Spektaklio dokumentacija. Šiaulių valstyvinio dramos teatro nuotr.

Šiaulių dramos teatre įvyko debiutinio režisierės Loretos Vaskovos spektaklio „Valentinų diena” premjera. Spektaklyje pasakojama apie dviejų nelaimingų viena kitos nekenčiančių moterų likimą. Viena iš jų – Valentina (vaidina Monika Šaltytė) nusipirko butą ir visus daiktus iš kitos – Katios (vaidina Agnė Kiškytė). Valentina mylėjo Valentiną (vaidina Dalius Jančiauskas), o Katia mylėjo Valentiną (jį) ir apgaulės būdu išskyrė Valentiną (ją) ir Valentiną (jį). Valentinas nebuvo ištikimas Katiai, slapta susitikinėdavo su Valentina. Valentinui mirus Katia tapo alkoholikė ir laikui bėgant Valentinai pardavė visą turtą. Valentina nusipirko ne tik daiktus, bet ir Katią. Viena kitos nekęsdamos jos gyveno tame pačiame bute. Nuolatiniai vaidai ir alkoholis tapo gyvenimo palydovais. Visas spektaklis vyko keliuose laikuose. Esamasis – gimtadienio laikas, būtasis – praeities laikas. Įdomus kelionės laiku, arba kitaip tariant laiko šuolių, įpynimas į kūrinio audinį, plėtojamą dabarties laike. Praeitis atsiskleidžia aktoriams scenoje praeitį atpasakojant į mikrofonus. Šiose scenose akivaizdžiai pabrėžiamas žiūrovo ir scenos aktoriaus santykis. Išryškėja savotiškas kinematografinių mizanscenų kūrimas. Stilistinis realybės sukeistinimas, būdingas kinui, išradingai ir drąsiai įkomponuojamas į dabartį. Laikui kelionėje ir skirtingų laikų įvykiams susipinti padeda Simonos Biekšaitės sukurta spektaklio scenografija. Scenos objektai juda ir keičia iliuzinę erdvę. Visi daiktai yra mobilūs. Jie kiekvienoje scenoje atlieką funkciją, glaudžiai sąlygotą aktoriaus vaidybos. Spektaklyje susikerta praeities – sovietmečio ir dabarties – posovietinės Rusijos laikas. Buitinis alkoholizmas, kuris vyrauja dabarties laike, veikia kaip Valentinos gimtadienio palydovas. Buitinis alkoholizmas atveria posovietinio laiko duobėje užstrigusio žmogus dramą. Abi moterys ir jų santykiuose reiškiama egzistencija gali būti suprantama kaip negalėjimas susitaikyti su nauja posovietine santvarka ir kaip negalėjimas išbristi iš senosios santvarkos. Šį konfliktą galime suvokti kaip nemokėjimo naudotis naujais socialinėje realybėje tvyrančiais santykiais, tarsi instrumentais, padedančiais normaliai egzistuoti ir įsitvirtinti pasikeitusios santvarkos erdvėje. Vienintele reabilitacijos priemone tampa alkoholis. Tačiau reabilitacijos žadamas nušvitimas neįvyksta. Nuo pat spektaklio pradžios auga įtampa, kuri išradingai jungiama su komiškomis, tačiau mūsų socialinei realybei artimomis konfliktų scenomis, niekais paverčiančiomis visas reabilitavimo pastangas. Katia bando parduoti savo vyro šautuvą.

Spektaklio dokumentacija. Šiaulių valstyvinio dramos teatro nuotr.

Kalbėjimas apie šautuvo formas visą pardavimo aktą paverčia falocentristiniu. Šautuvas atstovauja vyriškajai prigimčiai. Reikiamu metu jis iššauna, bet nieko nesužeidžia, nors visi, net žiūrovai, tikisi bent jau iliuzinio kraujo. Šiuo atveju tobula falocentrinė situacija neišsipildo. Kita reabilitacijos forma yra Katios sapnas, kurioje bet kokie seksualiniai geismai, socialinis konfliktas, buitinis alkoholizmas netenka prasmės. Sapne Katia susitinka su Gorbačiovu – tautos vadu. Kartu su juo skrenda virš Vitebsko ir niekaip negali suprasti, kodėl Gorbačiovas nėra auksinis. Auksas čia turi kelias reikšmes: pagamintas iš aukso ir tobulas tautos vadas. Skrydis virš Vitebsko yra speciali nuoroda į Šagalo tapybą, kuri žmones išlaisvina nuo traukos dėsnių ir galbūt tarsi metaforiškai panaikina jų socialinius vaidmenis. Kita reabilitacijos forma yra Valentinos sapnas. Čia susitinka katinas Leopoldas ir du peliukai. Vaidina tie patys aktoriai. Komiškame veiksme, primenančiame miuziklo, populiaraus pramoginio filmo ištrauką, plėtojamas susitaikymas, visi socialiniai konfliktai naikinami, atsikratoma praeities vaiduoklių, kurie graužia tarsi kirmėlės iš vidaus, aktualizuojama ir išlaikoma esamojo laiko erdvės svarba. Deja, tai tik sapnas. Galiausiai Katia palieka namų erdvę Valentinai parašydama raštelį. Rašoma, kad ji – Katia – dalyvauja Marso misijoje ir skrenda su kitais kosmonautais į kitą planetą. Išėjimas iš esamosios erdvės veikia ne tik kaip mirties metafora, bet ir kaip išsilaisvinimas iš socialinio konflikto, kaip grįžimas į praeities – sovietinį laiką, kuriame gyvenantys visi jaunuoliai svajojo suaugę būti kosmonautais. Kosmosas įgyvendinamas alkoholizme ir mirtyje. Buitinis akoholizmas ir moterų valdžia veda prie galynėjimosi su falocentristine valdžia ir galia. Galbūt ir galima atrasti feministinių nuorodų, tačiau spektaklyje labiausiai veikia sovietizmo ir posovietizmo atskirtis, leidžianti žiūrovui kartu keliauti laiku pirmyn ir atgal su spektaklio aktoriais.