Dr. Remigijus Venckus.

Man visiškai nesvarbu, kokie žiedlapiai, plastikiniai ar tikri, nukloja pavasarinį mano vaikystės kiemo gruntą. Anksčiau būdavo svarbu. Kiemas guldavo po tikrais ir margaspalviais nutrūktgalviškai šėlstančio pavasario žiedlapiais. Šiandien jį slegia surambėjusi išsiskyrimo ir ilgesio pluta…

Remigijus Venckus „Praeities vieta” nr. 1. Iš ciklo „Amnezijos filmas” 2013

Išeinu iš savo gimtojo, nauju kaminu pasidabinusio namo. Aš palieku grublėtą ir švelnų savo vaikystės kiemą. Aukoju jį gęstančiai praeičiai. Aš jį palieku tuo metu, kai mano kelionės startą pažymi vartelių trenksmas. Vartelių, kuriuos prieš kelias vasaras drauge nudažė mano motina ir močiutė.

Kylu į labiau nei bet kada statų ir neįveikiamą kalną, ant kurio išsivyniojęs drybso kelias, nukreipiantis mane autobusų stotelės link. Įveikiu priemiesčio ribą. Žvelgiu į autobusų grafiką, kurį anonimas vyras (o gal moteris) ankstų rytą, nepastebėtas keleivių, keičia nauju, dar nesudraskytu ir neapipaišytu datų ir valandų kombinacijomis mirgančiu lapu. Neįskaitomas grafikas, byrančios ir trupančios valandos, skęstančios ir tirpstančios dienos draudžia palikti priemiestį arba tiesiog viliasi, kad aš vis tiek kada nors pavėluosiu į pareigingai skubantį autobusą… Nors ir pats netikiu, bet vis dėlto galbūt dar kada nors užsilaikysiu…

Kopdamas į kalną dar kartą įsižiūrėjau į savojo ir kitų kaimynų sklypus, nevienodai besiremiančius į vieną tarsi bendro likimo susaistytą gatvę. Gaila, nė vieno sklypo medžiai nežydi. Vyšnios baiminasi atverti savo pumpurus, o žiedlapių vėlavimas tarsi pabrėžia, kad šių metų pavasaris nori pasirodyti tik išrinktiesiems, palaimintiems, o gal net ir šventiesiems. Vietoj atpažįstamų žiedlapių plyti sniego plotai. Jie nenoriai apnuogina suplyšinėjusį ir negrabiai susiūtą asfaltą, kaip nemokšišką plastikos chirurgiją studijuojančiojo bandymą. Per labai platų ir intuityvų atstumą apnuoginimas artėja link asociacijų apie erotinį pečių, raktikaulių, krūtinės arba sėdmenų apnuoginimą. Nors tarp nuogo asfalto ir kūno įmanomas tik intuityvus sulipimas, dar intuityvesnė rišamoji medžiaga gali atrodyti mintis, kad net mano vaikystės kiemo cementas, trupantis lyg saulėgrąžų chalva, primena raukšlėtą, seną kūną. Vaikystės kiemas, kaip mano senyvos močiutės rankos – visada šiurkščiai švelnios, jau niekada daugiau manęs nebeliečiančios. Nors tokių rankų jau nebėra, bet vis dėlto kaip amžinas prisiminimas lieka lietimo troškulys, ataidantis vėluojančių žiedlapių mirtyje.

Remigijus Venckus „Praeities vieta” nr. 2, iš ciklo „Amnezijos filmas”, 2013

Šių metų pavasaris kitoks – paženklintas nutrūkusiu prisilietimu, kuris artimas drumzlinoms sniego plynėms. Sniegas merdi lėtai, tarsi salos nuolatiniame karingų vandenynų potvynyje ir atoslūgyje. Mano pavasaryje skęsta žmogiškieji ryšiai ir kasdieniai, negrabiai susiglamžę, įprasti ritualai beatodairiškai išgiedami ilgesio natomis.

Šių metų pavasarį mano dienoraštis sutrūkinėjo. Beje, pirmasis įtrūkis prasidėjo gerokai anksčiau, nei aš jį pastebėjau. Vieną vakarą parašiau tekstą. Tuomet jo prasmės nesuvokiau. Vėliau jį paverčiau savo autorinės fotografijų pаrоdos įžanginiu žodžiu. Šis tekstas – tai negailestingas pleištas, įdreskiantis mano dienoraščio ritmą. Tuomet rašiau: „Vakarais aš vienišas, sėdėdamas priešais kompiuterio ekraną, kuris į mane spokso beviltiškai ir paklusniai, ne kartą esu susimąstęs – štai taip gyvenimas prabėga jautriai šalia negyvos, apatiškai žvelgiančios akies… Jis, apkabindamas mane per nugarą, dar jautriau bučiuoja mano kaklą, o vėliau labai abejingai nutolsta. Beviltiškos prabėgusio gyvenimo akimirkos yra kasdienės, nuosavos ir visada su meile atmenamos. Prabėgęs laikas – miręs laikas. Gailėtis jo – tai dalyvauti pokalbyje su mirtimi. Nieko nėra tikresnio šiame gyvenime, kaip tik nebeegzistuojanti praeitis, kurią atmindamas sugrąžinu į dabartį. Kadangi aš ilgiuosi ir gailiuosi, dėl to mirtis visad sugrįžta prisidengusi romantikos grimasomis. Ji priglunda prie mano nugaros, apkabina ir vėl godžiai bučiuoja mano kaklą. Nėra nieko tikresnio už patirtis, nugrimzdusias užmarštyje, kurios mirties pavidalais sugrįžta ir taip užpildo nebylų dabarties tarpą.“

Remigijus Venckus „Prarastas dangus”, Iš ciklo „Amnezijos filmas”, 2013

Šių metų balandžio 11 dienos ankstyvą ir dar neatakusį rytą vykdamas į savo parodos atidarymą prisiminiau Tėvą, jau seniai atgulusį vaizdingose, šalia upės įkurtose kapinėse. „Nebeatmenu jo akių“, – pagalvojau ir pasinėriau į didį apmaudą. Kokia baisi lemtis yra ta, kurioje negalima išvengti užmaršties apie kitą arba pačiam pasinerti į užmarštį – tapti istorijos, kurios jau nebėra arba net nebuvo, dalimi? Užmiršau savo Tėvo akių spalvą. Vos atmenu jo šypsenos kontūrus. Man nepadeda joks archyvas…

Tądien bundančiame ir vis labiau saulę įsileidžiančiame Šiaurės Lietuvos miestelyje, keliaudamas į galeriją, ne tik mintyse konstravau savo kalbą, bet ir mąsčiau apie žmones. Tądien į mano sąmonę įkyriai brovėsi mirusiųjų atvaizdai, tarsi konstatuojantys, kad šiurkščios, bet švelniai liečiančios artimųjų rankos niekada nebeteiks jokio malonumo ir jokia iš anksto kaupta atmintis nebus pakankama, kad išmokėtų visą netekties kompensaciją.

Atrodo, kad tą dieną, kai mano autorinės parodos „Amnezija“ atidarymo metu pavasaris sustojo, žiedai apsigalvojo ir nutarė visiems pasirodyti gerokai vėliau, kai mus paliks mūsų šventieji. Tačiau jokia kompensacija, juolab laiko sustabdymas, nėra pakankama, kad grąžintų šiurkščių rankų švelnų prisilietimą ir taip neutralizuotų ilgesio virusą.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-05-03). Dienoraščio įtrūkis. Kitokia autorinės parodos atidarymo refleksija. Šiaurės Atėnai, 17(1131), 5, ISSN 1393-776. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/?p=25743 (žiūrėta 2017-01-10).


 

Rekomenduojame skaityti


 

Kiti LITERATŪRINIAI OPUSAI

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Buitinis alkoholizmas, arba Kelionė laiku Šiaulių dramos teatre

Dr. Remigijus Venckus. Premjerinio spektaklio Ivano Vyrypajevo „Valentinų diena” dalis kūrybinės grupės: Katia - aktorė Agnė Kiškytė, režisierė Loreta Vaskova, scenografė Simona Biekšaitė ir Valentina - aktorė Monika Šaltytė. Šiaulių dramos teatre įvyko debiutinio...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Kelionės lietiniai

Dr. Remigijus Venckus. Kartą mano Teta, mano Močiutės sesuo, vartydama savo šeimos fotografijų albumą ištarė: „Štai taip gražiai gyvenimas prabėgo…“ Žodžiai skambėjo lyg bandymas sugriebti savo patirties archyvą, kuris akimirksniu bando išsprūsti iš dabarties. Tetos...