Dr. Remigijus Venckus.

Džiugu, kad jaunos menininkės Linos Morkūnaitės-Vilkelienės paroda „Pusės“, kurią savo tekstu pristačiau galerijoje „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, Kaunas), nebuvo vienintelė. Šiais metais naujų kūrinių kolekcija, pavadinta provokuojančiu pavadinimu „… o toliau tuščia“, bus eksponuojama Vilniuje. 2015 m. rugsėjo 22 d. paroda atidaroma Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) ir veiks iki spalio 10 d.

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė „Sąlytis“, 2015 m., 81x60, akrl., drobė

Paminėtina, kad Lina tapybos mokėsi pas žymų Kauno dailininką Antaną Obcarską, baigė Antano Martinaičio dailės mokyklą. Kūrinius eksponavo beveik 20-yje grupinių parodų, tarp kurių svarbesnės – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (parodose „Geriausias metų kūrinys“; 2014, 2015 m.), Birštono Kurhauzo galerijoje (2014, 2015 m.), galerijoje „Balta“ (2014 m.). Šiais metais tapytoja perėjo atranką ir dalyvavo 1-osios tarptautinės Alytaus vizualiojo meno bienalės parodoje „Meno matas. Laikas“ bei perėjo dalyvio atranką tarptautinėje meno parodoje-festivalyje Venecijoje. Taip pat šiais metais Lina sudalyvavo penkiuose pleneruose. 2014 m. surengė dvi autorines parodas Kaune: pirmoji – „Pusės“ galerijoje „Balta“, antroji – „Raudona“ muziejuje „Perkūno namas“. Tais pačiais metais Kauno miesto savivaldybė Linai paskyrė Jaunojo menininko stipendiją.

Prieš metus savo rašytoje recenzijoje apie Linos kūrybą reziumavau: „Tapybos „mąstymo“ problema kyla iš komplikuotų autoriaus ir medžiagos, autoriaus ir kito autoriaus, autoriaus ir tradicijos santykių etc. […] Linos tapyba […] mane veda intuityvistinės estetikos link, kur meno kalba yra nulemta to, kuris nepažintas ir geidžiamas. […] Menininkė siekia atverti pirminę tikrovę – savotišką savosios sielos pasinėrimą į savąjį „aš“. […] kūrėja įsižiūri į save ir taip artėja svarbių būties pirminių charakteristikų link, kurios ir skleidžiasi analizuojamos tapybos plokštumose“ (žr. R. Venckus (2014). Atvira ir judanti Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapyba. Kaunas: galerija „Balta“).

Praėjus metams savo pastebėjimų neišsižadu. Maža to, mano ankstesnį tekstą reziumuojantys sakiniai dar labiau sustiprėjo ir leidžia teigti, kad kūrybinis kelias, kuriuo žengia menininkė, ir meninės kalbos programa, kurios ji laikosi, tik dar labiau tvirtėja. Po metų Linos plėtojama tapybos kalba atrodo gerokai brandesnė, nors ir lieka gana vitališka ir kai kur atsitiktinė, iš anksto nesuplanuota (pvz., „Kaukė ir zuikio ausys“, drobė, akrilas, 100 х 81 cm, 2015 m.; „Arbatinukas ir lauko gėlės“, drobė, aliejus, 60 х 81 cm, 2015 m.).

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė „Šešėlis“, 2015 m., 100x81, dr. al.

Naujoje kolekcijoje pastebiu didesnės drąsos įgavusį spalvų žaismą. Paveikslas tapo dar labiau organiškas bei tuo pat metu specialiai nevaldomas. Kai kuriose drobėse dominuoja pakankamai atviros spalvos, todėl susidaro įspūdis, kad spalva autonomiškai ženklina savo intencionalų pasipriešinimą tikrovei, t. y. menininkė nesitiki ir nenori pažodžiui atkartoti pasaulio konstrukcijų, nusigręžia nuo savaime pažinaus ir atsivėrusio prieš kiekvieno iš mūsų akis pasaulio. Lina konstruoja savojo pasaulio mechaniką (pvz., „Abstrakcija. Nemajūnai“, drobė, akrilas, 81 х 60 cm, 2014 m.).

Tad Linos plėtojamas tapybos žaismas – tai lyg savotiškas kažko neįvardijamo, bet gyvo pulsavimas. Tai kitokio tikrovės tikrumo įvaizdinimas. Griežtiems apibrėžimams nepaklūstanti tapyba atrodo lyg pati būtų savarankiška ir autonomiškai mąstanti sistema. Lina ne tik atsisako griežto ir dogmatiško tikrovės pažinimo, bet drobės paviršiuje kuriamais vaizdiniais labiausiai artėja link sapno sistemos (žr. „Padumblių peizažas“, drobė, akrilas, 40 х 50 cm, 2015 m.).

Pasitelkdama spalvą menininkė taip pat išreiškia nevaržomus ir pirmapradžius norus jausti ir pažinti. Kadangi kai kurie potėpiai sukonstruoja labai trapias formalias nuorodas į mus supančius daiktus, galima teigti, kad drobėse daiktai negrįžta į tikrovę. Jie žaidžia atsiskirdami, o mes (žiūrovai) tik ieškome intuityvaus dialogo su jų praeitimi (žr. „Laikraštinė ir knygos“, drobė, akrilas, 81 х 60 cm, 2015 m.). Taip kūrėja įsižiūri į save ir į aplink esančius daiktus bei artėja link „vidinės patirties“ ir vidinės bei neregimos visa ko mechanikos.

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė „Strazdas“, 2015 m., 81x60, dr. al.

Pastebėtina, kad „Vidinę patirtį“ savo filosofijoje aiškina George Bataille (1897–1962) „Lexperience interieure“ 1954 m. (žr. Батай, Ж. (1998). Внутренний опыт. Санкт-Петербург: Мифрил). Grįsdamas idėją mąstytojas komentuoja A. Artaudo laišką, kuriame reiškiama savianalitinė menininko pozicija: „[…] jis (Artaudas – R. V. pastaba) rašė man, kad vidinė patirtis, kurią aprašiau ir kurią jis perskaitė mano tekste, žymi grįžimą į pradžių pradžią […]“ (žr. Батай, Ж. (1994). Танатография Эроса. In Жорж Батай и французская мысль середины XX века. Санкт-Петербург: Мифрил, p. 340). Tiek A. Artaudo, tiek G. Bataille idėjos rodo, kad menininko savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link. Remiantis G. Bataille, galima teigti, kad menininkas (o šiuo atveju ir Lina) bando išrasti ne tik savąją kalbą, bet ir atkurti pirmapradę Ievos ir Adomo kalbą bei tuo pačiu metu ir neįvardintą visuotinę kalbą, kaip kūrybinę substanciją. Tikėtina, kad grįžimas į pradžių pradžią – tai pirminė nuoširdžios kūrybos sąlyga ir sėkmingos komunikacijos tarp žiūrovo ir kūrinio prielaida.

Vidinės patirties diskursas negali aplenkti laiko ir erdvės klausimo. Linos tapyboje laikas ir erdvė gana efemeriški ir nestabilūs. Atrodo, kad laikas slysta iš paveikslo plokštumos ir kviečia kūrinį savaip surinkti, pasitelkus neribotos interpretacijos laisvę. Taip pat plačios ir „neįžemintos“ paveikslų plokštumose atsiveriančios erdvės mane skatina neįprastai įsivaizduoti menininkės vizualių pasakojimų vietas (žr. „Vasaros peizažas“, drobė, aliejus, 60 х 81 cm, 2015 m.; „Saulėlydis prie Alaušo“, drobė, aliejus, 60 х 81 cm, 2015 m.).

Erdvė ir laikas yra svarbūs ne tik menininkei: jie be galo svarbūs ir kiekvienam iš mūsų. Linos tapyba kalba apie išsprūstančias ir nesuturėtas erdves, kurios iš fizinių transformuojasi į labiau jutimines, ir taip visą mano analizę vėl nukreipia link „vidinės patirties“ bei grįžimo prie pirmapradės kalbos klausimų (žr. „Įkalinta“, drobė, akrilas, 100 х 81 cm, 2015 m.).

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė „Vaisių taurė“, 2015 m., 100x81, dr. al.

Abstrakčioji Linos tapyba mus bando priartinti prie kitos erdvės, kurios galėjo niekada ir nebūti, arba erdvės, kuri negalėjo būti „liečiama“ įprasto žmogaus žvilgsniu (žr. „Kaukė“, drobė, akrilas, 81 х 60 cm, 2015 m.; „Sąlytis“, drobė, akrilas, 81 х 60 cm, 2015 m.). Taip Lina vienoje savo drobėje (iš)tęsia laiką, kitoje – sutraukia, vienoje – mus nutolina nuo tikrojo laiko, kitoje – padovanoja mums suskaidyto laiko fragmentus.

Abstraktusis menas segmentuoja laiką ir lipdo jį į savito koliažo žaismą. Laikas pasirodo lyg šmėkla: jis čia pat yra ir čia pat nyksta, jis kažkoks gąsdinantis ir tuo pačiu metu masinantis jį patirti iš naujo. Kita vertus, galima teigti, kad menininkės laikas jau yra ir praėjęs, o mano patyrimas, atsiveriantis žiūros lauke, yra neadekvatus naujas laikas, atitrūkstantis nuo drobės. Tikriausiai čia ir atsiranda suskaidyto laiko žavesys, verčiantis gana ilgai žiūrėti į tapybą ir medituoti ties potėpiu ir spalvos žaismu.

Baigdamas turiu pastebėti, kad laikas dažnai yra nusakomas tokiais epitetais kaip „tėkmė“ arba „kitimas“. Tėkmė suponuoja laiką esant nuoseklų ir linijinį, o kitimas – trūkčiojantį ir net pasikartojantį. Tikriausiai klaidingai manoma, kad kitimas meno lauke negali būti susietas su realiu laiku ir erdve, t. y. negali būti akivaizdžiai perteikiamas dvimačiame kūrinyje. Nors paveiksluose nėra to laiko, kuris tiesiogiai pasirodo priklausąs nuo tėkmės (pvz., tėkmė akivaizdi kine arba spektaklyje), tačiau drobėse laikas atveriamas suplanuotame ir tarytum iškadruotame tėkmės kitime. Kiekviename atskirtame Linos drobės plote ne tik gali būti identifikuojamas kompozicijos akcentas (į kurį koncentruojamas žiūrovo dėmesys), bet ir per išskirtąjį galima sujungti žiūros taškus bei taip sukurti vientisą sistemą.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2015-09-16). Linos Morkūnaitės-Vilkelienės meninė kalba ir erdvėlaikio žaismas. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Daile/Linos-Morkunaites-Vilkelienes-menine-kalba-ir-erdvelaikio-zaismas/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)

Originalo kopija

PDF – 2015-09-16 Linos Morkūnaitės-Vilkelienės meninė kalba ir erdvėlaikio žaismas

Rekomenduojame skaityti