Remigijaus Venckaus fotografijos paroda provokuoja: „Atsargiai! Aš esu kitas“

Fotografija, Interviu, MEDIJOS, REMIGIJUS VENCKUS

Lina Dijokienė apie dr. Remigijaus Venckaus kūrybą

2018 m. lapkričio 8 d., Ketvirtadienį Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaryta medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“. Ji visuomenei pristato 2007–2018 m. R.Venckaus sukurtus vyrų aktus. R.Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“ Telšių parodų galerijoje veiks iki 2018 m. lapkričio 26 d.

Vieša paskaita
Kaskart vis su kitu kūrybiniu projektu į Žemaitijos sostinę sugrįžtantis menininkas Remigijus Venckus, viešojoje meno erdvėje nevengiantis prisistatyti kaip ironiškas meno chuliganas, šįsyk dovanojo viešą paskaitą apie videomeną. Beje, po jos pareiškė: apie parodą nieko nekalbėsiu…

Dr. Remigijus Venckus, iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Paskaitoje R.Venckus pristatė videomeną — nuo šios meno rūšies ištakų, garsiausių pasaulio videomenininkų iki to, kaip videomenas atsirado Lietuvoje: nuo eksperimentinių bandymų, klaidų ir netikėtų laimėjimų. Tarp jo aptariamų menininkų — ir lietuviams bene geriausiai žinomas eksperimentinio kino pradininkas Jonas Mekas. Kritikai, beje, lygina šiuos du videomeno autorius — Joną Meką ir Remigijų Venckų bei sako: „J.Mekas siekė suformuoti avangardinio kino kanoną, kiną išskirti kaip rimtą veiklą, o R.Venckaus kūryboje tampa visiškai akivaizdu, kad šis kilnus kino kūrėjų tikslas yra ne tik ignoruojamas, bet ir paliekamas tolimoje praeityje“.
Telšių žiūrovams savo paskaitos pabaigoje R.Venckus ne tik papasakojo, kaip jis atėjo į videomeną (nuo pirmosios neįtikėtinai brangiai įsigytos vaizdo kameros), kaip visiškai atsitiktinai ėmė fiksuoti aplinką, ir kaip iš to gimė Europoje labai vertinami jo darbai. Autorius pristatė ir savo naujausius videomeno darbus — filmus „Mano sėkmės istorija“ ir „Laiškas“ (šį filmą susirinkusieji galėjo peržiūrėti visą).
Videomeno kritikai teigia, kad R.Venckaus filmuose pastebimas peizažas yra tamsus, dažnai pilkas ir nereprezentuojantis jokio gyvenimo džiaugsmo. Jo asmeninės kūrybos tikslas gerokai paprastesnis, jis nėra susijęs su formos ir kanono paieška. Kūriniuose R.Venckus atsigręžia į visuomenę, kurioje jis gyvena ir susiduria su konservatyviais mitais, įsišaknijusiais viešajame diskurse. Jo naujausiuose filmuose ženklinama kone tiesioginė kova su primityviu konservatizmu. Pavyzdžiui, filmas „Mano sėkmės istorija“ (2013) gali būti traktuojamas kaip autobiografinė „esė“, anksčiau niekada nedemonstruota Lietuvoje. Kūrinyje pasakojama apie sunkumus, kylančius iš konservatyvios akademinės bendruomenės aplinkos.
Naujausias R.Venckaus filmas „Laiškas“ (2018) visiškai kitoks. Čia meilės jausmą aukštinantis laiškas paverčiamas poetiniu garso meno ir šokio junginiu, kurį „permuša“ pilkas, lietuviškos žiemos peizažas. Vienodai intensyviai skambantis autoriaus balsas, profesionalaus šokėjo judesiai, persipinančios metaforos sukuria siekiamo, bet neįmanomo geismo, trokštamo malonumo aliuziją. Iki pat filmo pabaigos laiško adresatas taip ir lieka nepažintas žiūrovui anonimas.
Baigdamas paskaitą apie videomeną, menininkas juokavo, kad būtent videomenas padėjo atrasti fotografiją. Kolegos teigia, jog jis esąs geresnis menininkas fotografas nei filmų kūrėjas.

Dr. Remigijus Venckus, iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Vyrų aktų paroda
Kadangi pats fotografijų parodos autorius parodos susirinkusiems nepristatė, tik kvietė ją pasižiūrėti — o paroda išties didžiulė, surengta abiejose galerijos salėse, todėl parodai pristatyti pasitelkiame paties menininko mintis, pateiktas anonse. Kodėl vyrų aktai? Anot profesoriaus, „atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų seksualinių geismų ir konfliktų, kūnas yra tikrovės medžiaga, skirta menui“. Kita vertus, vyro kūnas jo paties kūriniuose „per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį“.
Profesorius vyrų aktų fotografijas pradėjo kurti 2007 metais. Jos sugulė į ciklus „Iš vaikinų gyvenimo“ (2009-2013 m.), „Pas močiutę kaime“ (2009-2010 m.), „Pokalbiai apie meilę“ (2011–2013), „Virtuvės antropologija“ (2010) ir kt.

Kūnas — erdvinis tekstas
„Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija, nesusieta vien tik su juo pačiu. T.y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau, pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto.
Būtent toks kūnas regimas fotografijų cikle „Aš esu kitas“ (2011-2018). Sukurti šį ciklą paskatino skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva, bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą“,— aiškina autorius.
Anot R.Venckaus, nedera manyti, kad savo kūriniais jis oponuoja tikėjimui ar Biblijai. „Priešingai — aš esu tikėjime, tačiau negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno. Meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią grąžinu kūrybinį rezultatą“,— teigė autorius.

Dr. Remigijus Venckus, iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Provokuoja ar užmena mįslę?
R. Venckus neabejojo, kad dalį žiūrovų kūriniai papiktins dėl jų įžvelgtų aliuzijų į homoseksualumą. „Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Žiūrovo pasipiktinimas homoseksualia erotika kalba apie jį patį — ne apie mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek jūs (žiūrovai), tiek aš (autorius) esame kiti“,— aiškino autorius parodos idėją.
Pirmąją autorinę vyrų fotoaktų parodą „Tarp mūsų vyrų“ R.Venckus surengė 2009-aisiais Panevėžio Fotografijos galerijoje. „Nors parodos tekste nebuvo propaguojamas homoseksualaus vyro kūnas, o keliama vyro kūno nuromantinimo arba eliminavimo dabarties kultūros produktuose problema, lyrinėse, estetizuotose kompozicijose galima buvo įžvelgti specialiai formuojamus homoseksualaus kūno įvaizdžius.
Regėtos paslėptos nuorodos į homoseksualią meilę, intymų ir kasdieniam žvilgsniui neatvirą dviejų sekso partnerių prisilietimą. Gausios refleksijos, pasipylusios Lietuvos spaudoje, ne tik rodė visuomenės pasipiktinimą arba pasigėrėjimą kūriniais, bet ir atvėrė tam tikras Lietuvos socialiniame diskurse plytinčias piktžaizdes“,— prisimena autorius.

Dr. Remigijus Venckus, iš ciklo „Atsargiai! Atvira anga” 2018

Paroda po parodos
Prieštaringai vertinama paroda buvo surengta ir Kelmės krašto muziejuje (2010 01 18-02 20). Aktų fotografijomis susidomėjęs meno kritikas ir kuratorius, Braitono universiteto (University of Brighton, Jungtinė Karalystė) ir Adomo Mickevičiaus universiteto (Adam Mickiewicz University, Lenkija) profesorius dr. Pawelas Leszkowiczius menininką pakvietė sudalyvauti Lenkijos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe w Warszawie) rengiamoje tarptautinėje parodoje „ARS Homoerotica“ (2010 06). Vėliau muziejuje surengtame menininkų kūrybos apžvalgos vakare taip pat buvo pristatytas ir analizuotas asmeninis prof. dr. R.Venckaus kūrybos braižas. Didelio dėmesio sulaukė jo videofilmas „Meilė“ (2009). Parodos kuratorius pastebėjo, kad fotografijos ir videomeno kūriniuose gausu egzistencinės problematikos, o patrauklūs ir erotiški kūnai apgalvotai komponuojami buitinėje, jiems neskirtoje ir nebūdingoje erdvėje.
2013 m. liepos 13 d. Vilniaus kameriniame teatre atidaryta prof. dr. R.Venckaus paroda „Aš esu kitas“ buvo pirmasis antrojo Baltijos parado už toleranciją renginys. 2014 01 09-21 jo autorinė paroda „AnOther“ buvo surengta Maria Curie Sklodowska universiteto galerijoje „Zajezdnia“ (Liublinas, Lenkija).
Pernai autorinė aktų paroda „Iš vaikinų gyvenimo“ dar kartą surengta Panevėžio miesto fotografijos galerijoje, o šiemet Kaune ir Šiauliuose surengtos profesoriaus retrospektyvinės parodos, pristačiusios dešimtmečio kūrybą.
R.Venckaus fotografijų paroda „Atsargiai! Aš esu kitas“ Telšių parodų galerijoje veiks iki lapkričio 26 d.

Apie autorių
Prof. dr. R.Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu prof. dr. R.Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros dėstytojas.
Anksčiau jis dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra paskelbęs 18 mokslo straipsnių, dalyvavęs 5 tarptautinėse ir 20 respublikinių mokslo konferencijų.
Profesorius dažniausiai kuria fotografijos meną. Pagrindinės jo kūrybos temos — atmintis, laikas, individuali patirtis ir vyriško kūno bei seksualumo interpretacijos. Kūrėjas surengė 46 autorines parodas Lietuvoje ir 4 užsienyje. 2010 m. atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje.
Lietuvoje prof. dr. R.Venckus taip pat yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir videomeną. Jo parengti tekstai apie žinomus Lietuvos ir Vakarų pasaulio menininkus lydi parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, kitur. Jis taip pat yra 327 kritikos straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.

Publikacijos nuoroda

Dijokienė, L (2018-11-10). Remigijaus Venckaus fotografijos paroda provokuoja: „Atsargiai! Aš esu kitas“. Kalvotoji Žemaitija. Prieiga internetu: http://www.kalvotoji.lt/2018/11/10/remigijaus-venckaus-fotografijos-paroda-provokuoja-atsargiai-as-esu-kitas/ (žiūrėta 2018-11-12).

Originalo kopija

PDF – 2018-11-10 Remigijaus Venckaus fotografijos paroda provokuoja- „Atsargiai! Aš esu kitas“. Kalvotoji Žemaitija

Rekomenduojame skaityti

← R. Venckus: „Man įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose“ Rimanto Plungės tylos →

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

No Results Found

The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.

WWW.VENCKUS.EU

Aplankyti asmeninę interneto svetainę

R. Venckus: „Man įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose“

Fotografija, Interviu, MEDIJOS, REMIGIJUS VENCKUS

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Šiaulių naujienų“ skaitytojams yra pakankamai gerai pažįstamas medijų menininkas, menotyrininkas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus kaip dienraščio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, penktadieniais supažindinantis su kultūros plačiąja reikšme subtilybėmis, ir kartu kaip ypatingų ne tik Šiauliuose surengtų vyriškų aktų nuotraukų parodų autorius.

Šiuo metu kaip tik viena iš tų parodų yra eksponuojama Telšiuose ir jau sulaukė atgarsių. Tad pateikiame interviu su R. Venckumi apie ją.

– Atidarėte Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje fotografijų parodą „Atsargiai! Aš esu kitas“. Tai kelinta jūsų surengta vyriškų aktų paroda per daugiau kaip dešimtmetį kuriant šiuos aktų ciklus?
– Naujausia mano vyriškų aktų paroda jau yra šeštoji. Tiesą sakant, vyriškų aktų parodų visiškai neplanuoju, o pastaroji tiesiog nutiko netikėtai. Prieš savaitę sulaukiau skambučio iš VDA Telšių galerijos vadovės: gal noriu ką nors eksponuoti artimiausiu laiku.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Taip kartais nutinka. Būna, kad menininkai dėl asmeninių priežasčių atsisako rengti parodą ir atsiranda galerijų planuose tuščias langas. Tad ir čia nutiko panašiai. Aš neabejotinai sutikau, bet iškart pasiteiravau, ar mano sukurtų vyriškų aktų paroda tiktų eksponuoti galerijoje. Vadovės nereikėjo įtikinėti, ji iš karto sutiko.

Vyriškų aktų niekada nekūriau labai specialiai. Aš tiesiog periodiškai gaunu laiškus žmonių, kuriems patinka mano kūryba ir jie patys pasisiūlo fotografuotis. Taip per daugiau nei dešimtmetį esu sukaupęs nemažą kolekciją labai skirtingų ciklų: kai kurie atskiri ciklai (pavyzdžiui, „Aš esu kitas“ 2013–2018 m.) yra 30 kūrinių apimties, o štai „Atsargiai! Atvira anga“ siekia net 80 (2018 m.). Tad kūrinių tikrai yra nemažai ir juos galiu parodyti net labai didelėse ekspozicinėse erdvėse. Per dešimtmetį fotografijos vieningai sudarė tokius rinkinius, kuriuose pastebima labai apgalvota kompozicija ir net tam tikros estetinių sprendimų nuorodos į fotografijos klasiką. Bet vis dėlto didžioji dalis mano sukurtų vyriškų aktų yra labai ironiška. Ironija nukreipta ir į tą, kuris pozuoja (nuogą vyrą), ir į tą, kuris žiūri į nuotrauką bei (galbūt) ja piktinasi.

– Kokius darbus parodoje eksponuojate ir kodėl parodos pavadinimas toks „atsargus“?
– Na, eksponuoju labai įvairius kūrinius. Ekspozicijoje visada derinu nuotraukas taip, kad atsirastų specifinis santykis, kad atsirastų įdomus ir darnus skambesys bei provokuotų žiūrovą gerokai pasukti galvą. Vienoje iš parodinių erdvių eksponuoju jau mano vizitine kortele tapusį kūrinių ciklą „Aš esu kitas“, dar pradėtą kurti 2013 m.

Jo gimimas buvo labai atsitiktinis. Aš tiesiog gavau užsakymą sukurti aktų fotografijas. Tuo metu skaičiau Bibliją ir kritinius filosofų darbus apie ją. Tad šiame cikle atsirado ir savotiški vaizdiniai,bei pavadinimai, specialiai nurodantys į Biblijos personažus ir jų istoriją (pavyzdžiui „Judas“, „Kainas ir Abelis“, „Pontijus Pilotas“ etc.). Nuotraukos sukurtos labai atidžiai: fotografuota juodame ir labai tamsiame fone, subalansuotos kūno spalvos ir atspalviai ant paviršiaus, atrinktos ir apgalvotos modelių pozos. Kūrybos metu praleista labai daug laiko retušuojant kiekvieną detalę. Jas pirmą kartą parodžiau Vilniuje 2013 m.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Kitos parodoje – mano sukurtos fotografijos yra lyg savotiškas žaidimas ir lyg kažkoks balansavimas tarp režisūros bei dokumentikos. Mano modeliai pozuoja buitinėje ir visiškai neparengtoje aplinkoje, o jų išraiškingos pozos artimos žinomoms ir išpopuliarintoms pozoms dailėje. Tokios nuotraukos išties glumina žiūrovą, nes jis mato lyg dokumentiką, lyg surežisuotą pasakojimą. Tad žiūrovas arba linksminasi su manimi kartu ir juokiasi, arba pyksta ir burnodamas keikiasi. Nuotraukose užfiksuota buitinė aplinka nėra romantinė prancūziško ar ispaniško kaimo. Tai lietuviški kasdieniai interjerai, apleistos kaimo sodybos griuvėsiai, niekuo neypatinga pamiškė. Blogiausia, kas šias fotografijas žiūrint nutinka – tai, jog žiūrovai ieško jose labai apgalvoto ir atpažįstamo meno, kanonų citavimo. Nerasdami jie labai siunta.

Visos šios ironiškos nuotraukos pasakoja apie išgalvotas istorijas, nebūtas situacijas, pomėgius ir laisvalaikį. Būtent dėl to pavadinime atsiranda ir žodelis „atsargiai“.

Tad man tikrai būna įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose. Pyktis ant meno ir absurdiški lozungai (neva menas turi būti gražus ir teikti estetinį pasigėrėjimą) atskleidžia pačių vartotojų bejėgiškumą mąstyti kitaip, diskutuoti, priimti kitokius ir kitų gyvenimus. Visa tai man tik sukelia juoką ir skatina kurti dar labiau ironiškus ciklus, dar daugiau provokuojančias nuotraukas.

Visi nori patogaus meno, bet aš jo nenoriu, aš nesiekiu niekam būti patogus, o kaip būtinybę taip elgtis visuomet cituoju kartą profesoriaus Leonido Donskio viešai pasakytą mintį: „Iš noro visiems patikti gimsta tik kičas.“ Taigi, man vis tik nepavyksta sukurti kičo ir aš tuo džiaugiuosi! O jei ir sukurčiau – manau tik pasitelkęs ironiją.

– Kas paskatino surengti parodą „Atsargiai! Aš esu kitas“? O gal po to, kai jūsų vyriškų aktų parodos surengtos kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje, ji tapo labai populiari ir geidžiama?
– Be abejo, taip jau nutiko, kad per paskutinius dvejus metu aš surengiau ketvirtą aktų parodą, o trys iš jų – šiais metais. Tikriausiai su metais aš ir pats tampu daug drąsesnis, nebijau kurti tokiomis temomis, kokios yra įdomios man pačiam, o tai verčia nebijoti demonstruoti savo kūrybos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Žinote, jei Vilniaus dailės akademijos patalpose būtų buvę draudžiama rodyti vyrų aktus, prisidengiant neva tai yra mokymo įstaiga, šiandien galėčiau sakyti, kad menas mirė, kad meno nereikia Lietuvoje, kad menas neturi ateities. Kartais mane aplanko būtent tokios mintys, tačiau sutikimas, jog paroda įvyktų ir noriai diskutuojanti publika atidarymo metu šias blogas mintis kaip mat išblaškė.

Paskutiniu metu sėkmingai surengtos aktų parodos Šiauliuose ir Kaune nėra nepastebimos. Jos yra matomos tiek meno mylėtojų, tiek žiniasklaidos ir tiek pat tų žmonių, kurie anksčiau menu labai nesidomėjo (būtent jie daugiausiai ir burnoja).

Na, aš suprantu, kad vyriškų aktų kūrybos nėra daug Lietuvoje, autorius galime suskaičiuoti labai greitai, o kuriančių vyrų pavardės vos kelios, per daug ir vienos rankos pirštų. Tikriausiai vien jau šis faktas mano kuriamų vyriškų aktų parodas daro išskirtines ir pastebimas.

Antra, aš tikrai daug ir nuolatos dirbu fotografijos srityje, o mano sukurta kūrinių įvairovė lemia ir matomumą. Tad galima teigti, kad nuoseklus, sistemingas darbas irgi lemia tam tikrą populiarumą.

– Ar šią parodą Telšių galerijoje jūs taip pat pristatinėjote paskaita? O gal ši tema jau priimama kaip savaime suprantama?
– Mano didžioji dalis parodų įvyksta kartu su mano autorine paskaita, kurioje aš labai dažnai kalbu apie savo meninę kūrybą ir jos santykį su plačiuoju meno kontekstu. Šiose paskaitose aš taip pat reprezentuoju ir savo darbo įstaigą, pristatau mūsų studijas, mokslą ir meną vykdomą Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Kadangi jau anksčiau buvau skaitęs paskaitą apie fotografiją Telšiuose, todėl šį kartą aš visiems parengiau išsamų seminarą apie videomeną. Trečdalį laiko aš skyriau papasakoti apie savo paties kūrybą: kodėl, kaip ir ką kuriu videoforma, kokia yra mano paties išplėtota videomeno kūrybos programa ir ideologija.

Mano fotografijų temos, nesvarbu ar tai aktai, ar formalūs eksperimentai, niekada nebūna priimamos kaip savaiminiai ir aiškūs reiškiniai. Aš visada sulaukiu daug klausimų, abejojančių, o kartais ne paklaikusių žvilgsnių. Galiausiai mūsų kultūroje vis dar gaji baimė žiūrėti į nuogą kūną, o juo labiau viešai. Tikriausiai tai signalizuoja savotišką sovietmečio reliktą. Bet aš – menininkas, o menininkai, kaip ir medikai, negali ir neturi bijoti. Menininkai neturi tabu. Vardan noro labiau pažinti pasaulį ir sukurti ką nors verto dėmesio, jie visada peržengia tabu liniją. Tikriausiai ir aš pats taip elgiuosi.

– O kaip šią parodą ir apskritai jūsų kūrybą priima VGTU akademinė bendruomenė, kolegos, studentai? Juk kažkodėl, kai pristatomi jūsų vyriški aktai, visuomenei pabrėžiama jūsų mokslinė ir pedagoginė veikla, nors Dailės akademijos profesoriai įvardijami tik kaip dailininkai, fotomenininkai ir pan.
– Kaip ir kiekvienoje įstaigoje / organizacijoje egzistuoja nuomonių skirtumai. Tikiu, jog yra žmonių, kuriems nepatinka, ką aš kuriu, bet jie to nesako man į akis. Žinote, dėstytojai yra mokyti ir inteligentiški žmonės, tad dauguma jų prieš sakydami gerokai pagalvoja.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo Trans-kaimas-LT „Vogue” 2018

Bet man svarbiausia pati artimiausia aplinka, kurioje aš dirbu – Grafinių sistemų katedra. Aš visada jaučiu šios katedros bendruomenės palaikymą. Nors daugiausia dirbančių yra IT sferos atstovų, o menininkų labai nedaug, tačiau mes – menininkai, visada sulaukiame IT dėstytojų / mokslininkų palaikymo ir noro diskutuoti. Katedros vedėjas taip pat mus labai palaiko ir netgi skatina meninės kūrybos sklaidą, nes tik per tai, ką aš vadinu reprezentacijos gestu, galima tinkamai pristatyti universiteto bendruomenę, jos įvairovę, o galiausiai kartu net sudominti studijomis. Tad prisipažinsiu, meno paroda – tai ne tik mano kūrybos šou, bet ir įstaigos, kurioje dirbu pristatymas. Tikiu, kad eksponuodamas aktų parodą aš taip pat leidžiu suvokti, jog akademinėje bendruomenėje yra vietos tolerancijai, nuomonės ir raiškos įvairovei, diskusijai ir visam tam, ką mes dažnai esame linkę vadinti demokratija.

Studentai į mano kūrybą žiūri labai įvairiai, bet dabartinis jaunimas yra labiau ne tik tolerantiškas, bet ir gebantis nekreipti dėmesio į tai, kas jiems neįdomu arba jų pačių neliečia. Dažniau aš iš studentų sulaukiu klausimų ne apie tai, kodėl kuriu aktų fotografiją, o kaip kuriu, kokią techniką naudoju, kaip apdorojama skaitmeninė medžiaga ir suformuojama fotografijų vienovė, kaip gimsta ciklų koncepcijos ir kaip man pavyksta jas detaliai išplėtoti, kaip meninė fotografija pristato asmenybę ir kaip fotografija gali tapti gyvenimo būdu bei pajamų šaltiniu. Pokalbiai, prasidedantys žodžiais „kaip ir kodėl“, rodo egzistuojant smalsų protą, o piktintis yra dažniausiai linkę tie, kurie plaukia gyvenimo upe pasroviui ir nepradeda klausti apie gyvenimą nuo klausimo skirto sau, bet pasiduoda masiniam pykčio užkratui. Bet noriu patikinti, pyktį reprezentuojančių diskusijų universitete aš nesulaukiu.

Na, mano profesinė, pedagoginė, mokslinė veikla yra labai sudėtingas reikalas. Taip, aš esu baigęs menininko grafiko specialybę ir nuo to laiko kuriu medijų meną (dažniausiai – fotografiją ir filmus), vėliau aš baigiau menotyros doktorantūrą, tad kaip ir esu mokslininkas. Bet noriu visiems pabrėžtinai pasakyti, kad visą gyvenimą aš dirbau menų pedagogo pareigose (lektoriaus, docento, o dabar profesoriaus), tad aš save patį visada laikiau menininku, nors tikrai žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie domisi mano tekstais ir juos skaito, o keliaudamas po Lietuvą aš neretai sutinku tų, kurie atvyksta specialiai paklausyti mano vedamų paskaitų, net tų, kurias jau buvo anksčiau klausę. Viskas labai paprasta – universiteto darbe aš esu profesorius, rašydamas tekstus – menotyrininkas, o profesinėje veikloje – medijų menininkas; bet svarbiausia, kad visuose vaidmenyse aš esu tas pats Remigijus, arba kaip draugai sako – Remyga…