Dr. Remigijus Venckus.

 

Šiauliuose atsigauna kino mėgėjų sąjunga, į savo veiklą įtraukdama ne vieną videomenininką ir studentą. Sąjunga skaitmenina kino archyvus, įvairius meninius ir dokumentinius filmus. Pernai rodyta archyvinė medžiaga, kuria susidomėjo Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras. Kai kuriuos filmus galima peržiūrėti šiame muziejuje. Rugsėjo pradžioje gavau Virginijos Januškevičiūtės elektroninį laišką, kuriame prašoma leisti rodyti šiuos filmus tarptautinėse parodose. Šiaulietis kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Viktoras Gundajavas pradėjo organizuoti ne tik temines peržiūras „Filmuoja Šiauliai“, bet ir to paties pavadinimo televizijos laidas. Į šią veiklą beveik visada įtraukiami Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros studentai ir dėstytojai. Viktoras bendradarbiauja su festivaliais „Tindirindis“ (jo dėka šių metų festivalyje bus rodomi kai kurie šiauliečių animaciniai filmai).

Kadras iš Sauliaus Pučinsko videofilmo „Mūsų dienos“.

Virginijus Kinčinaitis kiekvieną penktadienį Šiaulių dailės galerijoje rengia nemokamus viešus kino vakarus „Kitokio kino klubas“. Čia galima išvysti įvairius avangardinius, eksperimentinius, retus filmus. ŠU MF Audiovizualinio meno katedros trečio kurso studentas Andrius Grigalaitis jau antri metai su kolegomis rengia viešas studentiškų eksperimentinių filmų peržiūras „Medija namai“. Pirmoji vyko 2007 m. vėlyvą rudenį Audiovizualinio meno katedros patalpose. Studentai išrinko geriausią filmą. Dauguma rodomų filmų buvo sukurti per videomeno paskaitas. Po peržiūros buvo rodomi sovietmečio propagandos filmai apie narkotikus. Sovietiniai mokomieji filmai apie civilinę saugą buvo gretinami su Amerikos mokomaisiais filmais tokia pat tema. Antrasis vakaras, vykęs žiemą ŠU Dailės galerijos patalpose (šiuo metu galerija uždaryta), sulaukė daug žiūrovų. Peržiūros metu buvo galima pamatyti studentų ir jų dėstytojų kūrybą (Valdo Šapokos, Tomo Andrijausko, Remigijaus Venckaus). Tą patį vakarą Viktoras Gundajavas pristatė ir parodė Artūro Baryso filmus.

Šių metų spalį Audiovizualinio meno katedra švenčia penkerių metų sukaktį. Tad katedros veikla tik prasideda. Šiaulių dailės galerijoje „Kitokio kino klube“ spalio 10 d. bus surengtos studentų kursinių, diplominių ir įvairių kūrybinių videodarbų peržiūros. Mėnesio pabaigoje bus galima išvysti ir katedros dėstytojų kūrybos parodą, rengiamasi išleisti katalogą.

Audiovizualinio meno katedra bendradarbiauja su Noridžo dizaino ir menų mokykla (Anglija). Kartu surengė dvi paro­das Šiauliuose ir vieną Noridže. Pavasarį, parodos „Sensation“ atidarymo metu, Šiaulių dailės galerijoje dėstytojas Tomas Simonsas atliko muzikinį tinklo projektą. Vienu metu buvo grojama fortepijonu Šiauliuose ir Noridžo mieste. Abiejų šalių muzikos garsai buvo girdimi vienu metu dviejose erdvėse. Sudėtinga muzikinė kompozicija – pažymėjo fakulteto dekanas Vytautas Žalys. Lapkritį ketinama surengti bendrą medijų meno parodą Anglijoje. Vilniuje rudenį G. Labanauskaitės organizuojamame tarptautiniame audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp“ bus pristatoma atskira dėstytojų ir studentų poetinių filmų programa.

Rugsėjį per Šiaulių dienas surengta vieša videofilmų peržiūra. Rugsėjo 13 d. „Laiko“ kino teatre parodyti nauji šiauliečių kūriniai programoje „Šiaulių mozaika“. Dalyvių amžius įvairus. Dalyvavo mėgėjai, moksleiviai ir profesionalūs menininkai. Neišvengta nesusipratimų. Kai kurie kūriniai ne tik prastai atlikti, bet ir nekokybiški idėjos atžvilgiu. Štai Ramūno Snarskio filmas „Saulės miestas“, kuriame filmuoti Šiaulių vaizdai turi pretenzijų reprezentuoti miestą. Filmavimo klaikiu nepavadinsi, nors kai kur per ilgai užsižaidžiama atskirais kadrais, perėjimai per lėti. Didžiausias trūkumas – muzika, kuri primena kaimo kabelinės televizijos reklaminių filmukų ar vietinės reikšmės laidų užsklandas. R. Snarskio filme muzika ne padeda vaizdui, bet jį išderina ir neleidžia priartėti prie kulminacijos. Analizuojant mėgėjų filmus, kartais susidaro įspūdis, kad pakanka nufilmuoti kelis epizodus, juos sujungti ir tai jau siužetas, o jei tai filmas, pristatantis miestą, vadinasi, jokio naratyvo jame gali ir nebūti. Tai blogas požiūris. Kita rodytų filmų problema – šriftų kultūra. Kartais atrodo, kad nepaisoma šrifto formos, tad daugelio filmų pradžios ir pabaigos atrodo kaip grubiai užtėkšti „kleckai“. Šie „kleckai“ nieko bendra neturi su šriftu, o juolab ir su filmu. Neretai užmirštama, kad šriftas – svarbi filmo dalis. Štai Jurijaus Muravskio filmo titrai išduoda neatsakingą požiūrį į įvadą ir pabaigą. Pats filmas panašus į televizijos reportažą, bet tiek savo idėja, tiek vizualine prasme sukurtas neblogai. Žurnalistine maniera pasakojama apie žurnalistus, tiesiogiai transliuojančius varžybas. Čia nevengiama šmaikščių pastebėjimų, autoironijos. Filmas artimas autoriui, kuris yra regioninės televizijos sporto žurnalistas. Jis neieško grandiozinių temų, nesprendžia globalių problemų, bet prabyla apie savo patirtį ir gyvenimą. Geriausia filmo idėja yra pagrįsta tuo, ką pats realybėje išgyveni ir suvoki. Pati realybė jau yra tarsi filmas.

Algirdo Kulikausko filmas „Nupiešk man saulę“ –­ tokios realybės, vienos akimirkos įspūdis. Tai koncerto besiklausančių dviejų pagyvenusių žmonių pokalbis. Personažai filmuojami iš nugaros, tad kamera įrodo savo kaip sekimo įrankio privalumus. Jų kalbos nesigirdi, bet ekrane regimi išraiškingi gestai. Veikėjai tampa ypač kūniški, atrodo, kad ekranas sutampa su žiūrovo žvilgsniu. Viduryje pokalbio įterpiamas būreliu šokančių jaunuolių vaizdas, kuris tarsi atitolina žiūrovą nuo temos, ištraukia iš kūniškumo zonos. Tačiau filmo pabaigoje grįžtama prie diskutuojančiųjų kūnų. Tuo metu demaskuojama kamera – personažai atsisuka į žiūrovą.

Man pačiam kameros, kaip sekimo priemonės, demaskavimo metodas yra naujas ir patrauklus. Naujame filme „Kasdienybės kompozicijos“ rodau savo mamos, močiutės ir kaimynės kasdienybę. Paprasti pokalbiai ir objekto kasdienė nereprezentacinė išvaizda mano kolegas privertė susimąstyti, ar tai – dokumentika ar meninis sprendimas.

Gintautės Rutkauskaitės filmas „60 aguonų“ pasakoja apie mokykloje nusižudžiusią mergaitę. Filmuota fotoaparatu arba mobiliuoju telefonu. Žaidžiama kino dogmomis, bet kai kur žaidimas neįtikina, neaktualina temos. Prastai sukomponuota muzika „ištempia“ vaizdą. Filmuose dažniausiai muzika turi padėti vaizdui, o videoklipuose vaizdas turi pagelbėti muzikai atsiskleisti. G. Rutkauskaitės filme šios taisyklės sugriaunamos. O garso takeliu virtusi daina kartais lemia vaizdo ir žodžio nedermę.

Jaunimui būdinga rinktis didaktines temas. Paminėtinas Dovydo Sidabro filmas „Bakst ir viskas“. Filmo vaizdas ir garsas dera. Idėja aiški, nors artima klasikiniam kino naratyvui. Tačiau vaidyba neįtikinanti. Pasakojama apie paauglį, nemokantį bendrauti. Jis kalbasi su pliušiniu ančiuku. Geros emocijos staiga keičiamos pykčiu. Žaislas užkapojamas kirviu. Po pauzės – juodo ekrano – pagrindinis personažas vėl tokiais pat žodžiais kalbasi su nauju draugu, nauju pliušiniu žaislu. Tipiška maniako genezė paryškinama žodžiais: „Mano tėvai mane myli, man perka viską, ko užsigeidžiu…“ Kūrinys rodytas ir kituose Šiaulių renginiuose. Gal trečią kartą rodytas ir Daliaus Baranausko bei Juliaus Gintauto filmukas „Skola“. Elektros, vandens, dujų ir interneto paslaugų įsiskolinimas personažą – netekusį vilties buto savininką – priverčia miegoti laiptinėje. Filmavimas ir filmo naratyvas klasikinis, viduryje galima nuspėti ir pabaigą.

Moksleivio Mato Zalogos filme „Praeities dvelksmas“ pasakojama Didždvario mokyklos istorija. Mokyklos sargas kelia lengvą šypseną, nes panašus ne į sargą, bet greičiau į vienuoliktoką. Filme išvystamos ir mokyklos vėlės, kurių persekiojimas pagyvinamas radijo imtuvo šnaresiais. Tiesa, dvasių kūnams trūksta dvasiško kūno medžiagiškumo. Bet tai atleistina, juk kūrėjas – Šiaulių jaunųjų technikų centro moksleivis. Tuo tarpu Taurūnas Baužas filme „Tūzas“ bando imituoti populiariuosius kriminalinius trilerius, įpindamas treninguotų šiauliečių kalbos ir išvaizdos stereotipus. Šie du aspektai lemia tam tikrą filmo nesėkmę. Žavi tik tobulos laiku panaudotos ir gerai atliktos kino klišės.

Audiovizualinio meno katedros studentės Karolinos Ananevos filmas „Big and Small in the Box“ – kelių spalvų dvimatės animacijos abstraktus žaidimas. Studentė šį pavasarį sėkmingai apgynė bakalauro diplominį darbą. Filme šešėliai keičiasi, susidaro įvairios formos. Netiesiogiai prabylama apie fobijas. Dvimačiai objektai primena kambarių prieblandoje susidarančias ir virpinančias sąmonę baimės vizijas vaikystėje. Studento Emilijaus Joco filme „Pilka visuomenė“ visi objektai, išskyrus reklamas, yra nespalvoti. Tai liūdesio ir vienatvės pojūčius vizualizuojantis filmas. Skaitmeninė animacija gerai panaudota Mindaugo Šapokos kūrinyje „Dream Hole“. Abstrakčios dėmės filmo pradžioje sukuria ugnies įspūdį, vėliau išryškėja mėsos, judančio poodinio sluoksnio ar skerdienos vaizdai, papildomi rentgeno fotografijomis. Tai mirties baimę, egzistencijos laikinumą vizualizuojantis filmas. Studento Gedimino Tarasevičiaus animaciniame filme „Išgirsk mane“ rodomas prie konvejerio sėdintis žmogus, ant popieriaus atspaudžiantis savo šypseną. Savotiška visuomenės kritika? Ketvirtakursio studento Manto Dauskurdžio videofilme miestas, muzikinis ritmas susijungia su vaizdu. Čia svarbiausias miesto greitis ir jo ramybės akimirkos. Ritmas sukuriamas pasikartojančiais vaizdais, kurie kartais miestą pažadina.

Aurimo Nausėdos filmas „Monmartro respublika“ –­ pavyzdys, kaip nereikėtų daryti. Ne pasiteisinimas, kad filmuojama mobiliuoju telefonu. Kūrėjas nežino, ką filmuoja, kas yra jo objektas ir ko iš jo tikėtis. O apie montažą išvis jokios kalbos negali būti. Iš tiesų filme rodoma Šiaulių „Laiptų“ galerijoje vykusio plenero „Šiaulių Monmartro respublika“ epizodas, kuris gali būti suvokiamas tik kaip bandymas arba žaliava kokiam nors kūriniui.

Kaip vieną geresnių kūrinių išskirčiau Ričardo Apu­ko filmą „Mamytės traukinys vėluoja“. Čia pasakojama apie prieglaudoje invalido vėžimėlyje sėdintį berniuką ir jo seserį, kuri išeina į traukinių stotį perduoti mamai laiško. Tačiau mama negrįžta. Kompozicijos, artimos socialiniam filmui ir dokumentikai, montažas logiškas ir padeda atskleisti socialinę dramą. Dramatinė muzika puikiai dera prie siužeto. Tik aktoriai neprofesionalūs ir kai kur jų kalbėjimas pervaidintas. Autorius būtų labiau išlošęs, jei veikėjai išvis nekalbėtų, o pasakojimo galia būtų atiduota vaizdui.

Rimantas Vencevičius nors ir sugeba taisyklingai filmuoti, išryškinti filmuojamų objektų grožį tik kamera, tačiau filme „Išėjusiems“ nesugebėjo išrutulioti siužeto ar aiškios idėjos. Jo filmui pakenkė nekokybiškas ir nelabai tinkantis vaizdui garsas.

Susivienijimo „Nagingosios rankelės“ filmukas „Kosminiai šautuvai“ pasakoja šmaikščią daugiabučio namo gyventojų istoriją. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad tai – reklama. Toks siužetas artimas populiariajam kinui, tad sulaukė žiūrovų ovacijų.

Rimčiausiu filmu vadinčiau Sauliaus Pučinsko kūrinį „Mūsų dienos“. Atrodo, pavadinimas suponuoja Vytauto Kernagio dainą. Iš tiesų filmas pasakoja apie blaivyklos kasdienybę, apie tai, kokia yra uždarytųjų kasdienybė, kuri negali būti atverta visuomenei. Filmas –­ tam tikra socialinė provokacija. Jame apstu antropologinių kameros ir montažo metodų. Nors montažas ir naratyvo konstruktai primena videomeną, bet socialinis angažuotumas akivaizdus. S. Pučinskas pernai baigė audiovizualinio meno specialybę. Jis – vienas iš videomeno Šiauliuose pradininkų, dabar vienas Šiaulių kabelinės televizijos „Splius“ vadovų. Reikėtų paminėti kameros ir kūno santykį. Objektai neidealizuojami. Sekimo kamera daromi įrašai ne itin kokybiški, dėl to kūnas neištraukiamas iš jo socialinės erdvės.

Įdomūs, klasikiniame kine naudojamų logotipų – vinječių stilistiką primenantys Viktoro Gundajavo sukurti intarpai tarp filmų. Taigi – dėmesio, filmuoja Šiauliai!


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-11-10). Dėmesio, filmuoja Šiauliai. Literatūra ir menas, 37(3207), 7, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu:http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120224940/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3207&kas=straipsnis&st_id=13540 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Dr. Remigijus Venckus. Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS Kaip pasukote į meną? Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos...