Dr. Remigijus Venckus.

Jonė Šaliamoraitė, sagės ‘Simbiozė’ dėst. V. Mockaitis, 2009

šiuolaikinė juvelyrika kaip įterpinys tarp funkcinio ir estetinio reikmens

“Kiekviename studente matau skirtingus Kūrėjo suteiktus talentus. Juos atpažinti ir sudaryti palankias sąlygas augti, formuotis unikalioms asmenybėms yra didelė atsakomybė. Galimybę kurti vertinu kaip vieną nuostabiausių žmogui suteiktų gyvenimo dovanų.” Laima Kėrienė

Šios analizės pradžioje norėčiau pasiguosti, kad analizuoti juvelyrikos meną nėra lengva. Meno kūriniai turintys didesnę ar mažesnę sąsają su įrankio / reikmens funkcija pirmiausia sąlygoja ergonomikos ir žmogaus kūniškų poreikių tenkinimo aspektus ryškinančių klausimų atsiradimą (Ainis Budavičius papuošalų komplektas 2008, dest. lekt. Beata Sietinšienė). Siekiant parodos eksponatų analizės aiškumo pravartu išskirti kelias juvelyrikos rūšis: taikomąją ir meninę. Beveik visi parodoje pristatomi daiktai (daiktais eksponatus vadinu specialiai) gali būti vadinami juvelyriniais daiktais. Ką reiškia šis mano pasiūlytas žaidybiškas juvelyrinio daikto apibrėžimas? Nors dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių atlieka puošybinę funkciją vis dėlto reikia pastebėti, kad puošybinė funkcija sarkazmo dėka neutralizuojama tuomet, kai juvelyriniai kūriniai prisodrinami aliuzijų į aktualiai realybėje egzistuoajntį daiktą arba daiktų junginius, suvokiamus kaip reikmenis. Taigi šioje situacijoje juvelyrinis kūrinys virsta juvelyriniu daiktau (Aurelijus Roslekas Skonis delne 2009, dėst. e.doc.p. Laima Kėrienė; Aurelijus Roslekas intraverto papuošalas Švirkštas 2009, dėst. e.doc.p. Laima Kėrienė). Tokiu atveju, mes – žiūrovai turime likti budrūs ir neapsigauti, bei sąmoningai suvokti, kad jokio daikto nėra, o daiktas mene tai tik dar viena jo buvimo realybėje iliuzija (šią mintį galima plėtoti remiantis Platono idėjų teorijomis). Čia taip pat reikia pastebėti, kad pasitikėdami iliuzija, tarytum aktualioje realybėje egzistuoajnčiu daiktu, iš dalies konstatuojame, kad menininko, kaip fiktyvių bet įtaigių objektų kūrėjo, užduotis pasiteisino.

Aurelijus Roslekas, ‘Muzikoje’, dėst. L. Kėrienė, 2009

Pamąstykime iš kur ir kada kyla daikto kaip reikmens ir daikto kaip puošmens svarba žmogaus kultūros produktų kūrimo ir vartojimo erdvėje. Leisiu savo minčiai peršokti į kinematografijos laukus. Štai kino režisieriaus Stanley Kubrick’o (1928-1999) 1968 m. kino filmo 2001 metų kosminė odisėja (2001: A Space Odyssey) prologe, vaizduojančiame žemės egzistavimą iki atsirandant ir išsivystant mąstančiam žmogui, sąmoningai reflektuojamas bei aktualizuojamas daikto kaip reikmens atsiradimas. Žmogbeždžionė į rankas paima akmenį ir su juo užmuša savo gentainį. Galima teigti, kad režisierius civilizacijos pradžią siejo su reikmens atradimu. Antroji civilizacijos raidą sąlygojusi revoliucija, mano manymu, yra susieta su reikmens estetizavimo galimybe ir būtinybe. Taigi pirmoji revoliucija gali būti vadinama reikmens būtinybės revoliucija, o antroji – reikmens estetizavimo.

Reikmens estetizavimo revoliucija ilgainiui sąlygojo žmogaus rūšies išsiskyrimą iš visų gyvūnų rūšių ne tik kaip tobuliausiai mąstančios, bet ir kaip tą, kuriai būdinga estetikos samprata ir pajauta. Estetinio objekto kūrimo ir vartojimo akto teikiamas malonumas yra suvokiamas kaip žmogaus kultūros objekto padarinys. Čia taip pat dera paminėti, kad kultūros samprata ir pajauta būdinga tik žmonių rūšiai.

Inesa Grigaitė, papuošalas intravertui su štampu, dėst. L. Kėrienė, 2009

Reikmens estetizavimo revoliucija buvo sąlygota tuo, kad įrankis tapo reikšmingas ne tik atliekant kasdienius žmogaus kūniškai egzistencijai svarbius veiksmus, bet ir tuomet, kai tarp bereikšmių kasdienių konfigūracijų įsiterpdavo karnavališki, nekasdieniai ritualai ir apeigos. Čia atsiranda ritualą papildantys ir sąlygojantys juvelyrianiai papuošalai. Vėliau kai kurie jų tampa reikmeniškumo atžvilgiu bereikšmiais vaizduojamosios dailės objektais.

Nors parodoje 34 kreditai iš pirmo žvilgsnio suartinama reikmeniškoji kūrinio plotmė su estetine, vis dėlto dera pastebėti, kad tai tik klaidingas pirminis vartotojo žvilgnis. Kūryboje siekiama sukurti daiktą kaip grožį, suteikti jam aliuzijas į reikmeniškus daiktus ir tuo pačiu metu nukreipti dėmesį nuo reikmens svarbos, bei funkcionalumą numarinti reikmens estetinės galios pripildymu. Dėl to reikmuo nebėra reikmeniu, jis netenka aktualumo, jo čia nėra, nors dera pripažinti, kad stebėdami juvelyrikos kūrinius reikmens būvimo nesistengiame atmesti (Akvilė Vološkevičiūtė monoklis Nenoriu ir nematau2008, dest. lekt. Beata Sietinšienė; Akvilė Vološkevičiūtė soskė-garsiakalbis legvai įstringančiai dainai 2009, dest. lekt. Beata Sietinšienė; Inesa Grigaitė segė Audimo staklės 2008, dest. lekt. Remigija Vaitkute; Jonė Šaliamoraitė Nefunkcionalus papuošalas 2009, dest. doc. Vytautas Mockaitis; Kornelija Gerikaitė Papuošalas su patogumais 2008, dėst. lekt. Beata Sietinšienė). Vadinasi šioje parodoje reikmuo pasirodo kaip šmėkla kuri sklando mūsų erdvėje tarytum alcheminių procesų padarinys.

Kurį laiką teko ir man dėstytojauti Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete Dizaino katedroje. Jau tuomet pastebėjau fakultete kuriamus įdomius juvelyrikos dirbinius. Dar anksčiau studijuodamas Portugalijoje gyvenau kartu su estų juvelyrikos meno studentais. Vienas jų papuošalų kūrybos proceso metu naudojo ne tik metalą, bet ir muilą, akmenį, vašką, tekstilę, plastiką, smėlį, kreidą ir kitas iš pirmo žvilgsnio atrodytų šiam menui netinkamas medžiagas. Galiausiai šie žaidimai tapo alternatyvių medžiagų paieškos ir naudojimo kūryboje manija. Ši kūrybinė situacija tiesiogiai koreliuoja su vienos iš parodos dalyvių Kristinos Sinkevič mintimis: kūryba man – gyvenimo būdas, minčių išreiškimas, pasivaikščiojimas, draugai, šeima, metalo drožlių kritimas, ugnies liepsna, lydmetalio išsiliejimas, vandens čiurlenimas, suplyšę batai… Taigi galime pastebėti, kad būtent medžiagos įsisavinimas ir panaudojimas sąlygojo kūrinio kaip funkcionalaus reikmens redukavimą ir dėmesio sutelkimą į estetinę plotmę. Telšių dailės fakulteto studentų ir dėstytojų kūriniuose taip pat galime pastebėti alcheminius kūrybos procesus. Tiesa, alchemikams nepavykdo sukurti amžinosios gyvybės eleksyro, o Telšių kūrėjai įsisavinę eksperimento teikiamas naujas galimybes sugeba sukurti naujas ir originalias kūrinio formas, kurios atrodo labai artimos gyvajai gamtai (Paulius Jurevičius žiedas Simbiozė 2008, dėst. doc. Vytautas Mockaitis; Gediminas Datkūnas plaketė Vandens pasaulis 2008, dėst. lekt. Beata Sietinšienė). Taip pat galima pastebėti, kad ypatingas, neįprastas, estetinę pagavą sąlygojantis juvelyrikos kūrinys yra labiau amžinas ir išskirtinį gyvenimą gyvenantis nei alchemikų sukurta tariama amžinoji gyvybė. Alchemijos poetika slypi ir kai kurių dalyvių mintyse: man kūryba – tarsi savęs pateikimas. Idėjos gimsta iš nuojautos ir netikėtų aplinkos reiškinių, detalių– teigia Marija Koncevičiūtė. Anot Gedimino Datkūno juvelyrika kurima tam <…> kad likčiau nemirtingas savo darbuose. Alchemine galia prisipildo juvelyrinis kūrinys tuomet, kai menininkas <…> į kiekvieną kūrinį įdeda dalelę savęs (Raminta Mozūraitė).

Nerius Budavičius ‘Kardauodegis’, dėst. A. Gedvilas,2007

Nedera pamiršti, kad juvelyrika iš prigimties yra socialiai angažuota. Ji, kaip ir rūbas, neretai atlieka asmens identifikavimą sąlygojančio ir plėtojančio vizualinio ženklo funkciją. Juvelyrika taip pat yra vienas iš tų menų, kuris labiausiai susietas su mada. Juvelyrikoje išryškėja galios ir valdžios reprezentavimo galimybės. Madinga juvelyrika gali žymėti tam tikrą turtinę ir estetinę galią. Tauriųjų metalų ir akmenų panaudojimas papuošaluose nurodo į individo materialinę galią ir valdžią.

Galios ir valdžios reprezentavimas per juvelyrinio meno dirbinius įsigali vos tik atsiradus ir pradėjus plėtotis ritualams ir apeigoms. Akivaizdu, kad šiandien ritualo samprata yra labiau nei bet kada priartėjusi prie mados fenomeno konstatuojamos galios ir valdžios. Ritualo terminas ne retai įgauna įpročio, kasdienio nesąmoningo arba sąmoningo ne kasdienio veiksmo apibūdinimo formą. Nuvalius nuo kūrinio visus estetikos klodus ir pažvelgus į papuošalą kaip į reikmenį suvoksime, kad juvelyrika neretai tampa bereikšmio ritualo sureikšminimo sąlyga. Vadinasi, viena iš esminių juvelyrikos meno dirbinių funkcijų slypinti visuose kūriniuose yra siekis ritualą ir jį atliekantį asmenį paversti išskirtiniu ir ypatingu bei tam tinkrame socialiniame kontekste garbinamu subjektu. Kita vertus, menininkas, kūrybos proceso metu suvokdamas, kad kūryba – tai savotiškas žaidimas, leidžiantis išreikšti save(Jonė Šaliamoraitė.), per kūrinį praplečia savo paties kaip kuriančio asmens galios bei valdžios įtakos ribas.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-05-28 – 2009-06-15). Alcheminiai padariniai: Vilniaus Dailės akademijos Telšių dailės fakulteto metalo plastikos studijų programos trečio kurso studentų juvelyrikos darbų ir kalvystės meno parodos recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu:  http://www.agalerija.lt/34-kreditai/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2015-03-18). Recenzuota atidarymo metu: 2009-05-28.

Originalo kopija

PDF – 2009-05-28 – 2009-06-15 Alcheminiai padariniai

Rekomenduojame skaityti