Dr. Remigijus Venckus.

Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos išėjusiems, turėdavo savitą, tik šiai vietai ir tik šiai šventei būdingą kvapą. Net bažnyčioje šventinta žvakė skleisdavo savitą ramybės aromatą.

Argi nekeista, kad kūnui, jau nebeturinčiam formos, skiriame labai daug dėmesio… Nakčiai, ant šventinio stalo mes paliekame lėkštes bei jose gendantį maistą. Kiekvienais metais mes vis labiau ir labiau mylime savo mirusiuosius nei gyvuosius. Kiekvienais metais lėkščių skaičius didėja, kaip ir daugėja išnaudotų gyvenimo minučių.

Gaila, kad ne kasdien, bet dažniausiai per didžiąsias metų šventes – savo gimtadienius ir artimųjų laidotuves – nejučia pradedame skaičiuoti išnaudotas akimirkas. Mes suvedame sąskaitas su savimi, baimingai paklausdami savo sąžinės, ar visas mums skirtas sekundes, minutes ir valandas tinkamai ir pelningai investavome ir – galiausiai – ar tikrai gavome vertingų dividentų. Akistatoje su savo laiku mes vis jautriau laužiame visiškai nešventą vienatvės avinėlį ir vis gilesnėje tyloje jį dalijame savo išėjusiems artimųjų šešėliams…

Man Kalėdos – tai pagarbos ir meilės išraiška, nukreipta ne į Kristaus atminimą ir net ne į Biblijoje suguldytą istorijų lobyną. Kalėdos – tai pagarbos savo artimiesiems metas; tai paliaubų metas, kai sutaikomas savasis kūnas, jausmai bei mintys.

Būta akimirkų, kai taikos su savimi aš trokšdavau labiausiai už viską pasaulyje. Trokšdavau taip, kaip įkaitusi dykuma trokšta nors lašo vandens. Beviltišką akimirką kartais paskambindavau geriausiam draugui ir neištaręs nė žodžio suinkšdavau kaip tarpduryje prispaustas šunytis. Žodžiai „padėk man“ virsdavo vėjo išnešiojamomis dulkėmis, inkštimas panirdavo į tylą ir po savęs palikdavo tik tuščias kabutes: „ …. “

Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Beviltiškumo akimirką suprantu, kad kalba tik apnuogina savo šlykščią negalią, atidengia nevisavertės prasmės gėdą. Kabutės – tai vis dar neišrasti, bet labai reikalingi žodžiai. Be jų, atrodo, nėra įmanomas joks tobulo pasaulio atpasakojimas. Deja, tobuli jausmai dažniausiai susikabina su primityviais žodžiais. Todėl paliaubos su savimi būna labai greitai nutraukiamos. Ir vėl tenka kariauti…

Ne tik aš, bet ir Jūs visi žaidžiate karą. Kariauti pradedame nuo savęs ir baigiame kaimyno šeimos šventojo altoriaus griovimu. Jo vietoje steigiame savąją kunigaikštystę. Mes žaidžiame karą, negalvodami apie pasekmes. „Kitą“ mes paverčiame sau naudingu daiktu ir pamirštame, jog labiausiai laimingi esame nieko neturėdami ir nieko neįsakinėdami „Kitam“.

Žaidžiame karą savo namuose, kurdami ir išpuoselėdami savo politiką, atidžiai rengdami propagandines kalbas apie galią ir valdžią, kurią neva paveldėjome iš Dievo arba iš jo daugiatomėse knygose įrašyto likimo.

Mes žaidžiame karą todėl, kad tik taip esame pastebėti, nes tik taip suprantame savo ir kitų gyvenimus. Žaidžiame tiek įnirtingai, kad kartais prasmengame savo žaidimo vingiuose. Žaidžiame taip, kad net Kalėdų avinėlį suryjame visiems matant, tuo pačiu manydami, jog ir mūsų tikėjimas bus pastebėtas, o gal net pašlovintas panašiai, kaip ir mūsų visų Viešpats.

Ir aš žaidžiu karą, bet gal ne tiek įnirtingai, kaip mano aplinkiniai, draugai ir bendradarbiai. Žaidžiu karą, nes bijau nukraujuoti pirmas. Žaidžiu, nes aš, kaip ir daugelis, bijau, kad visi pamatys, jog bet kuris karalius, didingai žengiantis gyvenimo parade, išties yra nuogas, net kelis kartus pardavęs aukcione savo dieviškąjį spindesį. Žaidžiu net tada, kai prie kunigo klausyklos kartoju frazę, neutralizuojančią mano kaltę – „daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi už jas“.

Tik žaisdami karą mes sukuriame aplinką kontroliuojančias taisykles, nors jų veiksmingumu visiškai netikime ir patys jų laikytis nenorime. Žaisdami karą mes kartais pradedame verkti. Kartais verkiame po vieną, kartais keliese, bet visada verkiame sau.

Tik trumpo beviltiškumo akimirką mums tampa visai nesvarbu, ar mes esam karaliai, ar beprasmiai nuogaliai, ar tik paprastieji mirtininkai, žingsniuojantys dujų kameros link. Tik verkdami nusirengiame savo didybę ir bandome ją išvalyti nuo beprasmybių…

Mes žiūrime ne į veidrodį, o į mus žvelgiančias mūsų pačių nedailias akis ir niekaip negalime patys suprasti, jog melą dovanojame sau ir per jį tobuliname jau ir taip nepakenčiamą pasaulį. Jo didinguose parkuose, apšviestuose aukso žibintais, lyg išpuoselėtą augintinį išvedame pasivaikščioti savo tapatybę. Nors kartais ji nutrūksta nuo grandinės, kartais ji paklysta, bet visada mes galvojame, kad ji grįžta vienodai išpuoselėta ir visiškai nesusitepusi.

Dėl žaidžiamo karo, kai žaidėjai savo negalią ir traumas demonstruoja kaip norą nulemti kito gyvenimą ir stovėti ant pjedestalo, aš negaliu rašyti linksmai, nors keliaudamas ir prasilenkdamas su nepažįstamaisiais išgirstu tariant: „…Feliz Natal!… Fröhliche Weihnachten!… Merry Christmas!…Linksmų Šventų Kalėdų!…“

Galbūt Kalėdos ir yra linksmos, o gal būt mes tik taip manome…. Kodėl? Juk mūsų kasdienybėje linksmumo nedaug… Mes net gimstame su nuleistais lūpų kampučiais, o per gyvenimą išmokstame demonstruoti tik sumišusį, pavargusį ir nerimastingą žvilgsnį…

Tad gal Kalėdos ir leidžia mums iš naujo atrasti tikrovėje eliminuotą džiaugsmu prisipildžiusį žvilgsnį, taiką su savo kūnu, jausmais ir protu…

Tad šventųjų Kalėdų proga linkiu visiems atsiriboti nuo karo žaidimų ir susigrąžinti džiaugsmu pasipuošusį žvilgsnį, prisiminti visų mūsų artimųjų žvilgsnius – rūpestingus, mylinčius, guodžiančius ir, deja, per retai atmenamus…

Vilnius-Berlynas-Porto-Berlynas-Vilnius, 2017 m. gruodžio 9 – 17 d.

Doc. dr. Remigijus Venckus yra meno kritikas ir medijų menininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas. Jo kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie doc. dr. Remigijų Venckų, jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu; su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu; apie jo vedamus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. Remigijus Venckus labai tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-12-22). Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36046-kulturos-kirtis-kaledinis-manifestas-arba-ispazintis-sau.html (2017-12-23).

Originalo kopija

PDF – 2017-12-22 Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Rekomenduojame skaityti