„Šiaulių naujienų“ skilties „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus Vilniuje pristato eksperimentinę parodą, sukurtą pagal garsųjį Stanislavo Lemo fantastinį romaną „Soliaris“ (1961). Pirmiausia ši paroda buvo surengta Šiauliuose miesto gimtadienio šventės metu Trakų gatvės galerijoje (2018-09-06 – 09-23). Sausio 18 d. Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje (J. Basanavičiaus g. 11) atidaryta antroji „Solaris“ paroda, kuri veiks iki vasario 25 d. Parodoje eksponuojamus kūrinius galima apžiūrėti internetiniame menininko portfolio: https://www.behance.net/gallery/74816443/SOLARIS-20182019

– Atidarote Vilniuje savo darbų parodą „Solaris“, įkvėptą S. Lemo romano, kurią dar neseniai buvote pristatęs Šiauliuose. Kokia šios parodos, skirtos sostinei, koncepcija? Ji kitokia nei eksponuotos Šiauliuose?
– Vilniuje atidaromos parodos koncepcija tokia pati. Be abejo, fotografijų ciklas „Solaris“ vis dar yra tęsiamas. Turiu pastebėti, kad aš nė vieno savo fotografijų ciklo nesu niekada pabaigęs. Jie visi nuolatos pildomi naujomis nuotraukomis, montažais.

Kūryboje nutinka ir taip, kad kai kurie fotografijų ciklai ilgainiui yra labiau išgryninami, jie tikriausiai rodo tam tikrą kūrybinę brandą, o kiti taip ir lieka eklektiški, nesuvaldyti ir vis dar laukiantys mano rankų prisilietimo.

Aš nė trupučio neišgyvenu dėl fotografijų ciklų išbaigimo. Kūriniai nebūtinai yra sukuriami sistemingai ir planuotai, jie kartais turi mane užklupti lyg nuotykis. Aš niekados nežinau, kur ir kada mane nuves pradėta nauja fotografijų serija. Tam tikra prasme net mano visos kūrybos strategija yra paženklinta improvizacinės laisvės, kuriai nesvetima abstrakcija, galimybė atvirai interpretuoti ir diskutuoti. Šiandien galiu tvirtai teigti, kad naujoji paroda „Solaris“ taip pat gali būti suvokiama kaip šios meninės improvizacijos ir abstraktumo įrodymas.

Tikiu, kad mano atsakymas į jūsų pateiktą klausimą gali atrodyti keik savimyliškas. Esu išties keistas kūrėjas: kai mano manymu, vienas ar kitas kūrinys pavyksta, aš juo pasidžiaugiu ir net su savo aplinkiniais pasidaliju įspūdžiais; jei kažkas galėjo būti sukurta geriau, aš tai taip pat pripažįstu.

Kita vertus, o kas gali tiksliai ir objektyviai apskaičiuoti ir įvardyti, kas iš mano kūrinių yra vertas didesnio dėmesio, o kas ne… Aš net pats esu pastebėjęs nuolatos kintantį savo santykį su anksčiau sukurtais kūriniais.

Mano archyvuose gausu įvairių nebaigtų kūrinių – nuotraukų ir montažo bandymų – prie kurių aš kartais grįžtu ir kuriems kažkada skirsiu net didesnį dėmesį. Archyve galima rasti ir tokių nuotraukų, kurias padariau prieš trejus ar net  ketverius metus, bet dar jų neapžiūrėjau, nerūšiavau ir nekoregavau.

Toks nuolatinis ir nebaigtinis kūrybos procesas demonstruoja ir mano paties įsitikinimą – tobulo kūrinio nėra, geriausias vaizdas visada lieka kažkur už arba šalia kadro. Šiuo atveju dera nusiraminti ir tobulo kūrinio siekti saikingai apie tai galvojant, bet ne nutrūktgalviškai einant iš proto…

Šios „Solario“ parodos atveju galiu išskirti ir labiau pavykusius ir ne visiškai sėkmingus pavyzdžius. Mano galva, paroda – tai lyg orkestro įgyvendinama aranžuotė. Čia vieni instrumentai skamba garsiau, kiti tyliau, o dar kiti per visą koncertą išleidžia vos kelis dėmesį prikaustančius garsus. Parodos poveikis panašus, todėl man ir yra svarbiausia skambesio harmonija!

Ne tik nėra vienodos „Solario“ parodos, bet ir būti negali! Kiekvienoje parodinėje erdvėje, kūriniai atrodo skirtingai: ryškėja vis kiti, bet ne tokie patys pustoniai ir kontrastai. Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas Raimondui bei Birutei Savickams, kad jie suteikė erdves šiai improvizacijai skambėti naujai.

– Esate sakęs, kad „Solario“ kūrinių negalite vadinti nei fotografijomis, nei grafika, tai gal dabar jau galite juos įvardyti?
– Vargu ar mano visą kūrybą galima vadinti fotografija. Mano požiūris į nuotrauką yra paveiksliškas ir labiau artimas grafikos menininkui ar dizaineriui, bet tikrai ne fotografui. Kai galvoju apie savo fotografiją kaip apie nuotrauką, aš akimirksniu imu svarstyti, o kas yra fotografija, ir mano mintys nuslysta link grafikos diskurso. Kai svarstau apie grafiką, tuomet aš vėl grįžtu prie fotografijos. Viskas panašu į bergždžią bandymą objektyviai įvardyti, kuris maisto priedas yra labiau kenksmingas – cukrus ar druska.

Būtent kūryba irgi yra kenksminga. Be jos negali gyventi, negali miegoti, negali mąstyti ir net mylėti, o su ja vėl negerai – per daug jauti gyvenimo virpesius, apsėdusios mintys neleidžia užmigti, o nuo meilės tiek apsąla širdis, kad atrodo, jog būtum ką tik prarijęs medaus kilogramą. Tad ar tikrai kuriu fotografiją? Atsakau paprastai – ne. Ar kuriu grafiką – irgi ne… Kita vertus, man ir nesvarbu, ar tai, ką demonstruoju Savicko paveikslų galerijoje, yra labiau grafika ar fotografija.

Bet kokie bandymai suskirstyti kūrybą į kategorijas veda, garantuoja nesėkmę. Žinote, man tai net primena vieną recenzuotą studento baigiamąjį darbą, kuriame teigiama, kad fotokūryboje taikant retušavimą fotografijos menas išgyvena mirtį. Šis teiginys išties kelia šypseną ir provokuoja ironizuoti. Jei pažvelgsime į fotografijos meno istoriją, mes pamatysime, kad net šios meno šakos vystymosi pradžioje buvo gausu meninių eksperimentų, kurie nuotrauką labiau priartino prie tapybos, grafikos, bet tikrai neišskyrė fotografijos kaip visiškai autonomiškos kūrybos.

Grįžtant prie studento darbe minėto teiginio galima daryti išvadą, kad fotografija mirė net negimusi. Tad jei ji mirė ir ta jos mirtis savo konvulsijomis nuaidi iki šiandien bei lemia labai įdomius, sunkiai į atitinkamas kategorijas skirstomus kūrinius, tada aš labai džiaugiuosi ir drąsiai šoku šios mirties apsuptyje.

Šiuo atveju savo kūriniais aš tik dauginu fotografijos mirtį, ją puoselėju ir tyčiojuosi iš tų, kurie bando išsaugoti ir tausoti fotografijos meną. Galiausiai – koks man skirtumas, ar aš kuriu fotografiją ir grafiką, svarbu, kad man kūryba padeda išreikšti mintis. Kiek mažiau man svarbu, ar mano kūriniai suvirpina žmonių širdis (gal būt ciniška, bet man ne visada rūpi, ar mano kūriniai yra priimtini ir vertinami). Juk tai ir yra svarbiausia menininkui!

– Kuo jums įdomi yra abstrakcija? Juk kiti – žiūrovai, kolegos – ne visada gali „perskaityti“ ją kaip jūsų susikurtą kalbą. O gal jūs – kaip S. Lemo „Soliario“ mąstantis vandenynas – taip atspindite kitus žmones, taip juos tyrinėjate?
– Kažkada juokaudamas sakiau – metafora gali išgelbėti pasaulį. Tikriausiai panašiai galima kalbėti ir apie abstrakciją. Kvailiai ją apeis, užmirš ir pasipiktins, protingi – supras, įsigilins, kažką su savimi išsineš.

Abstrakcijos tikslas nėra būti lengvai perskaitoma ir suprantama. Įsivaizduokite, koks būtų žmonių pasaulis, jei niekas nekurtų abstrakcijų. Tik iš pirmo žvilgsnio abstrakciją galima priskirti menui, nors iš tikro abstrakcijomis yra prisodrinta mūsų būtis. Toks pasaulis yra gerokai sudėtingesnis ir platesnis. Kiekviena idėja, sumanymas pirmiausia gimsta kaip savotiškos abstrakcijos, tik vėliau viskas nugula gyvenimo realybėje – realizuojasi, įgauna formą, keičia kultūros kraštovaizdį.

Kai manęs klausia, iš kur kyla mano straipsniuose plėtojama viena ar kita mintis apie meną, kultūrą ir net globalius reiškinius, pirmiausia atsakau, kad mano mintyse gimsta abstrakcija. Vėliau ji kristalizuojasi, įgauna įvairias formas ir galiausiai nugula tikrovės paviršiuje.

Verta susimąstyti, juk aplink mus visus sklando abstrakcijos. Vienų jų nekvestionuojame, kitos realizuojamos jau atpažįstamomis formomis. Kad ir, pavyzdžiui, aš jūsų paklausčiau apie tai, kas yra tauta. Vargu ar pajėgsite atsakyti. Žinote, kartą dar dėstydamas Kaune magistrantų paklausiau, kas yra kapitalizmas. Visi patvirtino, kad jie žino atsakymą. Kai paprašiau reiškinį apibūdinti vienu sakiniu, žinojimas kaip mat išblėso.

O štai kitas klausimas – kas yra Tėvynė? Vienoje viešoje paskaitoje filosofas profesorius Arvydas Šliogeris pasakė: Tėvynė – tai mano kiemas, mano namas, šuo prie būdos, vakarėjantis dangus ir pan. (citata ne pažodinė). Argi filosofo atsakymas nerodo, kad Tėvynė yra abstrakcija, o jos reikšmė priklauso nuo to, kas išlaiko gana intymų santykį su abstrakcija?

Arba jei jūs manęs paklaustumėte, kas yra motina, aš jums patarsiu perskaityti „Kultūros kirtyje“ anksčiau publikuotą mano esė skirtą savo mamai: „Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos“. Šiame tekste galima pastebėti, kad mama man yra tylėjimas, supratimas be žodžių, atsiliepimo metu į mano telefoninį skambutį tariamas nuuuu… ir net kelionės kalnuose metu išsprūdusi frazė – fotografuok šitą grožį – nuaidėjusi Juodkalnijos kanjono paviršiais…

Viena vertus, aš jums pasakodamas apie savo mamą nieko nepapasakojau, antra vertus, aš papasakojau daug, bet tikėtina, kad atsakymo reikšmė liko prirakinta prie mano prisiminimų, potyrių, džiaugsmo ir liūdesio archyvo. Bet vis dėlto aš papasakojau jums labai daug ne apie savo mamą, bet apie save patį….

Taigi, abstrakcija ne tik atskleidžia gerokai daugiau, bet ir leidžia mums patiems pažinti save. Nebūtų abstrakcijos, nebūtų tikrovės. Abstrakcija leidžia tikrovei pasirodyti ir įgyti vertę. Juk apie abstrakcijos reikšmę galima perskaityti ir klasikiniuose Platono tekstuose, o ką jau kalbėti apie visą Vakarų filosofiją, kuri gali būti traktuojama kaip didžiulis ir nesibaigiantis komentarų, skirtų Platono veikalams, archyvas.

Gal kiek nejauku, kai mano kūryba prilyginama S. Lemo romane aprašytam vandenynui. Šį S. Lemo kūrinį labai gerbiu, jis man teikia labai daug malonumo bei skatina daug mąstyti. Gal kiek ir per drąsu teigti, bet aš šį romaną galiu skaityti kaip neišsenkančią Bibliją ir rasti vis kitokių ir vis įdomesnių tiesų… O gal ir iliuzijų…

Prisipažinsiu, aš tikrai norėčiau, kad ir mano kūriniai būtų skaitomi kaip sudėtingi, daugiasluoksniai ir nesibaigiantys mąstantys vandenynai. Esu minėjęs, kad dėl to, ar tikrai mano kūrinius sugeba perskaityti žiūrovai, man mažiausiai norisi rūpintis ir galvoti. Man daug įdomiau sužinoti, ar mano kūrinius galima skaityti visada skirtingai ir prieštaringai. Jei taip nutinka, tada mano misija įgyvendinta.

Lietuvoje vis dar glumina pasakymas, kad menas arba menininkas tyrinėja. Išties kūrinių ciklas „Solaris“ – tai savotiškas tyrimas, kurio atspirties taškas yra S. Lemo šedevras.

Didžioji mano abstrakčiųjų kūrinių dalis gali būti labiau laikoma kaip savirefleksija. Šioje parodoje aš pirmiausia tyrinėju savo santykį su romane aprašytu mąstančiu vandenynu, dengiančiu visą planetą, tarsi jis egzistuotų mūsų visų tikrovėje; antra, aš šiame keistame savęs ir vandenyno santykyje ieškau atsakymo, kas yra žmogus, ir vietoj atsakymo aptinku daug naujų nežinomųjų; o tai ir yra žavingiausia, ką gali teikti kūryba. Taigi, šiame keistame tyrime aš lyg aklasis klaidžioju kito pasaulio labirintu, kuris tuo pačiu metu kažką primena, ir mane nustebina kaip niekada neišgyventa, čaižiai kuždanti ir mano odą virpinanti realybė…

Kai paroda išeksponuojama galerijoje, o ją lankantys žmonės susipažįsta su mano kūryba bei į ją reaguoja (nebūtinai teigiamai), tada čia atsiranda ir kitas tyrimo sluoksnis; tai lyg retorinis klausimas apie ką ir ar tikrai apie tai prabyla kūriniai. Paroda – tai lyg tyrimo paskutinis etapas – savotiškas duomenų verifikavimas.

– Gal taip Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriui įtaką daro skaitmeninės technologijos – ieškoti naujų techninių ir ne tik kūrybos galimybių?
– Skaitmeninės technologijos mane visuomet domino, o dar labiau mane domina skaitmeninės ir analoginės technologijos ryšys. Tikriausiai dėl to mano parodoje „Solaris“ visi kūriniai sukurti naudojant ir juostą, ir taikomąją kompiuterinę programinę įrangą.

Kai 2000 m. studijuojant grafiką pirmą kartą prisėdau prie kompiuterio, buvau labai sužavėtas tuo, kaip galima jį panaudoti. Nuo to laiko kompiuteris man tapo tiek pat įprastas įrankis, kaip ir tapytojui teptukas, o dailininko studijos suteikė pagrindus, ateityje skatinusius mane visuomet ieškoti analoginės ir skaitmeninės technologijos bei atvaizdo ryšio, jį verifikuoti ir tobulinti kiekvienu savo nauju kūriniu ir viešai pristatoma paroda.

Grafinių sistemų katedroje kompiuterinė ir techninė skaitmeninė įranga yra įprastos kasdienio darbo priemonės. Jos nestebina nė vieno dėstytojo, nors kartu dirba ir tapytojai, ir kino kūrėjai, ir dizaineriai, ir programuotojai. Manau, jog būtent skirtingų medijų junginiai yra labai aktualūs šios srities katedros aplinkoje.

Mano atveju technologija ir kūryba viena kitą suranda vedinos abipusės intencijos. T. y. kai gimsta idėja, aš visada pradedu galvoti apie tai, kokiu būdu ji gali būti realizuojama. Kartais ieškodamas techninių priemonių atrandu naujus jų derinimo metodus, kurie taip pat skatina formuoti visiškai naują kūrinių ciklą.

– „Solaris“ lotyniškai reiškia „saulėtas“, galbūt – ir optimistinis. Tad ar jūs tikitės, kad ši paroda bus priimta, įvertinta optimistiškai?
– Be abejo, nemanau, kad mano paroda turėtų būti priimta kaip labai pesimistinis kūrybos gestas. Aš visada kuriu tada, kai jaučiuosi puikiai, labai ramus bei taikus su aplinka. Net mano kontroversiškai vertinami vyriški aktai taip pat yra sukurti būnant labai ramiam ir puikios savijautos metu. Kūryba man yra džiaugsmas, tad ją eksponuodamas parodose aš džiaugiuosi ir demonstruoju savo džiaugsmą.

Ar mano paroda bus vertinama pozityviai ir optimistiškai, nežinau; jau minėjau, mane mažiausiai tai domina. Aš kaifuoju nuo kūrybos, nes tikro ir nuoširdaus mano dėmesio yra verta tik ji, ir būdamas šiek tiek nekuklus menininkas esu dėkingas Dievui, kad jis, tikėtina, man šiek tiek drėbtelėjo….

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Urbonavičiūrė, R. (2019-01-19). R. Venckus: nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą „Solaris“. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/39219-kulturos-kirtis-r-venckus-nebutu-abstrakcijos-nebutu-ir-tikroves-apie-autorine-fotografiju-paroda-solaris (žiūrėta 2019-04-11).

Originalo kopija

2019-01-19 R. Venckus – nebūtų abstrakcijos, nebūtų ir tikrovės! Apie autorinę fotografijų parodą SOLARIS

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Šiaulių naujienų“ skaitytojams yra pakankamai gerai pažįstamas medijų menininkas, menotyrininkas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus kaip dienraščio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, penktadieniais supažindinantis su kultūros plačiąja reikšme subtilybėmis, ir kartu kaip ypatingų ne tik Šiauliuose surengtų vyriškų aktų nuotraukų parodų autorius.

Šiuo metu kaip tik viena iš tų parodų yra eksponuojama Telšiuose ir jau sulaukė atgarsių. Tad pateikiame interviu su R. Venckumi apie ją.

– Atidarėte Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje  fotografijų parodą „Atsargiai! Aš esu kitas“.  Tai kelinta jūsų surengta vyriškų aktų paroda per daugiau kaip dešimtmetį kuriant šiuos aktų ciklus?
– Naujausia mano vyriškų aktų paroda jau yra šeštoji. Tiesą sakant, vyriškų aktų parodų visiškai neplanuoju, o pastaroji tiesiog nutiko netikėtai. Prieš savaitę sulaukiau skambučio iš VDA Telšių galerijos vadovės: gal noriu ką nors eksponuoti artimiausiu laiku.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Taip kartais nutinka. Būna, kad menininkai dėl asmeninių priežasčių atsisako rengti parodą ir atsiranda galerijų planuose tuščias langas. Tad ir čia nutiko panašiai. Aš neabejotinai sutikau, bet iškart pasiteiravau, ar mano sukurtų vyriškų aktų paroda tiktų eksponuoti galerijoje. Vadovės nereikėjo įtikinėti, ji iš karto sutiko.

Vyriškų aktų niekada nekūriau labai specialiai. Aš tiesiog periodiškai gaunu laiškus žmonių, kuriems patinka mano kūryba ir jie patys pasisiūlo fotografuotis. Taip per daugiau nei dešimtmetį esu sukaupęs nemažą kolekciją labai skirtingų ciklų: kai kurie atskiri ciklai (pavyzdžiui, „Aš esu kitas“ 2013–2018 m.) yra 30 kūrinių apimties, o štai „Atsargiai! Atvira anga“ siekia net 80 (2018 m.). Tad kūrinių tikrai yra nemažai ir juos galiu parodyti net labai didelėse ekspozicinėse erdvėse. Per dešimtmetį fotografijos vieningai sudarė tokius rinkinius, kuriuose pastebima labai apgalvota kompozicija ir net tam tikros estetinių sprendimų nuorodos į fotografijos klasiką. Bet vis dėlto didžioji dalis mano sukurtų vyriškų aktų yra labai ironiška. Ironija nukreipta ir į tą, kuris pozuoja (nuogą vyrą), ir į tą, kuris žiūri į nuotrauką bei (galbūt) ja piktinasi.

– Kokius darbus parodoje eksponuojate ir kodėl parodos pavadinimas toks „atsargus“?
– Na, eksponuoju labai įvairius kūrinius. Ekspozicijoje visada derinu nuotraukas taip, kad atsirastų specifinis santykis, kad atsirastų įdomus ir darnus skambesys bei provokuotų žiūrovą gerokai pasukti galvą. Vienoje iš parodinių erdvių eksponuoju jau mano vizitine kortele tapusį kūrinių ciklą „Aš esu kitas“, dar pradėtą kurti 2013 m.

Jo gimimas buvo labai atsitiktinis. Aš tiesiog gavau užsakymą sukurti aktų fotografijas. Tuo metu skaičiau Bibliją ir kritinius filosofų darbus apie ją. Tad šiame cikle atsirado ir savotiški vaizdiniai,bei pavadinimai, specialiai nurodantys į Biblijos personažus ir jų istoriją (pavyzdžiui „Judas“, „Kainas ir Abelis“, „Pontijus Pilotas“ etc.). Nuotraukos sukurtos labai atidžiai: fotografuota juodame ir labai tamsiame fone, subalansuotos kūno spalvos ir atspalviai ant paviršiaus, atrinktos ir apgalvotos modelių pozos. Kūrybos metu praleista labai daug laiko retušuojant kiekvieną detalę. Jas pirmą kartą parodžiau Vilniuje 2013 m.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Kitos parodoje – mano sukurtos fotografijos yra lyg savotiškas žaidimas ir lyg kažkoks balansavimas tarp režisūros bei dokumentikos. Mano modeliai pozuoja buitinėje ir visiškai neparengtoje aplinkoje, o jų išraiškingos pozos artimos žinomoms ir išpopuliarintoms pozoms dailėje. Tokios nuotraukos išties glumina žiūrovą, nes jis mato lyg dokumentiką, lyg surežisuotą pasakojimą. Tad žiūrovas arba linksminasi su manimi kartu ir juokiasi, arba pyksta ir burnodamas keikiasi. Nuotraukose užfiksuota buitinė aplinka nėra romantinė prancūziško ar ispaniško kaimo. Tai lietuviški kasdieniai interjerai, apleistos kaimo sodybos griuvėsiai, niekuo neypatinga pamiškė. Blogiausia, kas šias fotografijas žiūrint nutinka – tai, jog žiūrovai ieško jose labai apgalvoto ir atpažįstamo meno, kanonų citavimo. Nerasdami jie labai siunta.

Visos šios ironiškos nuotraukos pasakoja apie išgalvotas istorijas, nebūtas situacijas, pomėgius ir laisvalaikį. Būtent dėl to pavadinime atsiranda ir žodelis „atsargiai“.

Tad man tikrai būna įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose. Pyktis ant meno ir absurdiški lozungai (neva menas turi būti gražus ir teikti estetinį pasigėrėjimą) atskleidžia pačių vartotojų bejėgiškumą mąstyti kitaip, diskutuoti, priimti kitokius ir kitų gyvenimus. Visa tai man tik sukelia juoką ir skatina kurti dar labiau ironiškus ciklus, dar daugiau provokuojančias nuotraukas.

Visi nori patogaus meno, bet aš jo nenoriu, aš nesiekiu niekam būti patogus, o kaip būtinybę taip elgtis visuomet cituoju kartą profesoriaus Leonido Donskio viešai pasakytą mintį: „Iš noro visiems patikti gimsta tik kičas.“ Taigi, man vis tik nepavyksta sukurti kičo ir aš tuo džiaugiuosi! O jei ir sukurčiau – manau tik pasitelkęs ironiją.

– Kas paskatino surengti parodą „Atsargiai! Aš esu kitas“? O gal po to, kai jūsų vyriškų aktų parodos surengtos kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje, ji tapo labai populiari ir geidžiama?
– Be abejo, taip jau nutiko, kad per paskutinius dvejus metu aš surengiau ketvirtą aktų parodą, o trys iš jų – šiais metais. Tikriausiai su metais aš ir pats tampu daug drąsesnis, nebijau kurti tokiomis temomis, kokios yra įdomios man pačiam, o tai verčia nebijoti demonstruoti savo kūrybos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo „Vasaros istorijos” 2018

Žinote, jei Vilniaus dailės akademijos patalpose būtų buvę draudžiama rodyti vyrų aktus, prisidengiant neva tai yra mokymo įstaiga, šiandien galėčiau sakyti, kad menas mirė, kad meno nereikia Lietuvoje, kad menas neturi ateities. Kartais mane aplanko būtent tokios mintys, tačiau sutikimas, jog paroda įvyktų ir noriai diskutuojanti publika atidarymo metu šias blogas mintis kaip mat išblaškė.

Paskutiniu metu sėkmingai surengtos aktų parodos Šiauliuose ir Kaune nėra nepastebimos. Jos yra matomos tiek meno mylėtojų, tiek žiniasklaidos ir tiek pat tų žmonių, kurie anksčiau menu labai nesidomėjo (būtent jie daugiausiai ir burnoja).

Na, aš suprantu, kad vyriškų aktų kūrybos nėra daug Lietuvoje, autorius galime suskaičiuoti labai greitai, o kuriančių vyrų pavardės vos kelios, per daug ir vienos rankos pirštų. Tikriausiai vien jau šis faktas mano kuriamų vyriškų aktų parodas daro išskirtines ir pastebimas.

Antra, aš tikrai daug ir nuolatos dirbu fotografijos srityje, o mano sukurta kūrinių įvairovė lemia ir matomumą. Tad galima teigti, kad nuoseklus, sistemingas darbas irgi lemia tam tikrą populiarumą.

 – Ar šią parodą Telšių galerijoje jūs taip pat pristatinėjote paskaita? O gal ši tema jau priimama kaip savaime suprantama?    
– Mano didžioji dalis parodų įvyksta kartu su mano autorine paskaita, kurioje aš labai dažnai kalbu apie savo meninę kūrybą ir jos santykį su plačiuoju meno kontekstu. Šiose paskaitose aš taip pat reprezentuoju ir savo darbo įstaigą, pristatau mūsų studijas, mokslą ir meną vykdomą Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Kadangi jau anksčiau buvau skaitęs paskaitą apie fotografiją Telšiuose, todėl šį kartą aš visiems parengiau išsamų seminarą apie videomeną. Trečdalį laiko aš skyriau papasakoti apie savo paties kūrybą: kodėl, kaip ir ką kuriu videoforma, kokia yra mano paties išplėtota videomeno kūrybos programa ir ideologija.

Mano fotografijų temos, nesvarbu ar tai aktai, ar formalūs eksperimentai, niekada nebūna priimamos kaip savaiminiai ir aiškūs reiškiniai. Aš visada sulaukiu daug klausimų, abejojančių, o kartais ne paklaikusių žvilgsnių. Galiausiai mūsų kultūroje vis dar gaji baimė žiūrėti į nuogą kūną, o juo labiau viešai. Tikriausiai tai signalizuoja savotišką sovietmečio reliktą. Bet aš – menininkas, o menininkai, kaip ir medikai, negali ir neturi bijoti. Menininkai neturi tabu. Vardan noro labiau pažinti pasaulį ir sukurti ką nors verto dėmesio, jie visada peržengia tabu liniją. Tikriausiai ir aš pats taip elgiuosi.

– O kaip šią parodą ir apskritai jūsų kūrybą priima VGTU akademinė bendruomenė, kolegos, studentai? Juk kažkodėl, kai pristatomi jūsų vyriški aktai, visuomenei pabrėžiama jūsų mokslinė ir pedagoginė veikla, nors Dailės akademijos profesoriai įvardijami tik kaip dailininkai, fotomenininkai ir pan.
– Kaip ir kiekvienoje įstaigoje / organizacijoje egzistuoja nuomonių skirtumai. Tikiu, jog yra žmonių, kuriems nepatinka, ką aš kuriu, bet jie to nesako man į akis. Žinote, dėstytojai yra mokyti ir inteligentiški žmonės, tad dauguma jų prieš sakydami gerokai pagalvoja.

Dr. Remigijus Venckus iš ciklo Trans-kaimas-LT „Vogue” 2018

Bet man svarbiausia pati artimiausia aplinka, kurioje aš dirbu – Grafinių sistemų katedra. Aš visada jaučiu šios katedros bendruomenės palaikymą. Nors daugiausia dirbančių yra IT sferos atstovų, o menininkų labai nedaug, tačiau mes – menininkai, visada sulaukiame IT dėstytojų / mokslininkų palaikymo ir noro diskutuoti. Katedros vedėjas taip pat mus labai palaiko ir netgi skatina meninės kūrybos sklaidą, nes tik per tai, ką aš vadinu reprezentacijos gestu, galima tinkamai pristatyti universiteto bendruomenę, jos įvairovę, o galiausiai kartu net sudominti studijomis. Tad prisipažinsiu, meno paroda – tai ne tik mano kūrybos šou, bet ir įstaigos, kurioje dirbu pristatymas. Tikiu, kad eksponuodamas aktų parodą aš taip pat leidžiu suvokti, jog akademinėje bendruomenėje yra vietos tolerancijai, nuomonės ir raiškos įvairovei, diskusijai ir visam tam, ką mes dažnai esame linkę vadinti demokratija.

Studentai į mano kūrybą žiūri labai įvairiai, bet dabartinis jaunimas yra labiau ne tik tolerantiškas, bet ir gebantis nekreipti dėmesio į tai, kas jiems neįdomu arba jų pačių neliečia. Dažniau aš iš studentų sulaukiu klausimų ne apie tai, kodėl kuriu aktų fotografiją, o kaip kuriu, kokią techniką naudoju, kaip apdorojama skaitmeninė medžiaga ir suformuojama fotografijų vienovė, kaip gimsta ciklų koncepcijos ir kaip man pavyksta jas detaliai išplėtoti, kaip meninė fotografija pristato asmenybę ir kaip fotografija gali tapti gyvenimo būdu bei pajamų šaltiniu. Pokalbiai, prasidedantys žodžiais „kaip ir kodėl“, rodo egzistuojant smalsų protą, o piktintis yra dažniausiai linkę tie, kurie plaukia gyvenimo upe pasroviui ir nepradeda klausti apie gyvenimą nuo klausimo skirto sau, bet pasiduoda masiniam pykčio užkratui. Bet noriu patikinti, pyktį reprezentuojančių diskusijų universitete aš nesulaukiu.

Na, mano profesinė, pedagoginė, mokslinė veikla yra labai sudėtingas reikalas. Taip, aš esu baigęs menininko grafiko specialybę ir nuo to laiko kuriu medijų meną (dažniausiai – fotografiją ir filmus), vėliau aš baigiau menotyros doktorantūrą, tad kaip ir esu mokslininkas. Bet noriu visiems pabrėžtinai pasakyti, kad visą gyvenimą aš dirbau menų pedagogo pareigose (lektoriaus, docento, o dabar profesoriaus), tad aš save patį visada laikiau menininku, nors tikrai žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie domisi mano tekstais ir juos skaito, o keliaudamas po Lietuvą aš neretai sutinku tų, kurie atvyksta specialiai paklausyti mano vedamų paskaitų, net tų, kurias jau buvo anksčiau klausę. Viskas labai paprasta – universiteto darbe aš esu profesorius, rašydamas tekstus – menotyrininkas, o profesinėje veikloje – medijų menininkas; bet svarbiausia, kad visuose vaidmenyse aš esu tas pats Remigijus, arba kaip draugai sako – Remyga…

Publikacijos nuoroda

Urbonavičiūtė, R. (2018-11-10). R. Venckus: „Man įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose“. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/38738-r-venckus-man-idomu-stebeti-ziurovus-pykstancius-del-to-ko-nera-paciose-nuotraukose.html (žiūrėta 2018-11-12). 

Originalo kopija

PDF – 2018-11-10. R. Venckus „Man įdomu stebėti žiūrovus, pykstančius dėl to, ko nėra pačiose nuotraukose“

Rekomenduojame skaityti