Dr. Remigijus Venckus.

 

Sausio 18 d. Klaipėdos fotomenininkų sąjungos galerijoje pristatytas šiaulietės Reginos Šulskytės fotografijų ciklas „Seserys“. Fotomenininkė žinoma ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Žinomiausi jos fotografijų ciklai – „Mano drabužiai“, „Miegamajame“. 2007 m. fotografė lankėsi menininkų rezidencijoje Austrijoje, ten pristatė Lietuvoje ir Austrijoje sukurtus kūrinius. Šiaulių universiteto audiovizualinio meno specialybės studentams Regina dėsto praktines ir teorines fotografijos disciplinas.

Regina Šulskytė. “Dvynės”. 2006

Naujausias Reginos Šulskytės fotografijų ciklas „Seserys“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas. Tačiau neapsigaukime. Analizuodami kūrinius prasiskverbkime pro paviršių ir atraskime dar neregėtą ir nepatirtą turinį. Vyrams naujojo fotomenininkės ciklo turinys gali atsiverti tik kaip numanomas, nes moterys juk iš prigimties yra paslaptingos.

Visos moterys išgyvena panašius jausmus. Žiūrėdamos į jas, galime atpažinti save, – teigia fotografijų autorė. Fotografijos įlaikintos. Svarbu pajausti laiko tąsą. Laikas gali atskleisti pagrindines esmes. Sustingdytas moters veidas pačią moterį paverčia kita – neįvardinta. Tik neįvardinime veši objektyvumas. Kūrinių pavadinimai nekonkretina reginio, todėl kiekviena vaizduojama moteris yra praeinanti arba laiko nunešama. Kas lieka? Atvaizde atsiranda neįmanomas nuėjimas, kuris nepaiso fotografijos prigimties, pranašaujančios sustingdytą mirtį.

Regina Šulskytė. “Išbarstyti žodžiai”. 2007

Reginos kūrybos metodas yra dienoraštinis. Atradusi pašnekovą, menininkė stengiasi su juo susitapatinti, tik tuomet fotografuoja. Fotografas kaip nuodėmklausys pirmiausiai privalo išklausyti. Fotoaparato spragtelėjimas gali būti suvokiamas kaip nuodėmių išrišimo aktas. Fotografija yra pašnekesys su fotografuojamuoju ir žiūrovu arba praeities pašnekesys dabartyje. Dialoge miršta pašnekovas. Tačiau fotografija, įtraukdama žiūrėtoją, numarina ir patį autorių. Fotografavimo akto yra verta ta moteris, kuri kaip veidrodis atspindi bendrines, artimas būties konfigūracijas. Moteris tampa ženklu. Prisodrinta naujos prasmės ji vis tiek lieka kita – kaip madona, praeinanti arba nostalgiškai ir išdidžiai plaukianti erdvėje. Ant lango sėdintis šunytis virsta papildančia tos pačios madonos grakštumo išraiškos metafora. Madonos įvaizdis dviprasmiškas – viliojantis kaip ugnies šviesa. Madona išdidi, elegantiška ir trapi. Tokie ženklai – tarsi nuoroda į bendrinę kultūrą, į moters atvaizdo semantinius konstruktus (fotografija Iš dienoraščio)?

Menininkei artimas atsisveikinimo su praeitimi motyvas. Gyvenimas priklauso ateičiai. Kad ateitis išsipildytų šiandienoje, reikia atsisveikinti su akimirkomis, nebepriklausančiomis dabarčiai. Etapas turi keisti etapą. Čia atsiranda daikto – atvaizde įkalinto objekto ir žmogaus – tikro, pozuojančio – santykių žaismas. Iškilusi priešprieša ir sąjunga verčia nebemąstyti apie fotografijos vizualumą ir pasiduoti neįmintų prasmių paieškos žavesiui. Priešprieša neleidžia atrasti vienos, neliečiamos tiesos. Atvirkščiai, ji įteisina visas įmanomybes.

Regina Šulskytė. “Gulbė karalienė”. 2007

Kita kaip susidūrimas. Susidūrimo akto metu tampama kitokiais. Kūrinių stebėjimas, skverbimasis į jų nevizualumą atveria savojo Aš kitybę. Stebėdami atvaizdus dalyvaujame įmirtinime. Mirtis plaukia laiko gyslomis kaip persekiojantis prakeiksmas. Štai tokia fotografijos prigimtis – persekioti ir užgrobti. Fotografavimo akto metu ne pozuojama. Žmonės, virsdami fotografiniais daiktais, netampa ypatingais. Daiktams nesuteikiamos diktatoriškos galios. Jie nesistengia ir negeidžia būti fotogeniški.

Kas yra laukianti moteris? Gal liūdesys, įsikūnijęs daugelyje atspaudų, kuria ilgesio prisodrintą laukimą? Šventės akimirką net būnant kitų apsuptyje apsilanko vienatvė (Velykų diena). Tie kiti tuo pat metu yra ir savi, ir svetimi. Žmonės visada yra vieni nepaisant to, jog buriasi į bendruomenes. Vienatvė yra tikroji būtis su savimi. Šalia, prie stalo likusi tuščia kėdė – išėjusios ar laikinai pasitraukusios, o gal laikinai savyje nugrimzdusios ir neregimos moters metafora? Svarbiausia – neišbaigti erdvės. Neišbaigti fotografuojamųjų – tarsi palikti klaidą, kuri mums leidžia perskaityti kitą tekstą. Šioje fotografijų kolekcijoje svarbus kadro brokas. Ar ne jis yra vidinių metaforų ir formos sąjungos dalis? Ar ne jis pasako, jog fotografija geba aptikti tai, ko mes nematome ar nenorime matyti? Gal tie nepageidaujami ir yra kiti – klaidos? Tikriausiai brokas yra erdvės ir būsenos nebaigtinumas. Tik neišbaigta gali atskleisti tai, kas įsiveržia lyg atsitiktinumas. Deja, niekas niekur nesiveržia, iš tikro viskas egzistuoja čia ir dabar. Tariamo įsiveržimo atsiradimas įrodo, kad mūsų rega, o gal greičiau sąmonė yra pakankamai netobula ir ribota (fotografija Anapus). Įsiveržimas yra neišvengiamas kaip sapnas, kaip laukianti ir atsitinkanti lemtis. Neišbaigta kaip nenunuodijama šmėkla. Ar anapus nėra to, ką galėtume įvardinti kaip kita(s)? Mūsų kasdienybė, kurią sustabdo Regina, yra šmėkliška. Fotografė iškelia tai, kas jau nebeturi prasmės, kas negali likti čia, šalia, kaip absoliuti ir neginčytina tikrovė.

Ramybė veiduose rodo, kad pasakojimas nėra perdėtas, kad nėra pozavimo, bet nėra ir pasipriešinimo fotografavimo aktui. Moterys tarsi identiškos. Fotografija Dvynės kelia klausimą: jeigu dvi, tai vis dar atsitiktinumas? Fotografijoje Žolės kvapas pozavimas specialus ir iškilmingas. Objekto ir erdvės santykis primena studijinę praeities fotografiją. Pozavimui artimas išdidumas (Gulbė karalienė). Tačiau pozavimas nėra jausmo perteikimas, jis yra tik reprezentacija ir kelias į stereotipą arba stereotipo kritika. Tikras jausmas pašalina pozavimą. Jausmui paklūsta, jam priklauso net erdvė. Tik tuomet galimas objekto ir fotoobjektyvo susijungimas (fotografija Laimingas rytas). Netyčinis pakliuvimas į objektyvo pinkles egzistuoja kaip netyčinė priešingybė. Tuomet viena erdvė virsta visai kita: pavyzdžiui, peizažas tampa vyro kūnu. Paradoksalu, bet čia galime užklupti atspaudui visiškai atsiduodantį laikui priklausantį metamorfozės procesą. Toks yra Reginos autoportretas. Antrame plane atsiverianti perspektyva metaforiškai prabyla apie fotografuojamojo tapatybės išsibarstymą. Ar tai nėra kito kitybė, slypinti pačioje savęs savastyje? Ar čia neatsiveria amžinosios kategorijos, įtarpintos laikinume? Ar tai nėra atsakymų į klausimus paieška: kas yra neišvengiamybė būti, laukti laukime, patirti vienatvę vienybėje su savimi ir kitais arba save aptikti kaip kitą?

Palieku atvirą klausimų laviną. Visi atrasti atsakymai yra tiek pat teisingi, kiek ir klaidingi…


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-01-25). Seserystės fenomenas. Literatūra ir menas (2008-01-25 nr. 3174) priedas Park@s, 60, 2, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120223745/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3174&kas=straipsnis&st_id=12138 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai MEDIJŲ tema

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Dr. Remigijus Venckus. Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS Kaip pasukote į meną? Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos...