Dr. Remigijus Venckus.

Kultūrinio projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ organizatoriai (VšĮ „Artkomas“), vertindami dabartinę kultūrinės sklaidos situaciją Lietuvoje, pastebėjo, jog daugeliui menininkų sudėtinga pristatyti savo kūrybą platesnei visuomenei, neatrandamos tinkamos erdvės jų kūrybos sklaidai regionuose. Dvarai ir pilys savo istorine praeitimi, architektūra bei juose vykdoma kultūrine veikla gali sudominti ir pritraukti nemažai lankytojų, tačiau dažnai jie susiduria su kultūrine izoliacija, informacijos stoka. 2007 m. gimė idėja surengti projektą, kuris suteiktų galimybę menininkams pristatyti savo kūrybą, o kultūrinei visuomenei – ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose – susipažinti su šiuolaikinio meno tendencijomis.

Maka Batiashvili „Vėjuota diena”. Drobė, aliejus. 2006.

2008 m. balandžio–gruodžio mėn. vyko tarptautinio kultūrinio projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pirmas etapas, iš viso apie 40 šiuolaikinės dailės parodų, kuriose savo kūrybą pristatė devyni menininkai iš Lietuvos ir Ukrainos. Parodos surengtos šešiose Lietuvos apskrityse. 2009 m. balandžio 4 d. prasidėjo projekto antrasis etapas, pristatomos 33 personalinės dailininkų parodos. Šis projektas – unikalus šiuolaikinės dailės pristatymas, primenantis žiūrovui Lietuvos dvarų kultūros istoriją bei supažindinantis su šių dienų meno tendencijomis. Projekto adresatas kviečiamas į savotišką pažintinį istorijos ir šiandieninio meno kelią, kuris driekiasi per visą Lietuvą. Keliaujant šiuo maršrutu galima susipažinti su Lietuvos dvarų istoriniu, kultūriniu paveldu ir aplankyti šešias šiandieninio meno parodas. 2009 m. projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalyvauja devyni menininkai iš Lietuvos (tapytojai Nomeda Saukienė, Algirdas Petrulis, Jonas Daniliauskas, Miglė Kosinskaitė, Vidmantas Gerulaitis, Laimonas Šmergelis, Arūnas Daujotas, akvarelininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos vadovas Eugenijus Nalevaika ir skulptorius Alius Berdenkovas) ir savita gruzinų dailininkė Maka Batiashvili. Šios menininkės kūrybos paroda balandžio 9 d. atidaryta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, veiks iki gegužės 17 d.

Gruzinų menininkės M. Batiashvili (g. 1975), gyvenančios ir kuriančios Tbilisyje, tapybos kūriniuose ekspresyviai supinami reginiai ir vaizdai arba tai, ką regi akys ir jaučia siela. Šiuo atveju vaizdas primena besąlygiškai suvokiamą realybę. Tačiau reginys gali būti išgalvotas, susapnuotas ar išsvajotas. Jis gali būti suvokiamas kaip realaus pasaulio sąlygotų pojūčių atspindys. Tuomet kyla klausimas, ar tai, ką menininkas jaučia ir įsivaizduoja, tikrai nėra realybė, kurioje mes gyvename? O gal tikrovė, su kurios realumu susiduriame, yra neką mažiau nerealus, išgalvotas žmogaus kūrybos produktas, negu galime įsivaizduoti? Kai žvelgi į M. Batiashvili kūrinius, esi priverstas susimąstyti apie realybę ir iš jos kylantį jausmą.

Kokie yra M. Batiashvili personažai? Nors kiek­vieno paveikslo siužetas įvardijamas konkrečiu pavadinimu, tačiau jų atpažinti kaip absoliučiai atspindinčių tikrovę neįmanoma. Menininkė sąmoningai išvystė neribotas vienodos išvaizdos personažų ir paprasto veiksmo variacijas („Hug“, 2008; „The Fan“, 2007; „Falling“, 2008, ir kt.). Personažai nesuasmeninti – jiems priskiriami tik bendrieji žmogaus veido bruožai. Veiduose užfiksuotos emocinės būsenos yra tik numanomos, sunkiai užčiuopiamos. Po vyraujančiais nuostabos ir rimties veidais slepiasi siaubinga vienatvė („Window“, 2008; „Expecting“, 2008; „The Dancer“, 2008). Visi jie tampa panašūs į laike ir erdvėje pasiklydusias šmėklas. Gal dėl šio pasimetimo jos realybei tarsi nekelia didelio pavojaus. Nors personažai dažniausiai atrodo nelaimingi, tačiau, išgyvendami nuotykį, jie sugeba netikėtai nusišypsoti („Crossing River“, 2008; „Playing“, 2009). Vienatvė šiuo atveju nėra prasmegusi tuštumoje, susietoje su beasmenių daiktų ir erdvės begalybe. Ekspresyvūs potėpiai ir formų neužbaigtumas personažą sustingdo įvykyje, jo aplinką pripildo nesibaigiančio erdvės virpėjimo. Atrodo, kad vienatvė susijungia su praeitimi ir virsta panaši į laike ištęstą ilgesį. Galbūt šie pojūčiai susieti su menininkės siūlomu jau nebeegzistuojančiu arba niekada neegzistavusiu tylos perpildytu pasauliu, kuriame viskas priklauso nuo viename ir nepakartojamame laike (erdvėje) gyvenančio žmogaus likimo („The Forest“, 2008).

Itin organiška ir nepakartojama menininkės kūryba tampa tuomet, kai ji kuria asociacijas su primityvios tapybos formomis. Išraiškos primityvumas labai artimas tikram, spontaniškam ir klastotei nepasiduodančiam jausmui. Galime teigti, kad jis tampa tikrojo pasaulio nepakartojama žmogiškąja pajauta. Kūryba šiuo atveju save aktualizuoja kaip svarbų ritualą, tam tikrą nesumeluotą tikėjimą. Čia suartėja organiškas pagoniškas santykis su gamta, žeme ir savuoju žmogiškuoju AŠ. Tikriausiai neapsiriksime tvirtindami, kad šie pojūčiai susilieja su liaudies meno kūryba. M. Batiashvili tapyba egzistuoja kaip vidinio pasaulio proveržio į aplinką forma ir tikras laisvės, autentiškų pojūčių derinys. Centro pozicijas tarsi užima santykis su savąja žeme, kuris iškyla kaip pagoniškas ritualas, niekada negalintis nutrūkti. Ritualas nėra paviršutiniškas, jis gilus ir organiškai išreikštas. Tačiau šis santykis kartu subjektyvus, nukreiptas į žmogaus esybę. Dėl to galime teigti, kad M. Batiashvili kūriniai ne tik sujungia žmogų ir gamtą, bet kartu virsta savitais gamtos ir žmogaus tapatybę patvirtinančiais instrumentais.

Ar pasaulis, kurį savo kūriniuose išreiškia menininkė, yra tikresnis už tą, kuriame gyvename? Primityvioji tapyba deformuoja mūsų regimosios aplinkos objektus, jiems suteikia anksčiau nematytas proporcijas. Atrodo, kad pasaulis tampa tuo, kuo niekad nebuvo, arba tuo, ko niekad neregėjome, o gal niekada nenorėjome išvysti? Aplinką atpažįstame objektus ir reiškinius lygindami tarpusavyje. Dėl to regėtas ir patirtas tampa ne pats primityvizmas, bet niekad neužbaigtas ir nuolat stebinantis primityvistinės tapybos ir pasaulio santykis.

Tapytojos sukurtas pasaulis ir jo gyventojai yra deformuotų pavidalų. Tai iškyla kaip savita išraiška, sugebanti išlaisvinti mus iš „kietos“, vienareikšmės kalbos gniaužtų. Kalba tampa dinamiška, gyva ir plastiška. Vadinasi, vienareikšmis vizualinis ženklas (nesvarbu, ar žmogaus veidas, ar jo figūra ir veiksmas, kurį jis atlieka) menininkės paveiksluose nėra griežtai apibrėžtas, kadangi aplinka ir žmogaus pavidalas sukurti ekspresyviais, tapybos dogmoms nepaklūstančiais potėpiais. Priklausomai nuo to, ar pasitikėsime savo akimis, ar reginį lyginsime su kitais anksčiau patirtais, mes galime išlaisvinti save iš suvaržytos kalbos, arba priešingai – uždaryti save joje. Taigi tik nuo mūsų, žiūrovų, priklauso, ar nepaprastumas skleisis kūrinio paprastume.

Nesvarbu, ar M. Batiashvili siužetuose kerpami plaukai („The Mirror“, 2007), ar brendama per upę („Crossing River“, 2008), ar krentama nuo žirgo („Falling“, 2009), tai atrodo užfiksuota menininkei atsiradus reikiamu metu ir reikiamoje vietoje, bet ir kartu kaip vaizdai, iškilę iš žmogaus – šiuo atveju kūrėjos arba jos personažų – atminties. Ji tik leidžia numatyti reginio, kaip dienoraščio, būtį. Įvykis lieka per daug nesuasmenintas. Dėl to atmintis tuo pačiu metu lieka uždara ir atvira įvairioms jos iššifravimo galimybėms.

Įdomu tai, kad gruzinų menininkės siūlomas santykis su pasauliu yra ne tik organiškas ir paprastas, bet ir be galo gilus. Taigi gylis arba tikrovės tirštuma nebūtinai slepiasi sudėtingose vaizdavimo sistemose. Tikrovė ne visada egzistuoja tame, ką mes regime. Paprasta tapyba gali atverti tai, ką prarandame (kad ir santykį su žeme), tai, ką nesąmoningai „atrofuojame“ savyje (atitolstame nuo paprastumo). Čia svarbiausia paprastas siužetas, paprastas gyvenimas ir begalinė, neregima, bet tikra ir paprasta realybė.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-05-01). Menas Lietuvos dvaruose: paprasta, bet tikra realybė. Literatūra ir menas (nr. 3235) priedas Dailėraštis, 1. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107031104/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3235&kas=straipsnis&st_id=14788 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest