Dr. Remigijus Venckus.

 

Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11) iki 2008 m. lapkričio 23 d. eksponuojama Marijos Šileikaitės-Čičirkienėsfotografijų parodos lt.juodaibaltai.marija atidarymas.

Marija Šileikaitė-Čičirkienė, viena iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos fotografių, kiekvieną naują savo kūrybos kolekciją pristato išlaikydama klasikinei nuotraukos sampratai būdingą braižą. Tačiau klasikoje, kaip ir už bet kokio kūrinio paviršiaus, slepiasi tikroji prasmė, kurią atrasti galima tik teisingai įminus menininko kodą. Taigi, įminkime „lt.juodaibaltai.marija“ kodą.

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografija „Autoironija”

 Fotografuodama įvairių daiktų erdves, menininkė nesistengia joms įbrukti konkrečios, dokumentinės, išskirtinės ar karnavališkai pakylėtos idealybės šydą. Čia kur kas svarbiau užklupti objektą, svarbiau neklausti apie jo būties nekasdienišką kasdienybę, bet nekasdieniškumą operatyviai demaskuoti. Svarbiausias tikslas – aptikti objektą erdvėje pavadintoje „taip“. Fotografijose atrodo, kad ši erdvė visada medžioja fotografo žvilgsnį. Kur tuo metu slėptis pačiam objektui? Belieka išskleisti savo reprezentaciją kaip absoliutų grožį. Pilnai suprantama, kad žiūrovui gali kilti klausimas, o kurgi tas objekto grožis, jei jis iš savo prigimties nėra dailus? Tačiau neapsirikite. Štai „balta reklama“ (2007, Varšuva) tampa gražia tik tol, kol matome ją nepaliestą, kol aptinkame ją atsitiktinai per fotoaparato vaizdo ieškiklį. Po paprastu objektu slepiasi tikroji gyvenimo dinamika. Kūrinyje „einantys“ (2007, Varšuva) iš pirmo žvilgsnio neaiškios paskirties metalinės konstrukcijos virsta gyvomis dinamiško proceso dalimis. Ką Marija padaro su fotografuojamu objektu? Galima įžvelgti nusikaltimą, kai gyvi objektai paverčiami mirusiais, sustabarėjusiais ir nekvėpuojančiais („senis ir šuo“, 2007; „miesto šurmuly“, 2004). Tuo tarpu negyvieji objektai, kaip antai kūrinyje „šokantis medis“ (2008, Vilnius), drąsiai personifikuojami. Marija atsiduoda fotoaparato kaip ginklo galiai, bet nepanaikina objekto būties, leidžia įžvelgti jo nuotaiką. Būtent dėl šių prieštaravimų tampa akivaizdu, kad „juodaibaltai“ yra tapatu „faktui vidury baltos dienos“. Bet kas yra tikriau, ar realybė, kuriai nejaučiame jokios simpatijos, ar Marijos tikrovė?

Žymusis kino režisierius Dziga Vertov, tikėjęs kino galia, yra sakęs – „Aš esu kino akis“. Ar „juodaibaltai“ nėra „Aš foto akis“? Fotografijoje objektai tampa tikresniais už pačios realybės objektus. Juos pamilstame iš naujo. Galima pamilti liūdesį ir vienatvę, kurių nepastebėtume tvyrant erdvėje („pamirštas“ 2004, Kretinga), arba pamatyti sniego grožį, kokio mes negalime matyti be vakarėjančios saulės blausos gulančios ant mūsų vokų ir apsunkinančios žvilgsnį („reklama be reklamos“ 2008, Seulas, Pietų Korėja). Tai ar ne metaforos „juodaibaltai“ pagalba yra įvardijamas erdvės, daikto ir mūsų žvilgsnio santykis? Čia nereikia spalvos. Čia išgryninamas tikrovės tikrumas. Spalva tik atrofuoja mūsų žiūrėjimo įgūdžius. „juodaibaltai“ suteikia egzistencijos gylį, už formos padeda atverti turinį.

Ką reiškia „lt“? „lt“ tikriausiai yra akies nustatymai. Deja, ne automatiniai. Greičiau tai lietuviškas braižas ir charakteris. Tai menininkės temperamentas, tai kodas, kurio pagalba galime patirti kūrėjos genezės išklotinę. Šis teiginys sąlygoja retorinį klausimą į kurį atsakymą ir patys žinote: ar Marija nėra Lietuvos fotografijos mokyklos atstovė? „lt“ labiau nei „juodaibaltai“ yra susieta su tam tikru egzistenciniu kūrėjos lauku. Kaip filosofas Arvydas Šliogeris sako „mano tėvynė, tai mano kiemas, namai ir mano draugai“, taip ir „lt“ po savimi slepia saviidentifikacijos klausimą. Juk iš tiesų Marija nesivaiko ypatingų, karnavališkai fotogeniškų objektų, suteikiančių populiarumo aureolę. Fotogeniškumas slepiasi tikėjime, kad jis yra čia, kur kiekvienas fotografuojamas daiktas liečiasi su kūrėjos įkvėpiamu ir iškvėpiamu oru.

Kas tampa Marijos portretų aukomis? Gal savojo gyvenimo dramos bendraautoriai: sūnus, duktė, kaimynas, kolega arba mama. Ar šie asmenys netelpa po „lt“ skraiste? Savęs identifikacija yra bereikšmė, jei neegzistuoja autoportreto galimybė. 2008 m. kūrinys „autoironija“ ne tik perdėtai įvardija save – menininkę (ši situacija tai autoironijos sąlyga), bet ir save perkelia į laiką ir erdvę, kurioje įsimaišo skausmo prieskoniai. Sustabarėjusiame, egzaltuotame Marijos veide erdvėlaikis pulsuoja chaotiškai. Čia įsimaišo atmintis. Prisiminkime ankstesnį kūrinį („Motina su sraigėmis“ 2001 m.), kuriame menininkės mama vaizduojama apkibusi sraigėmis. Tai santykis su žemiškąja erdve. Tai taip pat santykis su laiku ir laiko pėdsaku. Žmogaus veidas ištysta fotografijoje, kuri įsiterpia į negrįžtamąjį laiką. Maža to, tiek motinos portretas, tiek šis Marijos autoportretas kalba apie rimtį ir mirtį. Pati mirtis mistifikuojama ir iškeliama kaip nemirštantis prakeiksmas. Jei įamžintasis yra pastovus, tuomet įgyjamas imunitetas mirčiai. Laikui bėgant fotografinis objektas pradeda sakralizuotis. Sraigės, tiek Marijos, tiek jos motinos veide, tampa paveldėta našta arba prakeiksmu, kuris paveldimas per moteriškąją liniją ir niekada nenuimamas.

Kodėl prabilau apie mirtį? Kai atveriama „lt“ kategorija, atsiveria ir pačios fotomenininkės su savo kūriniu santykis, kuris ir yra saviidentifikacija. Siekiant save patikrinti, keliamas klausimas: ar vis dar priklausau kategorijai „Marija“? Taigi pavadinimo pabaigoje Marija skamba kaip religinis, mitinis, nemirtingas ir kartu mirštantis, žmogiškas ir skaudantis „Aš“. Rizikinga pateikti kodą, po kuriuo slepiasi pats autorius. Bet kūrėjo prigimtyje įrašytas pasąmoninis savęs išskleidimo geismas.

Marijos „Aš – fotoakis“ geidžia sukurti pasaulį, eliminuojant visa tai, kas jį reprezentuoja kaip „tarp“ kategoriją, esančią realybės ir jausmų sankirtoje. Šiai prarajai atsivėrus, kurios bedugnėje fotografas gali pasikliauti tik savo žvilgsniu, drąsiai galima pasakyti „aš jus matau“ (2003m.).

„Aš – fotoakis“ = „Aš jus matau“ = „Aš – realybės nuogumas“. Ką reiškia ši keista formulė? „Aš – fotoakis“ yra galimybė matyti pasaulio nematomybes. „Aš jus matau“ – tai situacija, kai tikrovės tikroviškumo nebegali nematyti fotografas, o nuo jo, kaip tarsi nuo kyborgo akies, nebegali pasislėpti realybės objektai. „Aš – realybės nuogumas“ akivaizdus tuomet, kai realybė nustebina, kai patikima ja, kai savęs išsigąstama. Bet vėl kyla prieštaravimai. Gąsdinanti Marijos realybė traukia, nes yra poetiškai lyriška. Ar ne maniakiška fotografo prigimtis – suvilioti nuostabiai lyriška giesme, o po to nudobti.

Taigi, pasakykite ar Marijos fotografija nėra realybės apnuoginimo instrumentas? Šią keistą, bet logiškai pagrįstą formulę, galima įvardinti vienu kodu: „lt.juodaibaltai.marija“.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-05-05 – 2008-05-23). Marijos kodas: Marijos Šileikaitės-Čičirkienės jubiliejinės fotografijos parodos „lt.juodaibaltai.marija” recenzija. Panevėžio fotografijos galerija, Vasario 16-osios g. 11, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.photography.lt/en.php/News?id=546&type=1 (žiūrėta 2009-07-20).

Venckus, R. (2008-11-21). Marijos kodas. Literatūra ir menas, 43(3213), 10, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107030235/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3213&kas=straipsnis&st_id=13786 (žiūrėta 2009-12-20)


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Rimanto Plungės tylos

Dr. Remigijus Venckus. 2018 m. spalio 11 d. UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta  medijų menininko, fotografo doc. dr. Rimanto Plungės eksperimentinės fotografijos paroda „Tylos“ (paroda veiks iki lapkričio 6 d.). Pastebėtina, kad R. Plungė yra Vytauto...

Vyrų aktus kuriantis profesorius užminė mįslę

Lrytas.lt straipsnis Šį ketvirtadienį Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaroma medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“. Ji...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...