Dr. Remigijus Venckus.

Lapkričio 1-oji yra gilių apmąstymų, rimties ir prisiminimų metas. Šią dieną esame priversti sustabdyti savo audringos kasdienybės tėkmę, prisiminti išėjusius ir kartu su jais išgyventas pačias gražiausias akimirkas. Šiomis ir panašiomis mintimis su skaitytojais dalijasi „Kultūros kirtis“ rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Paminėtina, kad jo teksto atsiradimo priežastis yra ne tik Vėlinės, bet ir šiai datai skirta autorinė fotografijų paroda „Dienoraščių vietos“. 2017 m. lapkričio 3 d. 17 val. paroda atidaroma Anykščių menų inkubatoriuje. Paroda veiks iki lapkričio 27 d.

Pirmasis fragmentas
Norint jausti liūdesį nereikalingos Vėlinės ar kokios nors kitos, žmones sutelkiančios rimčiai šventės. Gamta pati mus skatina apmąstyti save ir savo kasdienės būties prasmę.

Kaip ir daugelis, taip ir aš darbų sūkuryje vis tik rasdamas laisvą poilsio minutę dėmesingai bendrauju su savo liūdesiu. Šiai nuojautai iššaukti nereikia jokių specialių pastangų. Pakanka mintyse surikiuoti prisiminimus, žvelgti į artimųjų fotografijas, perskaityti kažkada užrašytus pasvarstymus arba prisiminti artimo žmogaus šypseną.

Visi šie smulkūs kasdienybės elementai tarpusavyje jungiasi ne tvariais, bet trapiais saitais. Jie visi man yra labai svarbūs. Jie prasmingai sugula į mano asmeninių fotografijų kolekcijas.

Vėlinių dieną vartydamas fotografijų lakštus suprantu, kad kiekvienoje nuotraukoje savo vietą randa kažkas visiškai paprasto, bet dienoraštiškai brangaus ir asmeniško. Šios fotografijos reprezentuoja savotišką kelionių tinklą, apraizgiusį ne tik Lietuvos ir užsienio šalių kraštovaizdžius…

Antrasis fragmentas
Sukurtos fotografijos iš manęs visada reikalauja pakartotinai ieškoti naujos meninės kalbos. Todėl kiekviena mano kūrybos akimirka – tai fotografijos žanro išbandymas. Tai mano kūrybinis pasitraukimas piešinio, tapybos ar net videoformos link.

Kaip į grynąją fotografijos formą netelpa vaizdinė raiška, taip ir turinys pasitraukia už kažkokių efemeriškų žanro ribų. Galiausiai atrodo, kad iš skirtingų vietų pargabenti vaizdai tarsi prijaukinami mano kūrybos archyve. Būdami kitų vietų pėdsakai jie priartinami prie mano vietos.

Nors fotografijos sukurtos kelionių metu, tačiau ekspozicijoje perteikiama aplinka ir nuotaika dvelkia asmeniniu ir individualiu žvilgsniu. Tad kelionės atvaizdai nieko bendro neturi su atvaizdais, kuriuos formuoja įprastas (statistinis) keliautojas.

Lapkričio pradžia, 2011. Autoriaus nuotr.

Trečiasis fragmentas
Vis dažniau ir dažniau savęs teiraujuosi apie tai, kodėl iš fotografijų formuoju savotišką dienoraštį ir kodėl aš rašau biografinius tekstus bei jais dalijuosi su savo skaitytojais. Atsakymą ir vėl randu savo paties tekstuose.

Prieš penkerius metus parašiau esė, kurią įvardijau labai dviprasmišku pavadinimu – „Laiškas savo gyvenimui“.

Anuomet rašiau: „Tarp žmonių gyvena jausmai, kurie gali būti netikėtai prarasti, pamesti, o gal ir patys save praradę. Jausmo atradimas gali būti toks žavingas, koks yra pirmasis mylimo žmogaus bučinys. Jis yra labai nekantrus. Pirmuose bučiniuose daug aistringo nutylėjimo ir dar daugiau geidžiamos paslapties. Jausmo atradimas toks pat trapus, kaip ir po dažno kvėpavimo uždūstantys plaučiai, kaip ir už lūpų sukandimo užrakinta neapykanta, kaip ir viską akimirksniui sugriaunantis duslus skiemenavimas – mes nie-ka-da ne-bū-si-me kar-tu…

Po dusliai ištarto, bet aštriai pjaunančio skiemenavimo aš daugiau nebemačiau ir nebeliečiau šiuos žodžius ištarusių lūpų, niekada nebestovėjau po nužydėjusios dienos langais ir nebelaukiau naktinio lietaus…

Dieną užklupus mirčiai aš ne tik savyje nuryju vienatvės minutes, sekundes ir akimirkas, bet ir stebiu žavingas vakaro intrigas. Vakaras lyg suteneris skrupulingai sujungęs liūdesį ir vienatvę atveria mano namų duris ir puotai kviečia svetimų žmonių dramas, liūdesius ir kančias. Jis dar kartą man parodo, kad mano skausmas nėra vienišas; kad skausmas išplatintas fotografijomis ir tekstais gali pasakoti kitiems apie jų pačių garsiai neįvardintas gyvenimo akimirkas…“

Vėlinės Ventos kapinėse, 2011.
Autoriaus nuotr.

Ketvirtasis fragmentas
Dažnai prieinu išvados, kad nėra fotografo, kaip ir nėra bet kokio kito menininko, kurio kūryboje pėdsakų nepalikinėtų mirtis. Kūriniai prieš mūsų akis iškyla kaip praėjusios dienos paminklai, apjuosti skirtingomis tvorelėmis, apsodinti skirtingomis gėlėmis ir apšviečiami skirtingų žvakių liepsna…

Ne tik apie tai, bet ir apie savo artimuosius mąstau nuo 2013 metų kurdamas savo eksperimentinės fotografijos ciklą „Niekieno žvilgsnis“. Kūriniai yra dedikuoti mirusiems ir užmirštiems. Juos sukūriau galvodamas ne tik apie atvaizdus, kurie mums atstoja išeinančius, bet ir apie atvaizdų perteklių. Juk gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus.

2013 metais tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regėjau prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą.

Vėlinės Ventos kapinėse, 2011.
Autoriaus nuotr.

Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje. Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusių, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą.

Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų parodą sudarytą iš portretų. Šie kūriniai – tai kvietimas pažvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos, kurie išėjo, apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingus ir nutraukia gyvą jausmą. Mano kūriniai – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį, jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…

Penktasis fragmentas
Nesvarbu, kas – ar fotografijos, ar tekstai, bet visada jie praneša apie praėjusias akimirkas. Jie visada prabyla mirties kalba apie mus – dar švenčiančius gyvenimą ir mus – čia pat mirštančius. Spalio pabaigoje iš mano gimtadienio skubiai į savo prosenelės laidotuves išvyko mano geras bičiulis. Vėliau po laidotuvių jis man pasakojo apie tai, kad artimieji rado senolės laišką, dedikuotą savajam vyrui. Laiškas buvo parašytas, kai šis (vyras) buvo miręs jau beveik vienerius metus. Eiliuotas tekstas prasidėjo labai paprastais, bet prasmingais ilgesio žodžiais. Buvo minimas vėlus ir lietingas ruduo, kuriuo išėjo sutuoktinis, po savęs palikęs vienatvės dykumą…

Po kelerių metų, panašų vėlų ir lietingą rudenį, senolė išėjo ta pačia linkme, kuria niekada negrįžtama… Nors aš senolės nepažinojau, tačiau supratau, kad sutuoktiniui dedikuotas laiškas dabar keliskart padaugino jos pačios išėjimo ilgesį artimųjų tarpe…

Šeštasis fragmentas
… Pirmoji vasara be mano Tėvo buvo ilgesinga ir drėgna. Dažniau lydavo, nei šviesdavo saulė. Tėvo Motiną aplankydavau keliskar per savaitę. Vėliau lankydavau vis rečiau.

Nuojauta-2, 2011.
Autoriaus nuotr.

Dabar aš negaliu pasakyti, ar aš apgailestauju dėl mudviejų išretėjusių susitikimų. Esu linkęs manyti, kad tuomet buvo tam tikras laikas ir tik jam būdingi neišsipildymai. Ilgainiui viskas kinta, o praeities laiko daiktai iš fizinės būties pasitraukia kažkur už aktualios realybės.

Šiandien tikriausiai apgailestauju gal tik dėl to, kad visiškai nepažinojau savo Tėvo Motinos, kaip ir ne visada gerai suprasdavau savo Tėvą.

Nors mano Tėvo Motina ir nebuvo uždara moteris, bet ji nepasakodavo apie savo praeitį, brolius ir seseris. Jos istorijos ne tik nežinojau, bet ir praradau beveik visą neišsakytą atmintį. Liko tik bevardžiai, apleisti, o gal net numirę archyvai.

Tikriausiai todėl ne kažin ką įdomaus galiu papasakoti apie savo Tėvo vaikystę. Man visada atrodo, kad Tėvas niekada nebuvo vaiku, o jo gyvenimas prasidėjo gerokai vėliau, nei prasideda visų normalių žmonių. Tad visiškai natūralu, kad mano Tėvas nebėra šiame laike, kaip ir nebėra jo Motinos vienatvė, kurią bandau užrašyti tekstu kaip paminklą prarastai tapatybei.

Adagio-2008,
Autoriaus nuotr.

Praėjus keleriems metams po mano Tėvo mirties mirė kitas sūnus. Senolės vienatvė paūmėjo. Būtent vienatvė ir neviltis ją ištrėmė iš jos pačios namų. Berods tris kartus ją buvau aplankęs senelių namuose. Tuomet ji man atrodė dar mažesnė, labiau menkesnė ir labiau pražilusi. Ilgais, subraižyta kilimine danga užklotais koridoriais įsikibusi į vaikštynę ji pasitikdavo mane arba mano Motiną. Panašiu maršrutu mus lydėdavo ir išsiskyrimo procesijoje…

Tai ką rašau apie savo Tėvo Motiną esu linkęs vadinti nieko kasdieniško neturinčio gyvenimo kronika, kurioje įkalintas nesibaigiantis paprastumas. Aš dar ir dabar atmintyje atgaminu šį nesibaigiantį ir bejėgį paprastumą. Jis ne tik talpina praeityje tariamą žodį, bet ir neištartas padėkos mintis, nerealizuotus apkabinimus ir pagarbos bučinius.

Šiandien visa tai yra iš naujo pasakojama per savąjį vidinį balsą. Per jį aš susitinku su asmenimis, kurie gal būt tikrovėje sąmoningai ir net labai piktai atsisakytų draugijos. Tikiu, kad neištartame žodyje ir parašytame tekste yra truputėlis gyvybės, kuri priklauso išėjusiems…

Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002 – 2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu. Su mano fotografo veikla galite susipažinti apsilankę specialioje svetainėje www.foto.venckus.eu

 


Parodos „Dienoraščių vietos 2″ ekspozicija ir plakatas

Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje (J. Biliūno g. 53, Anykščiai), 2017.11.07 – 11.27


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-11-03). Šeši Vėlinių fragmentai: dienoraščiai, laiškai ir autorinė fotografijų paroda. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35597-kulturos-kirtis-sesi-veliniu-fragmentai-dienorasciai-laiskai-ir-autorine-fotografiju-paroda.html (žiūrėta 2017-11-06).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...