Dr. Remigijus Venckus.

 

Ar įmanoma išlaisvinti portreto fotografiją, kai pati fotografijos istorija į atitinkamas lentynas sudėliojo ne vieno fotografo kūrinius? Ar fotografija gali stebinti ir kelti keistus jausmus, kai ši medija siekia maždaug kelis šimtmečius? Kaip prisiliesti prie objekto ar grįžti prie jo vizualinės esmės, kai kūrėjai masiškai dekonstruoja vaizdus, kai atrodo, kad po dekonstrukcijos lieka tik bevaizdis vaizdas kaip bevaisė obelis… Šie apmąstymai kilo balandžio 15 dieną apsilankius Šiaulių dailės galerijoje, kur per kultūros dienos šventę buvo pristatytas Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumas „Shining“. Kas šiuolaikinės kultūros simbolis ir jos metraštininkas, jei ne tas, kurio surinkti kasdienybės ir kultūros veikėjų veidai paskleidžiami enciklopedijose ir parodose? A. Aleksandravičius –­ fotografas, kuriam svarbi reprezentacija. Jo objektai: gyvenamasis miestas – Panevėžys, šalis – Lietuva, įdomios ir reprezentatyvios asmenybės.

Algimantas Aleksandravičius
Vilniaus rotušėje pristatant knygą. http://www.photography.lt

Ar reprezentuojamasis užtinkamas, ar jis išgyvenamas kaip atsitikimas? Atsakymo paslaptį galima įminti demaskuojant fotografą, kaip nusikaltėlį. Fotografuoti –­ vadinasi, įžvelgti norus ir slaptas mintis. Atrodo, kad mintys ir norai ne tik užfiksuojami, bet ir keičiami pačioje fotografijoje, nepavaldžioje kinematografo laikui. Čia atsiveria kasdienybė ir egzistencija, priklausanti dievdirbiui ir šventvagiui. Objektai, būdami be kaukių, konstatuoja fotografo sėkmę. Gintautas Mažeikis sako: geriausiu atveju A. Aleksandravičius pritaiko savo kaukę fotografuojamajam. Tačiau kartais nebūtina ieškoti gelmių, tiesiog verta patirti hedonistinį žiūrėjimo aktą.

Kad fotografijos užkadryje atsirastų jėga, verta tapti kadro režisieriumi, verta save panardinti į fotografuojamąjį, – tik tuomet sprogsta emocinis užtaisas. Vienintelis aukos būdas išsigelbėti yra pakliūti į fotografinį rojų. Rojus nėra mirtis, jei fotografija iškeliama ir tarsi energijos purslai nepaliaujamai verčiasi ir užvaldo keisčiausias vietas. Fotografijos mobilumas – svarbus A. Aleksandravičiaus kūrybos bruožas. Menininkas yra ir poetas, ir režisierius. Jis iškelia, „išstato“ fotografijas skirtingose erdvėse. Tuomet jų ir kūrėjo pasaulis išsiskleidžia. Reprezentuojamojo paplitimo pasaulyje metu nužudomas autorius… atpažįstame ne A. Aleksandravičių, bet portretuojamąjį, stebimės jo gražumu ir nepakartojamumu. Ar ne rizikinga fotografo prigimtis – netekti savęs?

Fotoobjektyvo prisilietimas Pasaulį sukuria, perverčia, sušildo, įkrauna jam nebūdingos energijos. Sušildymas naikina įtampą ir išskleidžia egzistenciškai mielą virpulį. Iš vidinių paslapčių gimsta keista, romantiška, gundanti dvasia. Ar ne toks fotografijos tikslas, begalę metų skambantis įvairiausiuose postulatuose: prisiliesti sakraliai, veržtis į gyvenimo ugnį ir joje degti. „Objektyvui įkaitus, valia ir energija liejasi, – teigia Virginijus Kinčinaitis. –­ Fotografas yra atsiskyrėlis, piligrimas, trokštantis sutikti ir išganyti vaizdus.“ Ar fotografui lemta išprovokuoti vienkartinį, nepakartojamą vaizdą?

XX a. ir XXI a. pradžios technologijų kaita daro nepakartojamumo įspūdį, begalinį poreikį išsaugoti ir patirti. Sąmonėje įsirašo laikinumo formulė. Kas dieną vis didesnis geismo hormonų kiekis užplūsta racionalų protą. XXI a. kasdienybė fotografiška, todėl kyla klausimas, ar ji buvo fotografiškesnė ir ar įmanoma fotogeniškumo ateitis? Vienintelė ateitis – leisti tiesai atsiverti per meną ir legitimuoti archajišką paveldą (vaizdinių medžiotojo instinktus). Tačiau visada lieka mįslė ir mįslės demaskavimo laukimas. Jei nebūtų mįslių, nebūtų kultūros. Mirtis panaikina mįslės svarbą. Ar ne todėl svarbus pamišėliškas fotografiškas žiūrėjimas, susiliejantis su nepasitenkinimu ir noru visą egzistenciją užkonservuoti? Vienintelė santykių formulė: rinktis ir per kančią gauti pačią realybę. Svarbu prezentacijoje švytėti iš naujo: nusilenkti žmogui, asmenybei ir priimti juos į fotografijos atspaudą. Objekto atmintis ir praeitis nuolat siekia būti įmintos. Atmintis kaip kitas ženklas – užsilikęs iš kažkur. Jis jaučiamas atrandant prarastą ar galbūt išaukštinant menininko ir savojo kūrinio santykį. Nors fono užkulisiai sufleruoja apie žmogaus realybę, bet nesvarbu, kaip žmogus atrodo. „Svarbiausia – užfiksuoti dvasią ir pratęsti ją ateityje“, – teigia Aleksandras Ostašenkovas.

Realybėje daiktai nustoja švytėti, bet fotografijose ilgainiui atsiveria. Nesvarbu, ar jie sudėtingi, paprasti ar geri, tačiau visada lieka neužčiuopiami veidai.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-05-02). Neapčiuopiamumo veidai. Literatūra ir menas, 18(3188), 8, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111009192358/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3188&kas=straipsnis&st_id=12733 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Rimanto Plungės tylos

Dr. Remigijus Venckus. 2018 m. spalio 11 d. UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta  medijų menininko, fotografo doc. dr. Rimanto Plungės eksperimentinės fotografijos paroda „Tylos“ (paroda veiks iki lapkričio 6 d.). Pastebėtina, kad R. Plungė yra Vytauto...

Vyrų aktus kuriantis profesorius užminė mįslę

Lrytas.lt straipsnis Šį ketvirtadienį Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaroma medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“. Ji...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...