Dr. Remigijus Venckus.

Žmogui suteikta ne tik galimybė per prisiminimus vėl išgyventi buvusias akimirkas, bet ir verifikuoti atmintį kaip tiesą. Šiuo atveju aktualumo įgauna filosofinė, galbūt sofistinė, idėja, kad atmintis grįžta per deja vu jausmą. Nors prarasta atmintis sąmoningai suvokiama kaip kažkas nutrinta, nežinia kaip ir kada išgyventa, tačiau prarastos atminties ilgesys veikia lyg neįvardijama ir kone transcendentinė tapatybės dalis. Galima manyti, jog prarastosios, transcendentinės dalies ilgesį lemia individualios atminties atsisakymas, atmetimas, praradimas, peradresavimas į keistą ir neatkoduojamą žinutę. Transcendentinė dalis (arba nutrinta atmintis) slypi kaži kokioje neperžengiamoje dykvietėje, mistifikuotoje, nei čia, nei ten nesančioje būtyje. Prarasta atmintis gali būti suvokiama kaip tarp kategorija, slankiojanti kažkokiame beribiškume. Taigi šiuo atveju manytina, kad prarasta atmintis priklauso paribiui. Būtent į ją kaip į paribį verta kiekvienam sugrįžti ir pasirausti savo bei artimųjų istorijose.

Iliustracija www.bernardinai.lt

Iškelkime vieną esminį klausimą: ar įmanoma medžioti ir sumedžioti prarastą atmintį? Jis kirba stebint šiauliečio Algirdo Musneckio iš svetimų nuotraukų sudarytus ciklus. Žmogiškojo smalsumo skatinamas fotografas rastas juosteles išryškina ir padaro nuotraukas. Ilgainiui ši svetimų kadrų kolekcija sudaro įspūdingą prarastos, kažkam anksčiau priklausiusios, o dabar anoniminės atminties archyvą.

Žmonės išmeta seną fotoaparatą kaip nereikalingą daiktą ir visiškai nenutuokia, kad jame yra palikta galbūt svarbias gyvenimo akimirkas reprezentuojanti informacija. „(…) Kai rasdavau užmirštas skaidres, fotojuostas ar skaitmenines korteles, vis dažniau pradėdavau mąstyti, kad fotografija nuvertėjo ir yra išmetama lyg vienkartiniai indai“, – teigia A. Musneckis. Šiuo atveju rasta juostelė gali būti suvokiama kaip lobis, kaip archeologui ypač vertingas objektas. Galbūt karštligišką lobio ieškojimą lemia ne tik situacijos, bet ir A. Musneckio charakteris: kūrybinis azartas, noras fiksuoti viską, prie ko liečiasi laikas, o kartais net spontaniškai įsitraukti į meno akcijas bei fotografijai svarbius objektus sieti su performanso raiška. Ekstravagantiška menine akcija, arba performansu, galima laikyti fotoaparatų naikinimą menininko parodos „Pamesti ir atrasti negatyvai“ atidarymo metu. Pasak A. Musneckio, ši akcija – protestas prieš šiuolaikiniame pasaulyje įsigalėjusį vienkartiškumą. Tiek šios akcijos metu, tiek ir 2011 m. surengtoje parodoje Kaune A. Musneckis teigia, jog „svetimų kadrų eksponavimas verčia susirūpinti tuo, kad fotografija turi būti naudojama ne tik kaip pramogos objektas, bet ir kaip meno priemonė, leidžianti išreikšti savo mintis ir jausmus apie pasaulį (…) paroda turi visiems priminti, kad ir anksčiau buvo gerų dalykų, o praeities nubraukti nereikia“.

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

Menininko kūrybos moto – „reikia domėtis ne tik tuo, ką sukuri, bet ir kokiomis priemonėmis kuri meną“ – verčia prabilti ir apie svetimo daikto, vaizdo arba kūrinio eksponavimo meno erdvėje reiškinį. Svetimo kaip savo eksponavimas nėra naujas XX a. kultūros perversmų laikotarpiu. Postmodernizme svetimo eksponavimas dažniausiai grindžiamas svariomis ir ypač sudėtingai artikuliuotomis koncepcijomis. Tai beveik visada trindavo ir vis tebetrina ribas tarp meno ir ne meno, tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo. Šiuo atveju nemeniškų nuotraukų eksponavimas elitinio meno kolekcijoms rodyti skirtoje erdvėje ekspoziciją skatina suvokti kaip provokaciją arba atveria ne tik tyčinių, bet ir mentalinių žaidimo su žiūrovais galimybių. Meno žaidybiškumą ir šio žaidimo poreikį patvirtina dar viena A. Musneckio mintis: „Kai pinigai valdo visus – menas traukiasi į pogrindį.“

Fotoaparatas gali ir turi būti suvokiamas kaip paslapčių įrenginys. Atverti pamesto ar išmesto fotoaparato dangtelį, išvaduoti jo nasruose įstrigusią fotojuostą – tarsi bandymas įminti mįslę. Fotografas pasiduoda intriguojamam nuotykiui ir kaip archeologas rekonstruoja prarastą atmintį. A. Musneckis bando susitikti su gyvenimo, kuris jam nepriklauso, ženklais, kurie pasisavinami lyg aktyvi nuotykio sąlyga. Šiuolaikiniu lobiu tampa bet kuri informacija (garsinė, tekstinė, vaizdinė). A. Musneckio medžioklė Lietuvos kultūriniame kontekste – unikali. Man dar nėra tekę sutikti, o juolab bendrauti su kokiu nors panašiu į jį „fotovojeristiniu“ juostelių medžiotoju.

Kas yra fotovojerizmas? Plačių pažiūrų intelektualė, rašytoja Susan Sontag knygoje „Apie fotografiją“ perpasakoja genialios fotomenininkės Diane’os Arbus mintis. Čia fotografavimo aktas atsiveria kaip tam tikras nusikaltimas. Stebėti ir mėgautis kito žmogaus drama yra gana vojeristiška ir iškrypėliškai malonu. Argi ne tokio pobūdžio aktu tampa geismas ir būdas apžiūrinėti bei kolekcionuoti kitų gyvenimus? Argi ne vojeristiškas yra noras anonimiškus ir nekasdienės kasdienybės fragmentus įvardyti naujais vardais bei atrastus fotografijų kadrus eksponuoti lyg dabar rekonstruotus meno kūrinius?

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

Tai, kas prarasta ir rekonstruota, šiuo atveju suvokiama panašiai kaip šeimyninio albumo fragmentų arba įvairių nuotraukų muziejiniai eksponatai. Kas anksčiau buvo nufotografuota ir naudota kaip šeimyninio albumo elementai, virsta meno parodų dalimi. Per laiką nuotraukose užfiksuota nemeniška realybė priartinama prie meninės tikrovės, o A. Musneckio atveju – prie meno parodos objekto. Čia (at)rastas fotoaparatas taip pat gali būti suvokiamas kaip alcheminė paslapčių dėžutė. Jos atidarymas išgyvenamas lyg nuotykis atveriant tai, kas kažkieno prarasta arba išmesta, atveriant ne kaip patirtį, o kaip pastarosios geismą.

Šie kūriniai (atrodantys ne kaip kūriniai) aktualizuoja autorystės klausimą. Kas šių fotografijų kūrėjas? Tas, kuris rado fotoaparate nuotraukas, ar tas, kuris fotografavo? Čia verta prisiminti fotografijos istoriją. Ankstyvaisiais jos raidos etapais buvo klausiama ir aršiai diskutuojama, ar fotografija apskritai yra menas. Dėl to, kad technika suvokta kaip kūrybos pagrindas. Šiandien A. Musneckis skatina kelti klausimą, kas yra menininkas, jei kas nors nuo paties kadro (kurį sukūrė) yra nusišalinęs arba priartėjęs prie autoriaus mirties. Rizikinga A. Musneckį įvardyti fotografijų autoriumi, bet vaizdavimo ir parodų rengimo tradicija reikalauja šį statusą suteikti konkrečiam asmeniui. Pastebėtina, kad autorystės klausimas dažniausiai keltas kinematografijoje, kur prie vieno kūrinio dirba daug žmonių. O prie šios fotografijų kolekcijos darbuojasi žmogus, kuris nefotografavo parodoje eksponuojamos realybės. Argi ne įdomi ir ne paradoksali situacija?

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

A. Musneckio fotografijų kolekcija primena anonimiško pirmykščio žmogaus paliktų piešinių oloje dešifravimą. Jis atveria fotoaparatą kaip olą ir ten randa įrėžtus grafiškus piešinius (išryškina fotojuostą). Vėliau išsitrynusius ir iš dalies rekonstruotus olos fragmentus eksponuoja meno galerijose tarytum pirmykščio meno muziejaus salėse. Šiuo atveju rodoma kolekcija tampa prarastos, tačiau numanomos atminties archyvu. Kaip pažymi prancūzų filosofas Jacquesas Derrida, nėra nekalto archyvo; nėra tokio, kuriame nevešėtų ir nesiskleistų galios ir valdžios syvai. Nėra archyvo be nusikaltimo (t. y. vojeristinio). Tačiau meno parodos kontekstuose patys kalčiausi archyvai įgauna atvirumo. Kiekviena nuotrauka yra anonimiška, kol ji arba jos siužetas gali būti laisvai, atvirai sufantazuotas, tarsi susapnuotas. Taigi anonimiškas archyvas čia panašus į sapnavimą atviromis akimis. Jis yra niekieno, bet mūsų atveju – to, kuris pasirašo (t. y. A. Musneckio). Nuotraukų atspauduose aktualizuojamas šmėklų žaismas. Realybės atspaude nėra nieko realaus. Šiuose atspauduose veikia tik šmėklos. Fotografija yra medija, kuri mums leidžia susitikti su savo ir artimųjų šmėklomis. Tačiau fotografas kviečia susitikti su šmėklomis, kurios nėra nei jo, nei žiūrovo. Kviečia regėti anonimiškas šmėklas, ieškoti ir suteikti joms naujus vardus. Nors niekas su tuo, kas regima fotografijoje, nesieja žiūrovo ir autoriaus, ryšys visada gali būti suvokiamas kaip individualios fantazijos rezultatas.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2011-12-15 – 2011-12-20). Prarasties demaskavimas ir atminties rekonstravimas: Algirdo Musneckio fotografijų parodos „Atkurta atmintis” recenzija. Kauno fotografijos galerija, Rotušės a.1/Vilniaus g.2, Kaunas.

Venckus, R. (2012-01-16). Prarasties demaskavimas ir atminties rekonstravimas. Bernardinai. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-16-remigijus-venckus-prarasties-demaskavimas-ir-atminties-rekonstravimas/75076 (žiūrėta 2017-07-20).

Venckus, R. (2012-01-06). Lyg vienkartiniai indai išmetama fotografija. Šiaurės Atėnai, 1(1067),6, ISSN 1393-7760. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/?p=13557 (žiūrėta 2017-01-10).

Originalo kopija

PDF – 2011-12-15 – 2011-12-20 Prarasties demaskavimas ir atminties rekonstravimas

2012-01-06 – Lyg vienkartiniai indai išmetama fotografija

Rekomenduojame skaityti