Dr. Remigijus Venckus.

A galerijoje pristatoma kauniečio menininko Stanislovo Mostauskio tapybos kūrinių paroda Spąstai gėlių vaikams. Menininkas žinomas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip menotyrininkas. 2002 m. S. Mostauskis Vilniaus dailės akademijoje apgynė humanitarinių mokslų krypties menotyros srities daktaro laipsnį (disertacijos tema „Meno ir beprotybės santykių problema: kompleksinė analizė“). Antanas Andrijauskas pastebi: Tai, kad tapytojas parašė ir apgynė menotyros daktaro disertaciją, skelbia mokslinius darbus, aktyviai dalyvauja kultūrologijos, filosofijos istorijos, estetikos, meno filosofijos, meno psichologijos konferencijose, ruošia įvairius scenaristo ir animatoriaus projektus televizijoje, neabejojamai turi poveikį jo tapybai, suteikia jai ypatingą intelektualinę dimensiją. Prie šių pastebėjimų dera pridurti, kad tapytojas parengė mokslinę monografiją „Paklydęs protas ir menas: kūrybos virsmai tarp normos ir patologijos“. Taip pat reikia pažymėti, kad S. Mostauskis yra surengęs ne vieną autorinę tapybos kūrinių parodą Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Danijoje ir Švedijoje.

Stasys Mostauskis „Vartai į kapines” II

Panevėžyje pristatomos S. Mostauskio parodos pavadinimas keistas ir daugiaprasmis. Pirmiausia kyla klausimas – kas ir kodėl šiuose kūriniuose gali būti vadinama spąstais ir gėlių vaikais? Tradicinės, ribotos vaizduotės žmogus pirmiausia pagalvotų apie nutapytus arba nupieštus spąstus. Atsiribojus nuo šio tradicinio suvokimo galima pastebėti, kad spąstų metafora tinka ir visam meno fenomenui apibūdinti. Užspendimo, suspendimo įpinimo arba įtraukimo reiškiniai ypač būdingi abstrakčiajai, mistinei, tradiciją neigiančiai arba provokuojančiai ir supriešinančiai žaidimo taisykles tapybai. Dera pastebėti, kad bet koks sąžiningas meno kūrinio skaitymas yra savanoriškas ir specialus atsidūrimas spąstuose. Kadangi S. Mostauskis neabejojamai yra vienas intelektualiausių dabartinių lietuvių dailininkų, dėl to galime teigti, kad menininkas specialiai siekia paklaidinti žiūrovą, dezorientuoti ne tik savo – menininko sutvertų nuorodų masėje, bet priversti patį žiūrovą ieškoti išeities kūrinio sąlygotuose mąstymo trukdžiuose.

Atlikti tapybos dekodavimą gali padėti suvokimas, kad meno kūrinį sudaro du klodai: regimasis, ir tai, ką vadiname turiniu. Regimąjį klodą beveik visada padeda atkoduoti pavadinimas. Tačiau regimojo klodo dekodavimas dažnai nuveda link paviršiaus atpasakojimo arba aprašymo kuris beveik niekada neteikia didelės naudos ir reikšmės meno kūrinio analizei. Kur kas įdomiau kai vartotojo mintyse mezgasi asociacijų tinklas, kai galima nukrypti iki neįtikėtinų meno kūrinio ženklo prasmių išsibarstymo ir surinkimo, bei atverti vieną iš galimų kūrinio skaitymo būdų.

Stasys Mostauskis „Laidotuvės” II

Kaip dera skaityti S. Mostausko kūrinius? Kūriniai jungiami po vienu parodos pavadinimu, tikriausiai ne atsitiktinai nurodančiu į hipių kultūrą. Reikia pastebėti, kad žodis spąstai konstatuoja hipių kultūros pabaigą – mirtį. Verta susimastyti, ar hipių kultūra šiandien egzistuoja kaip praeities reliktas? Kadangi klausimas suponuoja atsakymą, kad hipių kultūra aktualiai nebeegzistuoja, kad ji tampa pop kultūros normos ribų dalimi, dėl to galime sakyti, kad hipių kultūra šiuolaikinės kultūros erdvėje iškyla kaip šmėkla. Šmėkla vaidenasi mūsų kasdienybėje ir verčia tikėti, kad hipių kultūra dar nesibaigė.

Reikia pastebėti, kad menininkas savo parodos nevadina spąstais hipiams. Jis palieka žodžių junginį gėlių vaikai, kuris vistiek priverčia mus atsigręžti į hipių kultūrą. Vadinasi, ši nuoroda yra speciali. Kitos nuorodos atsiveria tuomet, kai bandome aprašyti kūrinio naratyvą, ir iš dalies tuo metu, kada aprašome kai kuriuos techninius tapybos niuansus. Demaskuojant kūrinių naratyvą paaiškėja, kad mirtis, skelbianti hipių eros pabaigą, nekelia didžiulio siaubo. Mirties akivaizdoje karnavalas, priklausantis hipių pasauliui, tęsiasi. Nors prieš mus iškyla laidotuvių vaizdas, tačiau čia nėra gedulingos nuotaikos. Kiekvienas laidotuvėse dalyvaujantis veikėjas yra įsitikinęs savo buvimo kūrinyje svarba. Jis net nepastebi, kad jo laikas praeina, kad jis tampa drobės įkaitu – hipiškos praeities pėdsaku šiandienoje. Atrodo, kad laidotuvės visada egzistavo ir egzistuoja, kad jos yra čia šalia – gyvenimiškojo karnavalo situacijoje. Jos tampa ne mažiau reikšminga švente, nei didžiosios linksmosios mūsų kultūros šventės. Vadinasi, karnavalas visada egzistuoja mūsų kasdienybėje, tik ne visada esame linkę sureikšminti jo buvimą. Nors hipiškas personažas ir veikia kaip karnavalo dalis, tačiau iš tikro jis yra subtiliai psichologizuotas. Karnavalas nėra neigiamas reiškinys. Jis, kaip ir visa tapyba, tampa kažkokiu išskirtiniu įterpimu mūsų kasdienėje būtyje.

Stasys Mostauskis „Vartai į kapines” II

Atsiradus bei įsigalėjus fotografijai ir kitoms medijoms, tobulai dubliuojančioms realybę, tapyba neretai sudievinama. Ji dažnai atrodo kaip tikresnė už pačią realybę, arba atrodo kaip praturtinanti ir nuskaidrinanti mūsų būtį. Atidžiau pažvelgus į tapybos raidą paaiškėja, kad ji, lygiai taip pat kaip ir fotografija, atlieka tą pačią funkciją: dubliuoja realybę ir siekia ją išsaugoti. Šie kilnūs siekiai iš tikro atskleidžia prigimtinį vaizduojamosios dailės prakeiksmą. Tapyba, kaip ir visa vaizduojamoji dailė, užkonservuoja, neišleidžia ir įkalina realybę. Tapyba tampa praeities šmėkla ir mirties nešėja. S. Mostauskio kūryboje tapyba virsta hipių kultūros šmėkla. Laidotuvės niekada nesibaigia, nes tapyba jas užkonservuoja. Kaip ir laidotuvių, taip ir karnavalo pabaigos neišvysime tol, kol egzistuos paveikslas. Jokiu būdu nedera tapybos naikinti ir skelbti jos mirtį. Tapybą reikia suvokti kaip nuotykį, tiesiogiai susietą su mirtimi.

Ar menininkas numato alternatyvą mirčiai? Pievų ciklas sugrąžina romantinę aurą hipiams. Pievų begalybiškumas nurodo į tapybos kaip realybės mirties begalybiškumą. Vadinasi, niekas nesibaigia. Nesibaigia ir tai, ką vadiname mirtimi. Nors karnavalas yra amžinas, tačiau pievų cikle atsisakoma veikėjų, kurie karnavalą kuria. Nors galime identifikuoti kai kurias gėles, sudarančias pievų kiliminę dangą, tačiau jos negali atstoti personažo funkcijos. Pievų ciklas veikia kaip tam tikras personažų ilgesys. Atrodo, kad hipiai apleido savąją erdvę, liko tik gėlės, kurios mena karnavalą, ir iš dalies jį pratęsia kažkur į begalybę. Nors nėra konkrečių gėlių, tačiau mes tikime šių gėlių tikrovišku vaizdu. Visa erdvė tampa sustingusi kaip įsteigta mirties teritorija. Čia kaip ir erdvė, taip ir laikas neturi nei pradžios nei pabaigos. Atrodo, kad laikas ir erdvė tęsiasi ir baigiasi tiek, kiek norime patys – kūrinio žiūrovai. Erdvė ir laikas turi teisę būti įvardyti erdvėlaikio pavadinimu. Kai kur erdvė pasidengia praplaukiančio debesies šešėliu, kai kur, link horizonto, išibarstomi gėlių žiedai. Visi šie pastebėjimai leidžia kūrinius apibūdinti kaip atvirus ir judančius. Potėpių pagalba sukurtuose ritminiuose pasikartojimuose, dėmių ir linijų mirgėjime galima pastebėti judėjimo įspūdį, kuris virsta aktualesniu tuomet, kai, nebežiūrint į drobę, judesys vistiek tęsiasi mūsų atmintyje; kai menininkas tiksliai nenurodo, kaip ir su kuo vaizdas galėtų būti siejamas, kai žiūrovas atranda kas kartą vis kitokias asociacijas – tuo metu tapyba tampa atviru ir judančiu kūriniu.

Tiek romantiškas pievų ciklas, tiek gėlių vaikų pakliuvimas į hipių kultūros mirties gniaužtus, rodo, kad S. Mostauskio tapyboje glūdi nostalgija prarastam laikui, prarastai kasdienybei ir išgyventos erdvės grožiui, kuris grįžta tik atminties pavidalais. Tapyboje vizualizuojamas prarastas sąlytis nepastebimai sudievinamas. Praeitis tampa rojumi, į kurį sugrįžti nebeįmanoma. Vadinasi, rojus yra savotiškas negrįžimas, o dabartis – spąstai, skirti netikėtai pasirodančiai praeičiai.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-04-30 – 2009-05-25). Pakliūti į spąstus: Stasio Mostauskio tapybos recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/stasys-mostauskis/spastai-geliu-vaikams/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2015-03-18). Recenzuota atidarymo metu: 2009-04-30.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...