Valgyk smėlio pyragaitį, kad greičiau paspringtum

Prof. dr. Remigijus Venckus

fragmentai

Trumpalaikis atlydys. Tikriausiai po valandos ims šalti. Lyg senyva moteriškė įsiropščiu i traukinio monotonišką bildesį ir kartu su juo pasineriu i vis labiau ir labiau tamsėjantį sniegą.

– – –

Kartais atrodo, kad važiuoju ne vienas: atrodo, šalia sėdi mama ir mezga arba miega; tėvas, kaip visuomet, skaito laikraščius. Tas bildesys keistas, tarsi verkimas su pasikūkčiojimu. Ir kas verčia traukinį raudoti? Kartą su draugais vaikščiojau po naktinį miestą. Sustojau, pakėliau galvą į virpančią šviesą:

Kas atsitiko?

Žiūrėk, užgeso.

Jie bandė eiti toliau, bandė nekreipti dėmesio. Bet kiek paėjėję nenorom atsigręžė atgal.

Nors šalta, bet vis tiek ranka pakilo prie galvos, nusiėmiau kepurę ir šviesai vėl blykstelėjus užmaukšlinau jai ant galvos. Elgiausi lyg būčiau vaikas.

Na va, ir vėl gyva. Einam.

– – –

Dvidešimt su trisdešimt penkiais. Net pats nejutau, kai kartą iš lūpų išsprūdo šis teiginys. Lyg tai būtų pats didžiausias ir svarbiausias troškimas.

Ir ką gi tu darytum su tokia drobe?

Tikriausiai rankomis taškyčiau dažus. Pirmiausiai raudonus, o po to – vis tamsesnius ir tamsesnius. Kai dažai baigtųsi, juokčiausi, tiesiog rėkčiau. Gal kitiems atrodytų, kad skauda, bet ne man.

O drobėje vaizduotum žmogų?

– – –

Dievas davė rankas ne tam, kad kopijuotum, o tam, kad kurtum. Turi paversti regimais dalykais tuos, kurių nemato kiti. Neblogai dabar būtų drobė . . .

Atsimenu, kai mano „grupiokė“ išgėrė per daug degtinės. Atrodė, kad per gerklę išlėks viskas, kas jos viduje. Vonioje ant purvinos rūbų krūvos atsiduoda rytui. Kambarys susitraukia. Iš sienų, ant kurių vaikšto pasiklydę neaiškios kilmės šešėliai, lenda keisti traškesiai. Daiktų formos išskysta.

Aišku viena – tylos nebūna. Nors sniegas nebetraška, su tavimi vis tiek kažkas kalba. Net tavo vidinis balsas niekada nemiega.

. . . Sienų braškėjimas, grindų traškėjimas, žingsniai, kosėjimai, burkavimai, burzgimai, aikčiojimai.

. .. Miega. Leidžia iš galvos išeiti svajonėms, mintims, prisiminimams. Balkone, pasirėmę į turėklus, jie stebi miestą, persisveria ir krenta. Kvaila, bet jie mano, jog turi spamus ir bet kada galės pakilti arba žmonės juos pagaus. Jie net neįsivaizduoja, kad dabar miego metas.

Tiesa, juk jie nežmonės. O ar yra koks kitas pasirinkimas? Gal…

Taip mes atšventėm „grupiokės“ ir mano pirmąjį literatūrinės kūrybos pristatymą. Tokia ta bohema, pilna keistų svajonių, dar keistesnių neišsipildžiusių troškimų, sentimentai iš keistos avangardinės poezijos.

– – –

Poezija. Su ja nuolat kontaktuoji, net pats nepastebi ir nepripažįsti. Poetiškas vakaro snigimas, langų tylėjimas, mylimosios stovėjimas prieš akis, jos juodų plaukų žilimas sniegu ir mano geriausio draugo grubokas klausimas:

Ko stovi prie lango?

Skaitau sniegą…

– – –

Ko… verki… _

Švelni ir banali lyrika, po kurios nėra atsakymo.

– – –

Kartą su draugu klausėmės katedros ūžesio. Atrodė, kad ji gyvena. Klydome. Juk ji tik pastatas. Katedra virškina, sėdime jos viduriuose. Moteris plauna maisto likučius. Ir kaip mes likome gyvi? Tikriausiai esame labiausiai nemėgstamas patiekalas. Bet vis tiek ramu ir gera suremti galvas ir klausyti ūžesio. Nors kartais ir būna nemalonu, tačiau gera prisiminti. Gera prisiminti vakaro dulkes, jų sukeltą nosies kutenimą, springimą ar dusimą.

…Mano draugo kambaryje ant sienos gyvena kaukės. Tiesa, jis kaukių maniakas. Kai jas nusiperka, sudaužo obuolius, kad šie nestebėtų jo naktį. Juk niekam nėra malonu, kai kas nors stebi.

– – –

Kokie?..

Kas kokte?..

Pūkai. Topolių ar pienių?..

…Žodis kaip duona užstrigo gerklėj… Nesvarbu, kad užkrėsta… Valgyti reikia… Parazitai… sočiau. O paukščiai mojuoja sparnais.., taikosi pagrobti bent jau trupinius… Slepi savo akis mėnulio tarpekliuose. Žinau, paukščiai žudikai…

O vis dėlto maniau…

Žinau.

Parazitai sumaišė smilkalus… meilę sudegino.

Gal dar gyva?.. (truputėlis vilties).

O tu žinojai – pūkai skrenda tol kol juos neša vėjas.

– – –

Skraidantys parazitai… Gėles, kurias išmetė Dievas… suėdė skubančio miesto karvės…

O aš dar tikiu tavo meluojančiam akim. Geriu naktimis su parazitais, dienom su tavimi… Sumaišiau paros laikus, debesis su žole,  kurios norėjau paragauti, bet niekad nedrįsau. Per daug baimių… Tai praeitis…

– – –

Tėvui mirus aš vėl pas ją ateidavau, tik dažnai nebūdavo apie ką kalbėti (tyla gera byla)… Dažniausiai kalbėdavomės apie paprastus ir mums (na, bent jau man) nereikšmingus dalykus.

…Virpančios, raukšlėtos, išsprogusiomis mėlynomis gyslomis rankos užkaičia arbatinį… Ji visuomet perka saldainius, laiko ant stalo. Mano, kad bet kada galiu ateiti…

… Pro jos langą iš geltonos virtuvės, kurią, atmenu, dažė mano tėvas, aš matydavau neįtikėtinus dalykus. Kartais tai būdavo tamsūs sūkuriai, o kartais mėlyni, skaidūs ir lengvi, kartais dangus prapliupdavo smėliu, apsemdavo kaimą, bet sūkurys niekados neišnykdavo… Aš visuomet maniau: sutemus kelias taps neišvažiuojamas. Kada nors smėlis užpustys langus, duris ir bus karšta žiema … Tokią žiemą tirs mokslininkai, visi stebėsis: juk dar niekad žiemą nevaikščiojome basi ir trumpom rankovėm… Užlipsiu ant didžiules smėlio kopos, rankomis atkasiu langą, atidarysiu ir leisiu jos žodžiams išeiti:

Miegu, radijo klausau, verkiu… Kas belieka palaidojus… O tu atvažiuok dažniau ir man bus linksmiau…

Žinau, kad išleisiu tuos žodžius skristi, nebandysiu sulaikyti, o ir nesistengsiu. Nieko padaryti negalėsiu… Bus per vėlu. Žmones visuomet bando, kai jau būna per vėlu…

Matau pro jos langą, kaip kaimelio gyventojai po plytą baigia išsinešioti jau seniai apleistą vaikų pensionato pastatą … Iš pamatų išaugo medžiai, ant stogų žolės … Naktimis žybsi ugnelė, ,,bomželiai“ gyvena… Smėlio dulksna niekados nesibaigs…

– – –

…Atmenu, tėvas nupirko dvi plokšteles: ,,Katinėlis ir gaidelis“ ir „Meškos trobelė“. Aš pas ją atėjęs visuomet jų klausydavausi. Namuose patefono neturėjau. Ir mano mama dažniau ateidavo, kol su ja ar su tėvu nesipykdavo… Atmenu, kaip mama bėgo nuo Tėvo… Aš buvau visai dar vaikas. Tėvas ją įžeidinėdavo, nebūtus dalykus prikaišiodavo. Ji neiškentė, pilnomis ašarų akimis pasileido bėgti, o jis ją vytis ir atsiprašinėti… Rėkiau:

Mama, mama, mama…

Kažkodėl maniau, kad ji pabėgs ir daugiau nebematysiu… Vėliau supratau, o ir išgirdau, kad esu pats didžiausias jos turas… Kaip ir kiekvienas vaikas, nuo jos pavargdavau, kartais nepakęsdavau, o kartais jos labai ilgėdavausi… Būdavo gera, kai vakare atsisėsdavau ant žemės, atremdavau galvą į jos kojas, o ji šukomis braukdavo plaukus… naikindavo pleiskanas…

– – –

… Kartą tėvas prieš mane atsiklaupė… prašė, kad eičiau su juo prie upės, maudytis… aš buvau ant jo supykęs (kelias naktis nebuvo namie… ). Tuomet jaučiausi šlykščiai, norėjau pabėgti, bet nedrįsau… Seniau buvau gana didelis bailys… Nuo to laiko negaliu pakęsti, kai prieš mane kas nors klaupiasi, net ir juokais…

– – –

Išpažintis. Kam ji… Slaptų minčių, blogų poelgių išpasakojimas nepažįstamam žmogui kunigui… Žinau, sau išpažinti nedrįsti (štai ir atradau tavo silpnavališkumą). O gal tu dar maitiniesi melu… Kunigas niekada nepaklaus: ,,Ką gero nuveikei, vaikeli?“ Jam tikriausiai net malonu klausyti tavo nusidėjėliškų poelgių ir minčių; o gal ant nuodėmės laikosi pasaulis?..

– – –

Kai raštiškai pranešiau, kad jau verksiu, mano draugas atnešė dubenį:

Nagi varvink, man tapybai reikia tavo ašarų… Kai jos užlietos ant dažų ir drobės išdžiūva, kūrinys įgaunu sakralinį atspalvį, darbo kaina pakyla.

Ausys būna visokios… Mano ypač negražios: didelės ir atlėpusios. Argi ausys – grožio etalonas, vis dėlto gal nederėtų grožio matuoti ausimis? Kompleksai, kompleksai ir dar kartą kompleksai. Todėl ir nešioju ilgus plaukus.

…Kartą mokykloje vienas mokytojas pirštu (vadinasi, juokavo) pajudino mano ausis, suprantu, skamba pakylėtai, lyg būtų pajudinęs didingą, seną ir giliai miegantį ugnikalnį.

Hei, tavo ausys labai didelės? Panašios į beždžionės.

Pirmą kartą vyresniam žmogui norėjosi trenkti taip, kad  jis apsiverstų. Tada ir pasakiau: jokių ausų… ilgi plaukai.

– – –

Išėjome iš parduotuvės. Taksofono būdelėje susisukome tabaką… Svyruodami lyg slidinėdami sekėme brodvėjaus žibintų šviesas… Pingvinai.

Atsargiai, policija…

Ką paims?.. Nebijok, ten pingvinams ne vieta, nebent paimtų į zoologijos sodą… o šiame mieste jo nėra.

– – –

…Niekuomet nemėgau juodų klavišų… Galerijoje visuomet prisėsdavau prie juodo fortepijono, atverdavau širdį, o protą užrakindavau… Liedavau save, maišydavau, kartais klijuodavau, o gal ir žudydavau… Jam visuomet patikdavo mano savižudybės, mat ir jam skaudėdavo… Susipažinkite, esu talentingas žudikas… Sugebu žudyti ir fortepijonu, ir kompiuterine

muzika bei filmais, ir savo rašiniais pliurpalais…

Man visuomet skauda, kai skaitau tavo kūrybą… Medžiai tetai kilnoja šakas, lietus groja…

Tu moki groti… Gražu …

Aš nepažįstu natų…

Na va, ir prabilau apie natas… Išlikti mums visiems nelengva… Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau suvoki, kad nebesimokai, o sąmoningai užmiršti tai, ką visuomet mokėjai… Užmiršom telepatiją, kurią visi ką tik gimę turėjome. Ne, mes neužmiršome, o ją išmėtėme. Manome, kad esame velniškai protingi, gal net protingesni už patį Dievą… (Naivuoliai žmogeliūkščiai). Nieko, todėl dabar užsiimame nereikalinga veikla – meditacija. Bandome susikurti savęs ir gamtos harmoniją. Argi dar nesuvokiame, kokie mes bepročiai ir kokia atstumianti mūsų rūšis. Gamta nemedituoja … Kokia čia gamta, ją jau baigiame užlyginti asfaltu ir užkonservuoti su smogo prieskoniais.

Skanaus nuodijimosi.

Labai ačiū, … Jums taip pat.

Kur gimei?

Ant asfalto.

Kaip malonu, aš irgi.

O aš… kaime … pamiškėje, virpantis šimtamečio senuko balsas.

Mes visi išsiritame iš kokono lyg kirmėlės… (be galo šlykštu).

Ritamės kamuoliu (kai kurie į kalną, o kai kurie į pakalnę, bet vis tiek ritamės)…

– – –

Ir kodėl tu negimei viduramžiais, tuomet viskas būtų truputėlį paprasčiau. Tereikėtų apsimesti mirtinai sergančia arba psichiškai nesveika, tuomet tau kraujas periodiškai būtų nuleidinėjamas. Gal net tektų paragauti gyvūnų kraujo…

– – –

Kompiuteriui būtų paprasčiau… Reikėtų pakeisti keletą mikroschemų… Šnypščiantys kompiuteriai niekados. nepagimdys, nesukurs, neišgyvens to, ką gali žmogus. Jie tik imituos. Imituos suvokdami techninį procesą. Emocijas, išgyvenimus, proto paslankumą paliks už borto… Aišku, tegul skęsta. Kam reikalingos šiukšlės, nebent idiotams… O idiotai sukūrė kompiuterio maištininko viziją… Na, bent jau galima pabandyti įdiegti Į kompiuterį tai, ką turi žmogus, o žmogui tai, ką turi kompiuteris … Praeiviai gatvėse … kiekvienas su savo mikroschemomis, gendančiomis ir brokuotomis. Jei atsibodo gyventi, gali trumpam nebegyventi. Išjungsiu, jei nori, tik prieš tai pasakyk, kada tave Įjungti…

Ko tyli.

Aš visada tyliu parėjęs namo, nenoriu galvoti garsiai… Prisikalbu per dieną užtektinai… tyla nemoka kalbėti… tik spengti. Kiti gyvena tam, kad tylėtų (,,Baltas kvadratas baltame lape“, tylos estetika). Gyvenimas gali būti nugyventas taip tyliai, kad numiręs imtum mąstyti, ar jau gyvenai, ar dar ne… Mūsų visų gyvenimai panašūs į tylą… Gyveni žemėje, skleidi triukšmus… Gyveni nebežemėje, amžina ramybė (tyla).

Skausmas yra tylus… bet ne tam, kuriam skauda, jam spengia.

Vakare, kai atsiguli ir negali užmigti, girdi šnarančią tylą. Ji kalbasi su tavimi, o tu ją primityvini… Įsivaizduoji, kad tai konkrečios būtybės… Tai astraliniai kūnai… Taip ir galvojau, kad nežinojai. Žinau, bijai jos… Tai normalu. Užsikloji antklode galvą, pirštais užsikemši ausis ir bandai galvoti apie malonius dalykus… Maži vaikai visada bijo tylinčios tamsos, o ypač, jei ji šnibžda…

Gyvenk, kad tylėtum, tylėk, kad gyventum.

– – –

Žemė Suvilgyta lyg lūpos. Šalta ir vėjuota – mano draugo mėgstamiausias oras. Mintimis, o kartais ir siela keliuosi į smėlynus… Keisčiausia, kad jie juda kartu su manimi. Jie patys priartėja ir nutolsta. Keista, neįmanoma atsigerti… kieta.

Ei, ar visai „išdurnėjai“: ko čia kandžiojiesi…

Taip ir maniau, kad tai ne vanduo, o mano vienos pažįstamos nuo šalčio pamėlusi ranka. Ji tikriausiai su manimi daugiau niekados nebešoks, manys, kad esu pavojingas, ir vieną dieną galiu ją suvalgyti. Keista, bet mano draugui toks poelgis labai patiko. Jis net juokėsi. Tiesa, šaltuoju metų periodu mėlynų rankų daug. Kad ir šios, dabar praslenkančios pro mano akis: mėlynos, tarsi judesiais atitrūkusios nuo kūno.

– Ei, rankos, kur jūs bėgate?

Negalime ilsėtis, dėdė Parkinsonas taip liepė.

Rankos be galo raukšlėtos, išvagotos… gal net, sakyčiau, po oda daug prikišta vamzdžių, kurie laikui bėgant surūdijo ir pasislinko link odos paviršiaus, išpampo kaip erkės. Išrautumėm visus vamzdžius ir dar vienu žemės kirminu būtų mažiau.

Tai ką, senučiuke, mesk lazdą ir duok man savo gyslas. Dar nenusprendžiau, tikriausiai iš jų pasidarysiu šiaudelius alkoholiui gerti.

Seniau gailėdavau senų žmonių. Stebėdavau baltas galvas… Tiesa, balta man visiškai ne svetima. Mano mama visa balta. Kiti net pavydi baltumos.

Mano senelis mirė visiškai pražilęs. Antrasis gyvenimo žydėjimas. Baisiausia, kad žiedai negyvi. Mirę plaukai panašūs į šiaudus, gal net per lengvai pasakiau. Jie panašūs į pavasarinę, rudenį nenupjautą žolę tirpstančiame sniege. Viskas bunda, keliasi, o jie negali… jie pasmerkti suirti .. Gerai būtų, kad tik plaukai suirtų, bet ne čia Dievas vaizduoja teisuolį. Jis pasiims viską: akis (jų spalvą), balsą, šypseną ir net galimybę valgyti. Kam valgyti, jei tave patį suvalgys. Tik dalykas tas, kad valgys be Įrankių, kaip viduramžių žmonės. Nardys tavyje, po truputį gardžiuosis ir net pyksis su kitais dvėselienos valgytojais. Valgys ir tame pačiame kūne paliks savo išmatas.

Hei, ponas kirmine, neetiška ėsti ir šikti toje pačioje vietoje?

Neišvengiamas procesas dvėsti. Aš dvesiu, tu dvesi, jis, ji dvesia. Mes ne gyvenam, bet visą laiką tik dvesiam. Ateiname tam, kad dvėstume, tik kol dar esame dvėsimo etape, tol po mūsų kūnus, kaip po obuolius, nenardo šūdgraužiai. Žmogus – protinga būtybė: mąstė, mąstė ir sumąstė susideginti, dvėsimo ir irimo procesus imti ir išskirti. Sau pasirinko dvėsimą, Dievui atidavė pelenus. Europietis, ištiktas begalinio pasipūtimo, kad yra pasaulio Viešpats, ir šį kartą apsiriko. Rytuose nuo neatmenamų laikų pelenų – be galo daug.

Kai kurie dar būdami gyvi susidegina plaukus. Tiesa, taip jau nusprendė Viešpats, ir tu turi prieš jį lankstytis. Bet ne visi tokie paklusnūs. Dažai padeda apgauti.

– – –

… Tavo veidą užkločiau sniegu, kad nesušaltum, tavo plaukuose užauginčiau žvaigždes, tavo rankose pasodinčiau sodą, o lūpose… o lūpose…

… Po pikasišku sulaužytu dangum vieškelis gieda. Jei galėčiau, yla pradurčiau dangų, kad per naktį prilytų, kad ryte atplaukčiau valtele, prisiliesčiau prie tavo miegančių lūpų… ir tyliai:

Labas rytas…

… Į tą, taip, į tą dangų, kurį seniai prakeikė žmonės, iškeliu rankas:

Dieve, juk tu kūrėjas. Ar kai tveri, tau irgi skauda? O gal tu kenti labiau nei aš, juk tiek daug reikėjo sukurti … O, sakyk, kokia tavo kančia, kai kūrei ją? .. Turbūt nenori manęs girdėti?… Į jos akis prisnigo

Tau šalta… Nieko nematai?…

Taip …

Leisk, nuvalysiu sniegą. Savo kvėpavimu sušildysiu, kad galėtum matyti, kaip dieną keičia diena, kaip metai keičia metus…

Ne… aš bijau…

…Vieškelio giedojime kartais susipina akys… Matyti tik pusė langų. Sniegas juos suvalgė. Taip gaila. Gaila tavęs, kad nenori jų matyti, gaila, kad varvekliai verkia, kad baigiasi jų diena. Banalu… Nusijuok… Juokis… Juokis, nagi, sakau, juokis…

Cha, cha, cha… cha…

Naštai, ir vėl pravirkai… Kodėl?..

Vieškelis užspringo pėdomis… Negieda…

…Gal rytoj ištirps sniegas, saulė nusileis ant žemės, žaižaruos merdintys varvekliai. Gal susimaišys visi metų laikai… Gal rytoj eisiu Brodvėjumi taškydamasis balose. Atsitiktinai pakelsiu galvą ir pamatysiu tavo akis, pasislėpusias juoduose plaukuose:

Blemba, Remi, kokia aš laiminga, kad dabar sutikau tave…

Tada vieškelis atsibus. Nusipraus veidą tirpstančiu sniegu, atsigers varveklių sulos… Kaip visados tave apkabinsiu, pakelsiu, keletą kartų apsisuksime. Bet tik tiek … nei tu, nei aš neišdrįsime daugiau:

Žiūrėk, vieškelis gieda…. Bet tik tiek… Nedrąsu…

Sninga…


Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2004). „Negyvas vaikas“, „Vyzdžiai“, „Valgyk smėlio pyragaitį, kad greičiau paspringtum. Mūzynas 2: Šiaulių universiteto studentų tekstai, 64–76. ISBN 9986-38-504-0. 

Kiti literatūros kūriniai ir straipsniai apie literatūrą

Vyzdžiai

Vyzdžiai Prof. dr. Remigijus Venckus Man Tavo vyzdžiai Patinka Smaigstau adatas Vyzdžiai išsiplečia Ant blakstienų neriu Virvę Jie užsiverčia į Vidų Adatas praryja Skausmas Nugalėtojams ant kaklo kabina Laurų vainikus Mišios genijai minta adatomis Jie...

Negyvas Vaikas

Negyvas Vaikas Prof. dr. Remigijus Venckus Supasi vakaro pėdose Miegantis užmuštas vaikas Sakau aš žodžius be garsų Viltis geria vyną kartu Negrįžai tu Negrįžau ir aš Kaukši padai plastmasinių batų Iš plastmasinių meilės gėlių Supasi miegantis vaikas Ilgas...

Akys

Akys Prof. dr. Remigijus Venckus ...Apie žvilgsnį nėra lengva kalbėti. Mano gyvenime tai tiek pat metafiziška, kiek ir fiziška. Fizinė žvilgsnio, arba regėjimo, problema mano šeimoje yra labai svarbi. Jaunystėje mano Motina patyrė galvos traumą. Nuo to...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Buitinis alkoholizmas, arba Kelionė laiku Šiaulių dramos teatre

Dr. Remigijus Venckus. Premjerinio spektaklio Ivano Vyrypajevo „Valentinų diena” dalis kūrybinės grupės: Katia - aktorė Agnė Kiškytė, režisierė Loreta Vaskova, scenografė Simona Biekšaitė ir Valentina - aktorė Monika Šaltytė. Šiaulių dramos teatre įvyko debiutinio...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Kelionės lietiniai

Dr. Remigijus Venckus. Kartą mano Teta, mano Močiutės sesuo, vartydama savo šeimos fotografijų albumą ištarė: „Štai taip gražiai gyvenimas prabėgo…“ Žodžiai skambėjo lyg bandymas sugriebti savo patirties archyvą, kuris akimirksniu bando išsprūsti iš dabarties. Tetos...