Dr. Remigijus Venckus.

Spalio 15–lapkričio 7 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia grafinio dizaino menininko Vilmanto Dambrausko fotografijų paroda „Ir tada jie nusprendė išplaukti…“, kurioje atveriamas savotiškas mito ir tikėjimo klodas, leidžiantis kūrinius sieti su literatūrine inscenizacija. Literatūriškumo įžvalgoms pagrindą suteikia ekspoziciją pagrindžiantis autoriaus tekstas:

Vilmanto Dambrausko nuotrauka iš parodos
„Ir tada jie nusprendė išplaukti…“

Jie… Vienus akmenis mylėjo labiau nei kitus. Ypač blizgančius. Dėl jų net žudė. Mirusiuosius gerbė labiau nei gyvuosius, esančius šalia. Patys rinkdavo tuos, kurie sprendė jų likimus, dabindavo kitokiais rūbais ir lenkėsi jiems. Vaikščioti galėjo visi, bet rinkosi šliaužoti. Tuos, kurie skraidė – laikė pririštus. Rinko vieną, kuris turėjo mirti dėl visų jų, kad po to būtų garbinamas. Jie… Kirto, skynė, kasė ir sėmė tol, kol nieko nebeliko. Jie… Kirto, skynė, kasė ir sėmė tol, kol nieko nebeliko. Ir tada jie nusprendė išplaukti… Vietos užteko ne visiems… Jie… Tokie panašūs į mus.

Menininko tekstas rodo ne tik per fotografijas suformuoto mito tikroviškumą, bet ir tuo pačiu aktualizuojamą tam tikrą periodiškai žmoniją ištinkančią krizę. Istoriškumas čia atliepiamas ženklais, nurodančiais į didvyriškus žmonijos mitus, į religijos propaguojamą pasiaukojimą ir gausiai Biblijoje aprašomą Kristaus meilę, į besaikį ir pražūtingą vartojimą. Kas yra mitas ir kiek jis mitiškas, jei gimsta iš mūsų realybės, ją atspindi kaip veidrodis? Mitas apnuogina realybę, saugomą ir maskuojamą kaip gobšuolio nuodėmę bei kaltės gėdą. Esama realybė nėra mitas, bet už jos slypintys nutylėjimai, įsipainioję neleistino mąstymo miglose, ilgainiui įgauna mitinę, įtaigią vizualią formą.

Fotografinėse inscenizacijose slepiami moterų veidai, kūnus jos apsiaučia audiniais. Nors nuogumas ir elgesys ganėtinai natūralistiniai, bet nepaliekama galimybės demaskuoti jų tapatybę. Čia anoniminės moterys vaizduojamos mistinių ritualų įkarštyje. Vienoje iš nuotraukų – moteris, atsisukusi į medžio kamiene išskaptuotoje keistoje angoje stovintį audinyje suvyniotą kūną. Rankose tarsi kaukolę, primenančią amžinybę ir laikinumą, ji laiko akmenį. Ar akmuo yra žudymo įrankis, o suvyniotas į audinį kūnas –­ šio destruktyvaus akto padarinys? Ne veltui V. Dambrauskas parašė: „(…) vienus akmenis mylėjo labiau nei kitus (…) dėl jų net žudė.“ Kūnas, kuris atsidūrė medžio kamieno angoje, virsta glaudžiu dabarties santykiu su amžinybe –­ kelione į pomirtinį pasaulį. Autorius ne tik su ilgesiu ir skausmu žiūri į žmonių giminę, pardavusią vertybes, įsitikinimus ir tikėjimo tiesas, bet ir akcentuoja amžiną civilizacijos krizės problemą. Galbūt šis veiksmas virsta mechanišku ir beprasmiu praeitį menančiu ritualu?

Ar meilė akmeniui nepanaši į meilę stabui? Ar stabo aktualizavimas neatskleidžia tikėjimo mirties? Kai kurios fotografijos veikia kaip nuorodos į Kristaus plakimo pas Pontijų Pilotą epizodus ir erškėčių vainiko dėvėjimą, aprašytą Biblijoje. Gal čia pati fotografinė inscenizacija įgauna stabo bruožų? Gal soste ant neštuvų sėdintis ir tarnų nešamas išdidus kaip galingas valdovas žmogus primena karalių Saliamoną? Nors fotografijose iš dalies formuojama hipnotizuojanti ir tauri žvilgsnių ir gestų psichologinė įtampa, bet šis personažas nekelia pagarbos. Visas fotografijų ciklo audinys egzistuoja kaip save naikinančios visuomenės atspindys. Gailesčio nesukelia net erškėčių vainiką dėvintis narve uždarytas vyras. O akmenį tempiančios vyrų figūros rodo tikrovę, suformuotą materialistų ir įstrigusią žmogiškose klaidose. Lukštenant sluoksnį po sluoksnio, imi matyti egoistišką ir susvetimėjusį žmogų, primenantį mus –­ šiandienos vartotojus. Galbūt ir mums, jei nuspręstume išplaukti, vietos užtektų ne visiems…

Atrodo, kad po to, kai šie fotografijose vaizduojami vyrai iš urvo į šviesą ištemps didžiausią paskutinį akmenį ir jį saugos kaip vertingiausią visatos turtą, mito veikėjai taps ne žmonėmis, o žemesniais padarais, primenančiais besiraizgančias kirmėles. Atrodo, kad čia klaidingai suvokiama visata. Juk ji nuo akmens tik prasideda, bet nėra akmuo. Išplaukti, kad būtų galima tą akmenį išsaugoti? O gal plaukiant nuskęsti kartu su juo? Ironiška, bet primena posakį –­ pasirišk akmenį po kaklu, kad greičiau nuskęstum. Vis dėlto mirtis vardan akmens reikalinga. Tik tada gali atsirasti didvyris, kurį būtų galima garbinti ir jį tikėti kaip Kristų.

Neišsenkančios prasmės fotografinis V. Dambrausko mitas, veikia kaip vizualinė mūsų kultūros praeities nuoroda, aštrina vaizduotę ir vizualumą pateikia kaip šiandienai aktualų praeities faktą. Galbūt ši romantiška, estetizuota, poetizuota ir net sakralinama praeitis gimdo tikėjimą, kaip baimę? O gal ir pati inscenizuota fotografinė realybė lieka tikėjimo objektu? Mito netikrumas ir vizualiniai fotografijos paviršiuje apgyvendinti ženklai nurodo į mūsų europinės kultūros giliausius ir tamsiausius logiškai ir intuityviai suvokiamus klodus. Tai, ką regime fotografijose yra inscenizacija, bet akys, regėdamos atpažįstamus šiauliečių veidus, mitą paverčia tikrove, o protas, ieškodamas santykio su kultūros atmintimi, verčia pašiurpti odą, išgyventi širdies dūžius, iš baimės džiūstančią burną ir karstelėjusį liežuvio skonį.

Kuo tikroviškesnė inscenizacija, tuo labiau ja tikima. Inscenizacija tampa savotišku agresijos, pasikėsinimo į mūsų tikrovę pliūpsniu – pavojaus ir smurto forma. V. Dambrausko sukurta realybė gausi nuorodų į mitą, kaip religiją, kaip absoliučią tiesą, kuria nedera abejoti. Kiekvienas personažų gestas, kūno padėtis, formų ir audinių medžiagiškumas detaliai apmąstytas. Čia išryškėja religines dogmas atliepiantis meno hipnotiškumas. Kiekvienas fotografinių personažų gestas tarytum atitinka religijos suformuotą elgesio kanoną. Fotografija tampa meditacija – užburiančia malda. Čia aktualus tikėjimo ir pasitikėjimo aspektas, vedantis prie amžinojo žmogaus noro save mitologizuoti ir fetišizuoti; tapti savotišku ritualo centru ir pamatyti save iš šalies. Panašu į nesąmoningus erotinius geismus. Čia žiūrovas save projektuoja į regimus kūnus ir išbando savo galimybes. Baisiausia, kad stebėtojai tampa mito dalyviais, verčiančiais atkartoti civilizacijos krizę ir taip paversti ją permanentine. Išplaukti į pažadėtąją žemę jau yra per vėlu…

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-11-06). Fotografinis mitas ir tikėjimas. Literatūra ir menas, 41(3258), ISSN 02233-3260. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110711005454/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3258&kas=straipsnis&st_id=15574 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

PDF – 2009-11-06 Fotografinis mitas ir tikėjimas. Literatūra ir menas

Rekomenduojame skaityti