Dr. Remigijus Venckus.

Šiaulietis Alvydas Šalkauskas (g. 1958 m. Molėtuose) kuria savitos temos ir kompozicijos fotografiją. Jo kūryba paženklinta sąmoningu asmeninės meno kalbos ieškojimu ir dailės istorijos žinojimu, vaizdavimo tradicijos revizavimu ir verifikavimu. Naujausia menininko paroda pristatyta visuomenei kovo 31 d. Utenos verslo informacijos centro Kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ (Aušros g. 47, Utena).

A. Šalkausko fotografija

Prieš pradedant detaliai analizuoti menininko kūrybą, dera paminėti esminius faktus. 1985 m. A. Šalkauskas baigė Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas). Baigęs studijas iki 1993 m. fotomenininkas dirbo savo alma mater.Nuo 1993 m. A. Šalkauskas plėtoja individualų verslą, o nuo 2004 m. dirba Šiaulių dailės mokykloje, veda fotografijos užsiėmimus.

Meno parodose kūrėjas dalyvauja nuo 1986 m. Anksčiau daugiausia eksponavo grafikos ir odos plastikos kūrinius. Nuo 2006 m. A. Šalkauskas parodose daugiausia pristato savo fotokūrybą.

Menininkas surengė 6 autorines parodas ir dalyvavo 35 grupiniuose meno renginiuose (parodose ir pleneruose). Nuo 2013 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turintis Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą. Fotografijas A. Šalkauskas publikavo šiuose leidiniuose: „Šiauliai. Kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas“ (2011 m.), „Kelmės krašto paveldas dailininkų kūryboje“ (2012 m.) ir Vitalijos Kurtinaitienės kūrybos albume-kataloge „Keramika“ (2014 m.).

A. Šalkauskas. „Kvadratas“, 2016 m.

Paminėtini žymiausi A. Šalkausko fotografijos ciklai: „Žaidimas šviesa“, „Prisiminimai apie gimtą kaimą“, „Gimtadieniai“, „Kolegos“, „Vilniui“, Lietuvos dvarai – Pakėvis“, „Po saulės ženklu“, „Per laiko tėkmę“. Panoraminiai fotografijos kūriniai: „Gimto kaimo liekanos“, „Paskutinė a-lia vakarienė“.

Pastaruoju metu A. Šalkauskas savo fotografijos kūrybą vadina „NatūraMix“. Daug minčių sukeliantį pavadinimą lėmė autoriaus smalsumas, vedantis prie sistemingo, tematiškai išgryninto tikrovės analizavimo. A. Šalkauskas plėtoja dvi kūrybos temas – tai natūros studijavimas ir nestandartiškai pastebėtų daiktų, gamtos elementų, nuogo kūno dialogo konstravimas ištisuose nuotraukų cikluose. Menininko kūryba taip pat gali būti suvokiama kaip intuityvų žiūrovo patyrimą suaktyvinančios pastabos paraštėse. Šios pastabos yra paliktos šalia aiškiai reprezentuojamo ir nuspėjamo regimojo pasaulio. Galiausiai fotografija gali būti suvokiama ir kaip meno kūrybos chrestomatijose įrašytų pasaulio vaizdinių sąmoningas (pa)kartojimas. Tačiau šis (pa)kartojimas nėra tiesmukas ir neapgalvotas. Jis vykdomas pridedant ir dailinant žinomus dailės naratyvus, t. y., gana profesionaliai valdydamas skaitmeninę technologiją menininkas atsigręžia į dailę ir tokiu būdu išreiškia pagarbą vizualinei kultūrai ir jos kūrėjams. A. Šalkauskas parodo Vakarų vizualinės kultūros praeities gajumą, svarbą ir būtinumą mūsų dabarčiai. Jo kūryba – tai dialogai, atgaivinantys piktorealistinės fotografijos tradicijas (žr. „Konkurentės“, Nr. 1, 2, 2016 m.).

A. Šalkauskas. „Laiškas nepažįstamajai“, 2017 m.

A. Šalkausko kūriniuose pastebimas komponavimas, šviesos ir tamsos susijungimai, minkšti perėjimai, grafikos meną primenantys tonų ir faktūrų persipynimai, tirpdantys objektų / subjektų kontūrus. A. Šalkausko kūryba – tai savita ir atgimusi piktorealistinės fotografijos meno kalba (žr. „Išvarytas angelas“, 2016 m., „Įsiskverbimas“, 2016 m.).

Istorija byloja, kad piktorealistinės manieros valdymo fotografai specialiai siekė ir mokėsi. Vėliau fotografai išsivadavo iš šių savanoriškų vaizduojamosios dailės gniaužtų, pradėjo ieškoti savosios, tik fotografijos menui būdingos kalbos. Kūrėjams atsisakius paveikslo tradicijos atkartojimo, buvo grimztama į dokumentinius kasdienybės fiksavimus, daiktų ir objektų savitus surežisavimus, daugiažodžiavimą siužetais bei minimalistinės meno kalbos paieškas. Visa tai padėjo fotografijai atsiskirti nuo dailės ir išgryninti savo giminystės ryšius su ja.

Ankstyvosios fotografijos laikais vykusios fotomeno kalbos paieškos skatino meno kalbą išsivaduoti iš piktorealizmo pančių. Apie tai vokiečių filosofas Walteris Benjaminas (1892–1940) yra parašęs kritinį tekstą, pavadintą „Fotografija – ne piktorealistinis menas“. Filosofas ryžosi ginti fotografijos meną, teoriškai išgryninti šios kūrybos savitumus ir kūrėjams padėti pasukti nauju, iki šiol neatrastu realybės vaizdavimo keliu. Atidžiai žvelgdami į istoriją, pastebime, kad  piktorealistinė fotografija nėra vien tik istorinio laikotarpio mados klyksmas. Puikių piktorealistinio vaizdavimo citatų gausu net šiandienos pasaulinio lygio kūrėjų mene. A. Šalkauskas taip pat pakliūna į šio citavimo tradicijos lauką.

Nors šiuolaikinis menas ir yra gana socialiai angažuotas, tačiau greta jo taip pat egzistuoja ir iš estetinių paskatų sukurti meno kūriniai. A. Šalkausko piktorealizmas intencionaliai kuria grįžimo į praeitį nuotaiką. Jo fotografija gali būti suvokiama kaip nostalgijos jausmą gaminanti mašina, paisanti grynai estetines normas reglamentuojančių analizės ir kūrybos metodų. Būtent tokia yra fotografija, pavadinta „Kvadratas“ (2016 m.). Kūrinys primena grafitu atliktą piešinį, o tamsus ir, atrodo, visą aplinką sugeriantis fonas, vos leidžiantis iš jo ištrūkti moters kūnui, kuria intuityvias vaizdines asociacijas su tuo, ką šiandien vadiname gotika ir gotiškumu. Kūrinio ekspresija primena modernistinį kultūros laikotarpį arba postmodernizmo pradžią, kai dailėje specialiai buvo siekiama atitrūkti nuo tiesioginio kūno vaizdavimo, jį (kūną) specialiai jungiant su abstrakcija, uždengiant reprezentatyviausias kūno dalis (pvz., veidą, rankas). Kūrinyje „Kvadratas“ A. Šalkauskas panaikina žvilgsnį, jį paslepia drąsiai „nukirsdamas“ fotokadrą. Šis nukirtimas – tai ne tik daugiaprasmis nutylėjimas, bet ir savotiškas įtrūkis, įtampa.

„Įtrūkis“ atsiranda tada, kai kažkas nuotraukoje pasirodo esąs suvarstytas su tikrovės suklastojimo ir autentiškumo skirtumais, t. y., žiūrovas (ne)sąmoningai paklaidinamas. Jis nėra tikras ar kūrinyje regi klastotą, ar tikrą subjektą bei jo (subjekto) sąveiką su kitais subjektais ir objektais. Vos užčiuopiamas „įtrūkis“ bręsta, ryškėja ir išsiveržia tik tuo metu, jei ilgai jį stebime ir bandome suvokti kūrinio daugiaprasmį žaismą. „Įtrūkis“ – tai asmeninio laiko, asmeninės patirties ženklinimas. Jis sukelia įtampą. „Įtrūkiui“ pasirodant įtampa palaipsniui sinchronizuojasi su žiūrovo patirtimi.

Apie įtampą labiausiai provokuoja mąstyti fotografija „Laiškas nepažįstamajai“ (2017 m.), kurioje užfiksuotas moters veidas. Nuo grotuotos formos ant jo krinta šešėlis. Kuriamas įspūdis, kad personažo veidas yra įsipainiojęs šešėlių tinkle, o jo žvilgsnis, nukreiptas į žiūrovą, veikia kaip įtampą kuriantis „įtrūkis“. Įtampa veikia tarp to, kas stebi nuotrauką, ir to, kuris stebi iš nuotraukos. Būtent šiuo atveju galima svarstyti ir apie žvilgsnio fenomenologiją, kuri įgauna aktualumą net tuo metu, kai personažas užfiksuojamas judesyje ir / arba specialiai nusigręžęs nuo objektyvo (žr. „Vizija“, 2016 m., „Išplaukusi iš debesų“, 2017 m., „Tarp dviejų tikėjimų“, 2017 m.).

Žvilgsnio nedemonstravimas neeliminuoja klausimų virtinės apie jo reikšmę. A. Šalkauskas taip pat kvestionuoja matymo aktą. Aktualu klausti, kaip ir ką galima matyti, kaip ir ką galima paliesti žvilgsniu bei paliestąjį pasisavinti tarsi savo asmeninį išgyvenimą. Šie klausimai yra apie betaktilinįlietimą.

Betaktilinis lietimas (žvilgsnis) nepatiriamas be įrankio (fotografijos medijos). Įrankis tarytum virsta rankomis, kurios dažniausiai geidžia apglėbti, pasisavinti ir išsaugoti tam tikrą, dar nepatirtą, čia ir dabar veikiantį subjektą ir / arba objektą.

Liečiantis žvilgsnis gali būti aptariamas, pasitelkiant žydų kilmės prancūzų filosofo Jacques’o Derrida (1930–2004) idėją apie lietimą, vykstantį per žiūrėjimo aktą. Mąstytojas teigia, kad vaizdų kultūra (o ypač tai, kas vaizduojama naujosiomis medijomis) lemia pasaulio (pa)lietimo geismą. Žiūrėjimas į atvaizduojamąjį neatsiejamas nuo geismo būti juo, arba jį patį paversti dabarties struktūros dalimi, kuri galėtų turėti organišką ir kintančią apimtį. Šiuo atveju galima teigti, kad liečiantis žvilgsnis ypač (su)aštrėja tuo metu, kai atvaizduojamasis sugestijuoja žiūrėjimo kryptį, adekvačią žiūrovo žvilgsniui, kai atvaizduojamojo pasaulio objektas (netgi tas, kuris tikrovėje suvokiamas kaip subjektas) atsigręžia ir žvelgia į žiūrovą. (Su)aštrėjęs liečiantis žvilgsnis yra tik pasaulio trūkumo kompensacija. Kompensuojamasis yra nebūtinai išorinis pasaulis, bet ir vidinis, susijęs su asmenine patirtimi. Taigi, menininkai regimąjį atvaizduoja arba dekonstruktyviai įvaizdina bei pervaizdina. Kai atvaizduojamojo žvilgsnis susikerta su žiūrovo žvilgsniu, tuomet vykstantis fenomenologinis (su)aštrėjimas leidžia liečiantį žvilgsnį vadinti žvilgsnio bučiniu. A. Šalkauskas nuotraukose demonstruoja paliestus objektus ir subjektus.

Piktorealizmo ir fenomenologinė žvilgsnio problematika puikiausiai dera naujausiame A. Šalkausko kūrinyje „Žaidimai šviesa“ (2017 m.). Kruopščias kompozicijas galima sieti su meditacijos idėja. Manau, kad menininkas fotografavo moters kūną taip, tarsi siekdamas atskleisti visą jo esamą grožį. Jis lyg piešimo meistras atkreipia dėmesį į moters kūno linijas, anatominę raumenų ir skeleto struktūrą. „Žaidimas šviesa“ – tai lyg odė motes kūno grožiui, lyg intencionalus dialogas su moters erotikos variacijomis vizualinėje kūryboje.

Cikle „Žaidimai šviesa“ menininkas taip pat demonstruoja ir žydinčių augalų nuotraukas. Taip jis kuria aliuziją į labai ryškų, chrestomatinį meno istorijos atvejį. JAV fotomenininkas Robert’as Mapplethorpe’as (1946–1989) XX a. 8–9 dešimtmetyje sukūrė gėlių žiedų ir vyrų lytinių organų fotografijų ciklą. Kai kuriose JAV galerijose buvo net uždrausta viešai demonstruoti šiuos kūrinius. Draudimas buvo aktyvuotas, „etikos sargybiniams“ net neįsigilinus į kūrinių koncepciją. Iš tikrųjų R. Mapplethorpe’as fotografijomis kėlė etinį klausimą apie grožį ir grožio vertinimą: jei grožimės gėlėmis, kurios yra augalo lytiniai organas, kodėl mes nesigrožime vyro lytiniu organu; priešingai, vyro lytinio organo atvaizdą eliminuojame arba cenzūruojame vizualinės kultūros produkcijoje.

A. Šalkauskas gerokai nuosaikesnis nei R. Mapplethorpe’as. Jis puikiai supranta žydinčio augalo grožį ir jį gretina su moters grožiu. Jo nuosaikus fotografinės poezijos centras yra moters erotikos susipynimas su piktorealistine meno kalba, kurią norisi skaityti ilgai.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2017-04-11). Piktorealistinė Alvydo Šalkausko fotografijos kalba. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Kinas-ir-fotografija/Piktorealistine-Alvydo-Salkausko-fotografijos-kalba/(searchTerm)/remigijus%20venckus (žiūrėta 2017-05-30).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest