Dr. Remigijus Venckus.

 

Šiaulių fotografijos muziejuje rugsėjo 18 d. atidaryta Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros vedėjo profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus fotografijų ir grafinio dizaino paroda „Šalutinis poveikis“. Autorius – Lietuvos dizainerių ir Lietuvos mokslininkų sąjungų narys. Prisipažįsta, kad pirmoji specialybė buvo fotografija, todėl ji ir lieka amžina meilė.

Prof. Giedrius Šiukščius. www.su.lt fotografija.

Pagrindinė G. Šiukščiaus kūrinių tema – ekologija ir socialinis pasaulis – plėtojama seniai ir pastebima ankstesnėse autorinėse parodose: ,,Homo“ (1998); ,,Socialiniai žaidimai“ (2000); ,,Neesminės direktyvos: marionečių teatras“ (2005).

Parodos atidarymo metu nuskambėjusioje autoriaus kalboje jaučiama skepticizmo, nusivylimo gaidelė. Kūrėjas pasisako prieš daiktų aplinkos plėtimąsi, prieš vartotojų visuomenę. Atrodytų – paradoksalu. Giedrius yra dizaineris, suvokiantis, kas yra daiktų kūrimas, koks jų vaidmuo socialiniame gyvenime. Galbūt tik žmogus, kuris supranta, kaip kuriasi vartotojų visuomenė, kaip ją skatinti, gali sugebėti priešintis vartojimo strategijoms.

Ekologijos tema – sudėtinga. Pataikyti „į dešimtuką“ čia tiek pat galimybių, kaip ir prašauti pro šalį. Tokiomis temomis kuriantys menininkai dažniausiai anaiptol ne vieną dieną dirba ties šia idėja, tai tampa dešimtmečių ar net viso gyvenimo tikslas. Ryžtis kalbėti apie globalias problemas neretai gali tie, kurie turi polinkį elgtis avantiūristiškai. Aktualus kalbėjimas tik tada toks tampa, kai jaučiama artėjanti šalutinio poveikio grėsmė, arba tada, kai koncepcija plėtojama mokslinėje fantastikoje. Kalbant apie meno kūrybą, abu metodai teisingi ir nė vienas iš jų nėra pranašesnis.

Tačiau ar tikrai švelni, lyrinio pobūdžio objekto vizualizavimo strategija Giedriaus kūryboje artima šiems metodams? Svarbiausia, kad ekologines temas atspindintys meno kūriniai būtų socialiai angažuoti. Eksponuojama fotografija ir kompiuterinė grafika yra gana taiki. Čia nėra didelio akibrokšto, nesistengiama šokiruoti ar kelti šleikštulį, kaip dažnai pasitaiko šias temas aktualinant. Ką tai reiškia? Arba autorius negali atitrūkti nuo estetikos, kaip grožio suvokimo, ir priartėti prie estetikos, kaip bjaurasties kategorijos, arba sąmoningai renkasi šią švelnią poziciją. Čia itin tinka menotyrininko Vytenio Rimkaus pamąstymas: ,,Ekologijos problema – daugiašakė ir daugialypė, bet visais atvejais ji susijusi su žmogaus invazija į gamtos raidą. Tai susiję ne tik su konkrečiais praktiniais veiksmais (užterštumas, gamtinės pusiausvyros pažeidimai), bet ir su žmogiškosios mąstysenos ribotumu. Pasaulio būties pavojai intuityviai nujaučiami, bet vaizdinis jų atskleidimas, vaizdinė interpretacija – menininko užduotis. Šiame kelyje dailininkas neišvengiamai tampa ir tyrinėtoju, mokslininku.“

Prof. Giedrius Šiukščius. www.savaitrastis.siauliaiplius.lt fotografija.

Nors G. Šiukščius ir pastebi, kad žmogus yra pagrindinė visų blogybių priežastis, kelianti grėsmę sau ir aplinkai, bet grobuoniška jo prigimtis nėra akivaizdžiai demaskuojama. Greičiau žmogus vizualizuojamas kaip vartojimo epidemijos auka. Čia galima atrasti sąsajų su autoriumi. Menininkas pažymi, kad reikia nustoti vartoti, nebeplėsti vartojimo galimybių ir erdvių. Ši jo baimė nukreipta į savojo „aš“ kritiką. Tai išskirčiau kaip privalumą. Vertinga, įtaigi kūryba yra ta, kuri ne tik atkreipia dėmesį į padarinius aplinkai, būties ir realybės konfigūracijas, bet ir iškelia menininko „aš“ dvejones, svarstymus ir net kategoriškumą. Norime ar nenorime, bet nekategoriško ir nesubjektyvaus meno tikrovė yra socialistinio, propagandinio meno realybė. Tokių temų, kaip ekologija ar sociumo kritika, kategoriškumas negali apeiti mokslo ir realybės faktų.

Nors parodos anotacijoje teigiama, kad autoriui būdingas pašaipus, „pasodrintas“ žvilgsnis į gvildenamas problemas, drįsčiau nesutikti. Čia kaip tik jaučiamas dizainerio racionalumas; maža to, prasiveržia lyriškumas, kuris leidžia atrasti tam tikrus paradoksus. Vos įėjus į ekspozicinę erdvę gali pastebėti lyriškus, romantinius populiariajai reklamai skirtus gamtos vaizdus. Nors ir bandoma juos kompromituoti priešingoje sienoje kabančiais į polietileną „supakuoto“ žmogaus atvaizdais, tačiau, man atrodo, ši ekspozicinės sistemos strategija nepaveikti. Kyla klausimas – ar kūriniai „tikrai filosofiškai žvelgia į mūsų tikrovę, kuri, autoriaus teigimu, yra tik susitarimas, o pasaulis reliatyvus ir iliuzinis“ (citata iš parodos anotacijos), ar kaip tik čia išryškėja tam tikras nesutapimas su pačia parodos koncepcija. Kūrinių įvairumas, bei iliustratyvus vaizduojamų objektų pobūdis jos neišryškina. Tokiais atvejais kartais gelbsti, kai ekspoziciją sudarinėja ne autorius. Tačiau jei kūriniai įvairūs? Su šia problema susidūriau šią vasarą Klaipėdoje rengdamas savo kūrinių parodą. Vis dėlto nemanau, kad autorių reikia kaltinti iliustratyvumu. Giedriui svarbus „fotografinis dailumas“, jis neretai garsiai apmąsto režisūrinės raiškos, išlaikiusios piktorealistinių bruožų fotografijos, ir socialinės-dokumentinės, artimos reportažui fotografijos santykį.

Galbūt šiuo atveju iliustratyvumas pastebimas ir dėl to, kad kūrėjas – dizaineris. Jo pristatomi plakatai ir kalendoriaus puslapiai ekologijos tema artimi saikingam, minimalistiniam ir racionaliam dizainerio mąstymui. Dėl tos pačios priežasties pasigendama G. Šiukščiaus fotografijose polėkio, būdingo fotomenui. Atrodo, kad dizainas į fotografiją tiesiog perkeliamas. Bet ar galima teigti, kad tai blogai? Juk šiuolaikinis menas stengiasi išsivaduoti iš atsiribojimo, tam tikros izoliacijos. Todėl bijantieji peržengti ribą atrodo ne kaip meno kūrėjai bei gynėjai, bet kaip vengiantys realybės, kuri jiems yra grėsminga, o ne padedanti tobulėti; jie bijo ateities, kai „iš savęs“ kylanti kūrybinė energija sunaikina kūrėjo tapatybės bruožus. Tokiems menininko veikloje svarbus ne tyrinėtojo ir eksperimentatoriaus amplua, o patogus gyvenimo būdas. Dėl to galima sutikti su parodos anotacijoje išsakyta Michailo Kopeikino nuomone, kad ,,dizaino technologijų raida pasiekė tokį lygį, kai išraiškos priemonių diapazono neriboja daugiau niekas, išskyrus autoriaus fantaziją (…)“ Bet vis dėlto šalutinis poveikis labiausiai išryškėja arba socialinėje-dokumentinėje fotografijoje, arba imituotoje dokumentikoje.

Pastebėjau disonansą, kai Giedrius, vartydamas metinį fotografijos leidinį „Fotografija vakar ir šiandien“, teigė, kad reportažas, kuris uzurpuoja visą fotografijos areną, nėra menas. Nesutinku su tuo. Svarbiausia, kad ir reportažas, ir meninis bei režisūrinis sprendimas yra nulemti menininko estetinių pažiūrų į regimą objektą. O kai kūrėjas kalba apie ekologiją ir neaktualina dokumentinio metodo, įkūnydamas reginį, tuomet nebesuprantu, kokia yra menininko pozicija šiuolaikinio meno arenoje.


 

Publikacijos nuoroda

  1. Venckus, R. (2008-09-26). Ar bijote šalutinio fotografijos poveikio? Literatūra ir menas, 35(3205), 7, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111128031010/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3205&kas=straipsnis&st_id=13448  (žiūrėta 2009-12-20).

 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...