Dr. Remigijus Venckus.

Balandžio 29 d. Panevėžio fotografijos galerijoje atidariau savo fotografijų parodą „Tarp mūsų vyrų“. Parodos pavadinimas suteikė homoseksualumo atspalvį. Šiame tekste norėčiau paanalizuoti nugirstas, iki galo neišsakytas arba akivaizdžiai išreikštas reakcijas.

Parodos plakatas

Galbūt pasirodys keista, kai kūrinių autorius rašo apie savo kūrybą. Toks rašymas gali kelti neobjektyvumo pavojų. Vienoje televizijos laidoje fotografas Algimantas Aleksandravičius yra minėjęs, kad menininkui iš prigimties būdinga narciziška laikysena. Pritariu, kai kurie menininkai kuklesni, o kai kurie – besaikiai narcizai. Tačiau rašyti apie savo kūrybą gali būti naudinga ne tik bandant save apginti, bet ir suvokti savo kūrybinę strategiją, išsiaiškinti, kodėl ir kaip suvokiami ir interpretuojami meno kūriniai.

Su kokiomis problemomis susidūriau kurdamas ir eksponuodamas savo kūrinius? Pirmasis konfliktas mane pasiekė galerijoje, sukabinus nuotraukas. Telefonu skambinę mano fotografijų modeliai buvo nepatenkinti rengiama paroda. Nepasitenkinimą sukėlė tai, kad būtent jų nuogi kūnai reprezentuoja visą kolekciją reklamuojančiame plakate. Aktų modeliai ne tik siūlė nerodyti kai kurių, mano galva, vos ne svarbiausių ekspozicijos fotografijų, bet ir neigė, kad fotografuodamiesi davė sutikimą parodoms. Dar labiau jie mane nustebino, pareikalavę, kad prieš kiekvieną ekspoziciją atsiklausčiau jų, ar tikrai leidžia eksponuoti mano sukurtas fotografijas, kuriose, anot modelių, svarbiausia – ne meno kūrinys, o būtent jų kūno viešumas. Maža to, apšaukė mane kuriant ne meniškus, ne fotogeniškus, bet buitinius atvaizdus.

Remigijus Venckus „Ikona” II, 2009

Prieš tris mėnesius buvau įsitraukęs į panašų incidentą. Šiaulių universiteto leidžiamame laikraštyje Park@s išspausdinau esė „Laiškas“
(www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3217&kas=straipsnis&st_id=13972). Teksto neutralia iliustracija tapo mano sukurta portretinė fotografija, kurioje vaizduojama į sieną atremto vaikino galva. Fotografavimo metu šis modelis, kaip ir du prieš tai aprašytieji, davė sutikimą, kad jo atvaizdai gali būti rodomi kaip meno kūriniai. Vėliau fotogeniškumo aura pasidengęs asmuo buvo pasipiktinęs, kad jam pasiūliau šalia savo pavardės užrašyti ir jo, kaip bendraautorio, pavardę. Situacija juokinga – kūrinių modeliai tampa kūrinių autoriais. Viena pagrindinių pasipiktinimo priežasčių, anot modelio, buvo pateikta ir akcentuojama nefotogeniška jo išvaizda. Buvau tarsi apkaltintas padaręs nusikaltimą – išviešinęs kūno negražumus. Ši situacija tampa dar įdomesnė, kai modeliai fotografijose nėra atpažįstami. Kai kuriose fotografijose praktiškai neįmanoma vaizdų sulyginti su realiais modelių kūnais ir kasdiene, buitine išvaizda. Modeliai vis dėlto pareiškia priekaištus fotografui, išsako mintis, kaip ir ką jis turėtų fotografuoti bei kokiose vietose eksponuoti. Atrodo, kad modeliai tampa fotografijų autoriais. Juokinga, ar ne?

Kita įdomi situacija: plakato pavadinimu suklaidinau žiūrovą ir įsitikinau, kad dauguma parodos lankytojų ekspozicijos tema laiko būtent homoseksualumą. Tiek savo aprašyme, tiek diskusijoje su žurnalistais ir susirinkusiais meno mėgėjais diskutavau, kad mano tikslas – padėti susitaikyti su savo kūnu ir savo seksualumu. Tačiau ne visi tai suprato. Viena žurnalistė teigė, kad vos tik atėjusi į parodos atidarymą pasijuto nejaukiai. Netrukus ji išėjo ir į parodinę erdvę grįžo kiek vėliau. Tuomet parodoje nebebuvo viena ir nepatogių jausmų nebeteko išgyventi.

Vienoje ciklo „Renovacija“ fotografijoje vaizduojama ant sofos sėdinčių už rankų susikibusių nuogų vyrų pora. Pirmame plane prie modelių kojų padėtas plaktukas. Paro­dos lankytojas mestelėjo nebaigtą frazę (gal išsigando?): „Jei galėčiau, paimčiau tą plaktuką ir kad dėčiau…“ Vyresniosios kartos fotografai, tokie kaip Irena Giedraitienė, beveik neįžvelgė čia meno. Esu dėkingas menininkei I. Giedraitienei, kad pastabas išsakė man girdint. Norėčiau pastebėti, kad dažnai vengiu kelti meniško ir nemeniško meno klausimą. Man atrodo, kad be estetinio pasigėrėjimo ir pasibjaurėjimo šiuolaikiniame mene turėtų būti mąstoma ir apie mūsų socialinę realybę, kultūrą, kurioje gyvename, ir primestas, įgytas ar savanoriškai įsisąmonintas visuotines normas. Man šioje parodoje norėjosi kelti seksualumo, seksualinės orientacijos ir priešpriešos ne tik homoseksualumui, bet ir vyro kūnui klausimą. Šiuo atveju aktualios ir problemos, susietos su požiūriu į bet kokį žmogaus kūną ir lytį. Ar visa tai, ką pastebėjau, nėra susieta su savo – nuosavo kūno problemomis?

Remigijus Venckus „Bescelerių rašytojo dienoraštis” I, 2009

Kai kurie parodos lankytojai į fotografijas žvelgė su baime. Atrodė, kad nuotraukose matė save nepatogiai apnuogintus. Esu dėkingas, kad ne visi susirinkusieji tylėjo. Kai kurie garsiai diskutavo apie santykį su savimi ir savuoju kūnu, kėlė kūniškumo ir lyties problemas aktualinančius klausimus, bendromis pastangomis ieškojo atsakymų. Galbūt drąsūs parodos lankytojai suprato, kad menas ne visada konstatuoja faktą, kad dažnai jis veikia kaip provokacija ir šiuo atveju su tradiciniu požiūriu į estetiką nieko bendra neturi. Ar niekada nepamąstėme, kad menas klausimus nukreipia į mus pačius –­ bendroje ir įvairioje kultūroje gyvenančius žmones.

Apie žurnalistus. Iš anksto numaniau, kad galiu sulaukti provokuojančių klausimų, susietų su nuogu vyrišku kūnu, homoseksualumo problemomis ir mano seksualine tikra ir įsivaizduojama tapatybe. Kyla klausimas, ar visada tikslinga meno kūrinį sieti su autoriaus tapatybės ženklais? Juk kūrybos metu menininkas kartais net nesugeba racionaliai suvokti savo tapatybės Dažnai nesistengia jos išreikšti, o kartais net specialiai sukuria mitą. Meno kūrinys tuo pačiu metu gali būti ir savęs atidengimas, ir užmaskavimas. Kodėl niekas neklausia vyrų, fotografuojančių nuogas moteris, ar jie nėra heteroseksualūs, o gal –­ biseksualūs? O kodėl niekas neklausia psichinius ligonius fotografuojančių asmenų, ar šių psichika tikrai stabili? O gal jie yra tarp mūsų gyvenantys ir savo neigiamą energiją į fotoaparato objektyvą nukreipiantys šizofrenikai? Ar negali susidaryti įspūdis, kad fotografai yra baisesni ekshibicionistai už tikruosius? Gal fotografą, kaip ir bet kokį menininką, kuris nesistengia pagražinti mūsų realybės, reikėtų izoliuoti nuo visuomenės? Tikriausiai tuomet gyvensime gražiausioje meno kuriamoje gėrio ir grožio karalijoje. Bet kuo virsta gėris ir grožis, jei negalime pajusti to, kas yra priešingoje pusėje?

Remigijus Venckus „Pas močiutę kaime”, 2009

Keista, kad parodos pristatymo metu intrigų labiausiai ieškojo vieno fotografo žmona – žurnalistė Gailutė Kudirkienė. Neminėsiu fotografo vardo, nors jis yra geras menininkas. Perskaičius G. Kudirkienės straipsnį, mane aplankė negera nuojauta, kad žurnalistė nelabai mėgsta fotografijos meno, galbūt jo nesupranta ir nesistengia suprasti. Bet kokiu atveju to nei man, nei šio teksto skaitytojui sužinoti nepavyks, o griežtai tvirtinti apie nesupratimą ir nemėgimą ne tik nedrįstu, bet ir neturiu kompetencijos, nes apie tai su žurnaliste nesikalbėjome.

Vis dėlto pasidžiaugsiu G. Kudirkienės straipsnio apie parodą pavadinimu. Antraštė skambėjo taip: „Fotografijas prilygino iškrypėlių šou“ (www.aina.lt/naujienos/panevezys/4348-fotografijas-prilygino-iskrypeliu-sou.html). Ar šis pavadinimas neskamba subjektyviai ir negatyviai? Paanalizuokime. Fotografijos fenomenas gal ir gali perkeltine prasme būti suvokiamas kaip iškrypėlių šou. Štai fotografė Diane Arbus (1923–1971) yra sakiusi, kad fotografavimo metu išgyvena nuodėmę, nes pasisavina fotografuojamojo realybę, kartais jį ironizuoja, atskleidžia jo neprezentatyvias pozas ir dėl to jaučiasi panaši į iškrypėlę. Fotografavimo aktas menininkui teikia pasigėrėjimą, kaip ir bet koks kitas kūrybos aktas. Tačiau apnuogindamas kitą, nebūtinai turi jaustis savimi patenkintas, kartais gali pasijusti iškrypėliškai ir savanaudiškai besimėgaujančiu subjektu.

Beveik pirmose straipsnio eilutėse G. Kudirkienė: „…fotografijos galerijos langą papuošė šokiruojantis reklaminis 28 metų šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus parodos plakatas: ryškiai rožiniame fone įkomponuota dviejų nuogais užpakaliais vyrų nuotrauka ir užrašas „Tarp mūsų vyrų“. Šis teiginys suponuoja mintį, kad straipsnio pavadinimas nenurodo į D. Arbus išsakytą fotografo, kaip iškrypėlio, metaforą. Greičiausiai straipsnio pavadinimas gali būti suvokiamas kaip visiško homofobiškumo gestas. Straipsnio turinys itin piktas. Čia pateikiamos neigiamos nuomonės ir nė vieno teigiamo pasisakymo ar kritikos apie tai, kas parašyta oficialiame mano parodos pristatymo tekste. Žurnalistė mini: „…ant spintos užsikeberiojęs vyras sėdi žiūrovui atsukęs niekuo nepridengtus lytinius organus. Į vieną vietą susipynusios keturios plaukuotos kojos. Vyrukas, į trumpikes susigrūdęs ranką. (…) dar keletas nuotraukų su pernelyg atvirai demonstruojamomis genitalijomis. Nors parodos atidaryme atvirai nebuvo pasakyta daug kritikos, tačiau kai kas tą parodą tyliai pavadino iškrypėlių šou.“ Taigi ką reiškia šiame tekste žodžių junginys iškrypėlių šou? Šiuolaikinis mokslas tvirtina, kad homoseksualus vyras ar moteris nėra jokia medicininė patologija. Ši seksualinės orientacijos forma yra lygiavertė heteroseksualumo ir biseksualumo formoms. Homoseksualaus kūno ir homoseksualaus vyro įvardijimas, kaip iškrypėlio, prasilenkia su pagrindinėmis žmogaus teisių idėjomis. Galbūt per daug viską dramatinu, tačiau iš dalies terminas iškrypėlių šou mus grąžina į Sovietų Sąjungą, kur už homoseksualumą buvo baudžiama laisvės atėmimu, net keliskart ilgesniu už įvykdytus pedofilinius tvirkinimo ir prievartavimo nusikaltimus. Kam padaroma didesnė trauma: ar per prievartą tvirkinamam vaikui, ar savanoriškai iš meilės lytiškai santykiaujant homoseksualiems vyrams? Be to, jokių lytinių aktų, kuriuos galėtume įvardyti nepadoriais ir pornografiniais, šioje parodoje nebuvo, o pedofilijos čia net užuominų nėra. Bet kokiu atveju homofobai atima homoseksualiems vyrams ir moterims ne tik teisę į lytinius santykius, bet ir į teisę dalytis tauriais tarpusavio meilės jausmais. Meilė visada yra ir lieka meile, nesvarbu kokia ji būtų. Šie mano pastebėjimai nėra paskatinti jokių emocinių ir išankstinių nuostatų prieš straipsnio autorę.

Dar keletas pastebėjimų iš parodos: „…moterys sakė, kad joms nėra jauku pakėlus akis matyti tai, ką vyrai paprastai slepia kelnėse.“ Moterų nuomonės įdomios. Atrodo, kad tik jos turi genitalijas, o vyrai ne. Susidaro įspūdis, kad tik moterų kūnai yra gražūs, o vyrų – ne. Praeitos mano parodos Šiauliuose kuratorė Laima (pavardės neskelbsiu) pastebėjo, kad žmonės, regėdami nuogus vyrus klasikinėje tapyboje arba antikos kūriniuose, nejaučia jokio nepatogumo ir gėdos. Vaikščiodami po parką su vaikais, praeidami pro nuogas antikines vyrų ir moterų skulptūras, nesistengiame uždengti vaikams akių. Tačiau fotografinio nuogumo ne tik nenorime matyti, bet net ir bijome kaip didžiausios gėdos.

Pasiteiravau teisininkų, kaip Lietuva reaguotų, jei Panevėžio fotografijos galerijoje eksponuotume fotografijos meno klasiko Roberto Mapplethorpe’o (1946–1989) nuogų vaikų, gėjų ir falų fotografijas? Atsakymas vienareikšmis – kiltų daugybė teisinių problemų. Tačiau labiausiai man kelia nuostabą, kad Vilniuje, knygyne „Humanitas“, legaliai galima įsigyti panašaus pobūdžio fotoalbumų, juos galima vartyti Vilniaus gatvėse ir neturėti jokių teisinių problemų.

Tekste, aiškinančiame mano parodos koncepciją, rašiau, kad (…) erotizuotas nuogas kūnas tampa religinės dailės temų išraiška. Pusnuogis ant kryžiaus prikaltas Kristus iš dalies gali atrodyti ne mažiau seksualus nei populiariosios kultūros reglamentuoti nuogo kūno standartai, o kai kuriais atvejais net konkuruoti su erotiniais heteroseksualių ir homoseksualių vyrų portretais, spausdinamais erotikos žurnaluose. O kokios erotinės energijos būna pritvinkę belyčiai angelai?“ Man keistai nuskambėjo šios minties interpretacija spaudoje: „…ant kryžiaus prikaltas Kristus buvo nuogas, vadinasi, atrodantis seksualiai ir erotiškai.“

Parodos metu žurnalistė man leido suvokti, kad ji yra viena iš tų, kuri medžioja intrigas savo straipsniams. Jai labai rūpėjo, kas yra šių fotografijų modeliai. Fotosesijose dalyvavo aštuoniolika modelių. Vyrų aktus pradėjau fotografuoti nuo 2000 metų. Bet ar modeliai šiose fotografijose svarbiausi? O gal šio klausimo potekstėje skamba kitas klausimas – ar visi fotografijose regimi vyrai yra gėjai? Galbūt žmonėms, ieškantiems provokacijų, po šios parodos derėtų ieškoti ne tik modelių, bet ir fotografijų autoriaus (t. y. manęs) Lietuvos gėjų klubuose? Net pats nepajutau, kaip ką tik į pasaulį išleidau naują idėją. Ar nebūtų įdomu sukurti Lietuvos gėjų portretų seriją? Taigi norintiems fotografuotis siūlau pranešti man elektroniniu paštu: vnckusremis@yahoo.com.

Šalia sėdintys ir už rankų susikibę vyrai nebūtinai turi būti gėjai. Tačiau po šios paro­dos įsitikinau, kad regint vieno nuogo vyro fotografiją, pakabintą šalia dviejų nuogalių, homoseksualumo šydu apsigaubia visa ekspozicija be išimties. Šio įspūdžio atsiradimo galimybę numačiau iš anksto.

Dar viena nuomonė. Fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo žmona aktorė Irena Liutikaitė pastebėjo, kad nuogas kūnas niekuo nešokiruoja, o mano fotografijose išvis nėra meno. Čia pastebimas tik žaidimas formomis. Gerbiu I. Liutikaitės nuomonę, tačiau norėčiau pastebėti, kad, pernelyg susimąstę apie idėjas – kūrinių koncepcijas, neretai užmirštame meno produkto formą. Iš tikrųjų kaip viso kūrinio pagrindas gali dominuoti ir forma. Norėčiau prisiminti Arūno Sverdiolo išsakytą mintį Vilniaus dailės akademijoje per disertacijos seminarą „Ar ne be reikalo užmirštame meno kūrinio gramatiką?“ Pagalvokime, ar žaidimas forma nėra susietas su gramatika? Ar už taisyklingos, estetiškos, kompozicijos atžvilgiu gerai sukaltos A. Ostašenkovo nuotraukų formos nesislepia gilus turinys? Juk jo fotografijose turinį pasiekiame tik žvelgdami į formą, t. y. susieję formą su tikrąja mūsų buitine būtimi, persunkta mirties alsavimo?

Džiaugiuosi, kad mano kūrinių ekspozicija sukėlė prieštaras, kad išgirdau daug teigiamų ir neigiamų atsiliepimų. Jei šiame tekste mano išsakytos mintys ką nors papiktins, sujaudins arba sužavės, būsiu dėkingas, išgirdęs bent jų aidą. Iš šio teksto jūs turbūt supratote, kad mano tikslas – kūrybą paversti socialiai angažuotu reiškiniu.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-05-15). Apie parodą homoseksualumo tema. Literatūra ir menas, 20(3237), 22, ISSN 02233-3260. Prieiga internetu:http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111023192032/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3237&kas=straipsnis&st_id=14775 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Techno-iliuzija

Techno-iliuzija Prof. dr. Remigijus Venckus Po kelių mėnesių pertraukos kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijus...

Tiriantis ir komunikuojantis menas

Tiriantis ir komunikuojantis menas Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją,...

Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje

Fotografijos istorijos ekskursai Rimgaudo Malecko kūryboje Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus...

R. Venckaus paroda Etiopijos kelias

R. Venckaus paroda Etiopijos kelias Kėdainių televizijos žinios TV reportažas apie prof. dr. Remigijaus Venckus dokumentinių fotografijų parodą Etiopijos kelias (2019-03-14 – 2019-04-10, Kėdainių daugiakultūrinis centras, Rinkos a. 12, Kėdainiai)....

Amžinasis romanas

Amžinasis romanas Prof. dr. Remigijus Venckus, doc. dr. Kristina Stankevičiūtė Miesto veidą atspindi ne tik jo architektūra, bet ir gyventojų apdarai – kalbama apie Paryžiaus eleganciją, Milano spindesį, Niujorko prašmatnumą, Kopenhagos atsainumą, Vilniaus...

Saulėraščių fenomenas

Saulėraščių fenomenas Prof. dr. Remigijus Venckus 2018 m. lapkričio 23 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus parengtą interviu su panevėžiečiu...

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu Prof. dr. Remigijus Venckus Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų...

Rimanto Plungės tylos

Dr. Remigijus Venckus. 2018 m. spalio 11 d. UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta  medijų menininko, fotografo doc. dr. Rimanto Plungės eksperimentinės fotografijos paroda „Tylos“ (paroda veiks iki lapkričio 6 d.). Pastebėtina, kad R. Plungė yra Vytauto...

Pin It on Pinterest