacijų centro vadovas I. Kazakevičius stengiasi, kad kiekvienas jų būtų įprasmintas specialiu leidiniu, kuris bent šiek tiek primintų, mažų mažiausiai solidžiu katalogu. Būtent įprasminimo aš pasigendu kituose miestuose, kur vykdomi panašaus pobūdžio meniniai projektai. Štai Šiauliuose Virus festivalis nėra įprasminamas jokia panašia forma jau keturioliką metų išskyrus pavienius straipsnius kultūrinėje spaudoje.

Projektinė veikla gausiai vykdoma Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Anot I. Kazakevičiaus, šios įstaigos renginiai turi pakankamai potencijos ir galios būti plėtojami įvairiose miesto erdvėse, tačiau kiekvienas išėjimas iš „savo kiemo“ kainuoja nemažas pinigų sumas. Tačiau G. Skudžinskas mano, kad Kultūrų komunikacijų centro veikla tampa paviršutiniška, nes jos pataikavimą publikai sąlygoja biurokratiniai valdžios sraigtai. Nepaklusti miesto valdžiai sunku. Akivaizdu, kad egzistuoja lietuviški tarpįstaiginiai ryšiai, kuriuos griauti praktiškai neįmanoma. Menininkus atstovaujančios organizacijos verčiamos užsiimti liaudies linksminimu.  Miesto valdžios galimybę diktuoti kultūrinę veiklą, reikėtų drąsiau naikinti, teigia G. Skudžinskas.

G. Skudžinskas viliasi, kad kultūrinių projektų veikla ir eiga pagerės fotomenininkų sąjungos pirmininko pareigas užėmus Dariui Vaičekauskui, kuris stengiasi suburti jaunus žmones ir išplėtoti naujas veiklos kryptis. Prieš tai sąjungos skyriui vadovavęs Remigijus Treigys, anot Rolando Rastausko, vykdė pasyvumo politiką. Nors jo vadovavimas netrukdė formuoti naujų idėjų bei jas įgyvendinti, tačiau taip pat neskatino jų atsiradimo ir papildomo išplėtojimo.

Kitas Klaipėdos mieste ne pirmus metus vykstantis didelis projektas yra miesto šventė, kitaip – Jūros šventė. Renginys sutraukia didžiulę gausybę žmonių, kurie anot G. Skudžinsko, vertina ne jos kokybę ir naudingumą, bet elementarią hedonistinę pramogų galimybę. G. Skudžinskas atsisako reiškinį laikyti kultūriniu. Anot jo, labiau norisi kalbėti apie šį reiškinį kaip turgų, kuriame tikros kultūros lieka nedaug. Kokybiškas ir prasmingas menas tampa pramogos įkaitu. Pritardamas G. Skudžinsko nuomonei, galiu pasakyti, kad tokia pat situacija ištinka ir kitus miestus. Taigi progresyvių kūrėjų balso uostamiestyje trūksta. Sovietmečiu buvo kitokia politika. Siekta integruoti kultūrinį Lietuvos potencialą ir suformuoti savitą klaipėdietišką kultūrinę erdvę. Tuo metu Klaipėdos tradicijas ėmėsi formuoti čia apsigyvenę žymūs ir talentingi menininkai, tokie kaip Algis Kliševičius ir Algimantas Jusionis. Šiandien nėra užkurtos teisingos meno strategijas formuojančios mašinos. Jei ši mašina veikia pagal savo skonį, bet nesiremia bendradarbiavimu su ekspertais, ką rodo net Kultūros ministerijos politika, tuomet kultūra virsta mėgėjiška. Čia ekspertai, net vyriausybiniame lygmenyje, tik padeda kurti tobulos, propagandinės ekspertizės įvaizdį.

Tą pačią dieną I. Kazakevičius man parodė Klaipėdos koncertų salės erdves, kuriose rengiamos įvairios parodos. Reikia pasidžiaugti, kad menas išeina iš jam skirtų ribotų teritorijų – muziejaus ar parodų salių ribų. Tik ar visuomet šis išėjimas yra tinkamas ir kokybiškas. Mano galva, pakankamai gerai įrengtos patalpos galėtų pasitarnauti rengiant aukštos kokybės meno kūrinių aukcionus. Geros iniciatyvos ir specialiai suformuoto veiklą koordinuojančio aparato dėka galima būtų rengti aukcionus net tarptautiniame lygmenyje. Juk uostamiestis yra ta erdvė, kurioje gali susitikti įvairių intencijų kupini turtingi žmonės. Šioje įstaigoje yra vietos ir šiuolaikinės kultūros plėtotei, ir eksperimentams. Čia rengiami garso projektai, vyksta eksperimentinio video ir performansų pasirodymai. Atrodo, kad patys rengėjai sutinka su visais menininkų pasiūlymais, tačiau čia vaizduojamosios dailės ir jos tarpdisciplininės kūrybos formos specialiai nekuruojamos.

Prastas klimatas ir vos kelis mėnesius per metus trunkantis vasariško oro sezonas nedėkingas Klaipėdos kultūrai. Už šį miestą kur kas nedėkingesnė ir giliame miege paskendusi plyti Palangos kultūra. Palanga veikia kaip uždara, neišplėtota ir aštuoniems mėnesiams mirtyje paskendusi erdvė. Tačiau ir čia yra geros politikos proveržių. Pakankamai nebloga kultūros politika vykdoma Antano Mončio namuose – muziejuje. Nors muziejus rengia ir įgyvendina savivaldybės projektus, tačiau klerkų nuomonei per daug nepataikauja. Įstaigos vadovė dėl vykdomos veiklos kokybės tikslingai tariasi su įvairiais menotyrininkais ir kultūros ekspertais. Tačiau viena įstaiga kultūrinio lygio nepakels ir nesukurs kultūros plėtojimo strategijos. O vis dėl to iniciatyvų būta ir daugiau. Štai sovietmečiu pirmoji  privati galerija Lietuvoje buvo įkurta ne kur kitur, bet būtent Palangoje.

Internetinio leidinio Kulturpolis.lt kritika

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vykdoma internetinio kultūros leidinio Kulturpolis.lt veikla plačiai reklamuojama specialiai menininkų kiemelyje šalia dailininkų dirbtuvių įkurtame savotiškame informaciniame kioskelyje. Šis sąmoningas žingsnis sveikintinas. Tačiau tai neišvaduoja paties internetinio portalo iš įvairių nesklandumų gausos. Anot kai kurių vietinių menininkų, informacija šiame portale suvelta. Jos daug apie viską, tačiau tikslingos portalo krypties galima ir nepastebėti. Štai Artnews.lt interneto svetainė turi savo aiškią kryptį ir strategiją (pažymiu, kad tai ne mano nuomonė). Bet kokiu atveju, mano galva internetinė erdvė reikalauja reklamos, buvimo populiariu ir masiškai dideliu. Dėl to internetinis šiukšlynas sunkiai išvengiamas. Vytautas Kavolis yra sakęs, kad mes gyvename kultūros šiukšlyne ir tai, kas šiandien atrodo besąlygiškai vertinga, ateityje taps visiškomis šiukšlėmis. Ryžtuosi išplėtoti ir perfrazuoti jo mintį – gyvename internetiniame šiukšlyne; laikui bėgant kiekvienas iš mūsų atsirenka savuosius internetinius šaltinius arba tai, kas mažiausiai šiukšlyniška. Nepaisant kritikos kulturpolis.lt virsta Klaipėdos ir Lietuvos kultūros esaties atspindžiu. Šio virsmo negalima paneigti.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009). Klaipėdos meno ir kultūros kuravimas, ir kritikavimas: Kritikos maršrutai Šiauliai – Klaipėda. Kultūrpolis.lt. Prieiga internetu: http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/406/lang/1/nID/3808/page/36 (žiūrėta 2013-07-22).

Originalo kopija

PDF – 2009 – Klaipėdos meno ir kultūros kuravimas, ir kritikavimas

Rekomenduojame skaityti