Dr. Remigijus Venckus.

 

2009 gruodžio 4 d./penktadienį/ 17 val.  BAROTI galerijoje (Aukštoji g. 1,Klaipeda) atsidarys Vaidoto Janulio paroda “GRAFIRKA?”  . Paroda veiks iki gruodžio 17 d. Baroti galerijaAukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2,Klaipeda. Tel./Fax. +370 46 31-35-80, mob.868732886

Prof. Vaidoto Janulio kūrinys

Šiaulietis, grafikos meno kūrėjas Vaidotas Janulis (g. 1957 m.) gausiai eksperimentuojantis šilkografijos ir skaitmeninės grafikos srityje savo naują – 2009 m. sukurtą meno kūrinių kolekciją žaidybiškai pavadino GRAFirKA? Čia menininkas siekia kvestionuoti grafikos meno sampratą, bei atspauduose įgyvendinti naujus, mūsų gyvenamajai tikrovei, neadekvačius realybės  struktūrų ir sistemų reprezentavimo, bei interpretavimo tikslus. Savitu stiliumi pasižyminčių ŠIaulių universiteto profesoriaus kūrinių neįmanoma sumaišyti su nė vieno kito Lietuvos grafiko braižu. Produktyvų kūrybinį kelią žymi gausus skaičius parodų surengtų Lietuvoje ir užsienyje. V. Janulis aktyviai dalyvavo tarptautinėse parodose Olandijoje, Vengrijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Italijoje, Meksikoje. Ne mažą kūrinių kiekį yra įsigiję muziejai ir kolekcininkai iš Australijos, Kanados, Suomijos, Izraelio.

Tam tikros specialiai paruoštos klišės pagalba  sukurtą atspaudą, V. Janulis specialiai jungia su skaitmeninių technologijų dėka suformuotu vaizdu. Nors įgudusi akis geba atskirti, kurioje popieriaus lapo dalyje į paviršių sunkiasi šilkografinio atspaudo dažai, o kuriame plote su šiuo dažu rungiasi skaitmeninė spauda, tačiau kūrinio esmė glūdi ne popieriaus paviršiuje, bet dėmių pagalba suformuotų vizualinių ženklų gylyje, kur įrašoma realybę reprezentuojanti ir demaskuojanti informacija. Menininkui svarbiausia ne kvestionuoti technologiją, nors ji ir gali lemti tam tikrą meninės savimonės procentą, bet formuoti vizualinius ženklus ir juos pasitelkus kurti nuorodas priverčiančias mastymo vingius pasukti kultūros, socialinės erdvės ar net visuotinų archetipų kritinės analizės link. Galima tik numanyti, kad šiuo būdu menininkas siekia užregistruoti savitą pasaulėžiūrą, o gal net sukurti personalinį mitą. Čia formuojamas asmens kaip laisvos kūrybingos būtybės skirtumų rinkinys  nurodantis tai kuo asmuo nėra ir kas yra jo savita tapatybė. Tarp įvairių temų ir pavadinimų išryškėja menininko kelionė į save iš tolių priklausančių aplinkinei erdvei, gal net savotiškam kosmosui ir atvirkščiai – ėjimą į tolį iš savęs (pvz. Srauni tamsa 2009 m., Kablio medžioklė 2009 m., Ozono skylė 2009 m., Buvimas 2009 m.). Ši duali kūrybinė projekcija panaši į meno kūrinį kaip meditacijos – buvimo savyje ir tuo pačiu psichoanalizės – buvimo už savęs bet žvilgsnio kreipimо į save formą.

Tobulame skaitmeninio ir šilkografinio atspaudo junginyje paliekama atsitiktinės formos galimybė, kuri papildo skaitmeniniame pagrinde gimstančią abstrakciją. Čia (abstrakcijoje) įgyvendinamas savojo pasaulio išskleidimas arba išskleidimai. Kiekviename kūrinyje (išskleidime) kūrėjas sąmoningai formuoja personalinį – savo kūrėjo egzistenciją patvirtinantį ženklą. Kiekviena abstrakčioje ir iš pirmo žvilgsnio stichiškoje bei nesuvaldomoje erdvėje susidariusi dėmė nurodanti į realybėje egzistuojančio daikto formą leidžia būti suvokiama kaip ženklas savo turinyje talpinantis prasmingą bendrą ir asmeninę kultūrinę patirtį. Reikia pastebėti, kad šios nuorodos nėra hierarchiškos. Atrodo, kad ženklų hierarchija jau seniai žlugusi, kad ji atmesta kaip nenaudinga. Vietoj jos įsteigta ir legalizuota stichija, kuri visą realybę paverčia archeologiniais trupiniais. Štai kūrinyje Ženklų kalba (2009), tik atidžiai apžiūrėję formą ir tikslingai siekdami ženklų kalboje glūdinčio turinio šnabždesio galime rasti esmę. Nuo pat pradžių atlikti esmės demaskavimą trukdo neženkliškos abstrakcijos magija. Atidaus ir kritiško stebėjimo dėka galime išgryninti ir aktualizuoti paslaptingą masonų kultą; demaskuoti reprezentuojančius ženklus ir jų kombinacijas. Čia taip pat  gali pasirodyti, kad kūrinio dėmių ir spalvų žaismas formuoja nežemiško paviršiaus įspūdį arba iš kosminės erdvės regimą neaiškios kilmės ir paskirties piešinį žemės paviršiuje.

Galima teigti, kad V. Janulio kūriniuose įgyvendinama komunikacija ne tik su kontekstu nepriklausančiu kūrinio vaizdui, bet ir su kontekstu nieko bendro neturinčiu net su kūrinio tema ir pavadinimu. Taigi, kontekstas kuriame įsiterpia kūrinys yra kur kas platesnis nei mums pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Atrodo, kad specialiai pasėjama sumaištis. Drąsiuose kompoziciniuose ir spalviniuose paviršiuose meninis vaizdas atsiveria kaip agresijos išraiška, savotiška prievartos forma pačiam žiūrovui. Abstrakcijoje dažnai pasėjama sumaištis. Sumaišties metu žiūrovas įklimpsta kaip musė į lipšnius voro tinklus. Analizuojant abstrakčius atspaudus jam tenka ieškoti analogų pažįstamoje, tikroje realybėje. Selekcionavimo į grupeles, atmetimo ir simpatijų reiškimo būdų vyksta negailestinga vaizdo tarsi sunkiai suvokiamos matematinės užduoties ir mastymo, kaip buvimo tarp logikos ir intuicijos, tarsi savotiškos sprendimo paieškos konfrontacija. Vis dėl to reikia pastebėti, kad ne tik prievartoje, kuri gali būti įgyvendinama, kaip žiūrovo jutimų ir įsivaizdavimų rinkinys, slypi meno kūrinio esmė, bet ir įsitraukime  į formos narpliojimą. Šioje plotmėje kaip savotiškame nuotykyje atsiveria savęs priverstinis tačiau malonaus pobūdžio prievartavimas. Kitaip tariant, žiūrovas negali nebežiūrėti abstrakcijos. Čia kiekviena dėmė, jos santykis su kita dėme, kelia uždavinį formuoti naują, ne vizualų, bet įsivaizduojamą ir sąmonės procesams sunkiai paklūstantį intuityvų atspaudų ryšiuose gimstantį naratyvą.

Galima pastebėti, kad V. Janulio kūriniuose atsiranda dialogas su keliais laikais. Per mirusios atminties reanimavimą įgyvendinamas naujos atminties gimimas (prisikėlimas). Daugiasluoksnis laikas ir daugiasluoksnė realybė su galimomis ir nuolat kintančiomis naratyvo koordinatėmis apgyvendinama tokių kūrinių kaip Raudonas laikas (2009 m.) gylyje. Pavadinimu užantspauduotas raudonas laikas tiesiogiai susietas su visa kūrinio struktūra ir joje tarpstančia ženklų sistema. Šie saitai veda savosios tapatybės paieškų link. Dėl to galima teigti, kad keliuose sluoksniuose tuo pačiu metu atribojamas ir sujungiamas praeities, dabarties ir ateities laikas. Gal būt, pačioje abstrakcijoje, kur ne kur iškyla sąlyginis tačiau link vaizdavimo dogmų vedantis regimojo pasaulio struktūrizavimas.

Dėmės ir jų sankaupos išjudina tariamus – aktualiai neegzistuojančius daiktus. Štai kūrinyje Mutantas (2009 m.) savotiškai įteisinama ir įgyvendinama dvimatei erdvei nebūdinga dėmių kinetika. Čia judesys gimsta ne pasikartojančių dėmių tinkle, kaip matome kūrinyje Serfingas (2009 m.), bet netikėtai abstrakčioje erdvėje savo kūno dalis panardinančio ir nusitrinančio atspaudo visumos dėka. Menininkas įgyvendina improvizuotos grafikos kaip eksperimento idėją, kuri veda link keistų, bet asociatyvių struktūros sandų atradimo ir užtvirtinimo (pvz. kūrinys Fosilijos, 2009 m.; Po gimtadienio, 2009 m.). Atpažįstamo vaizdą reprezentuojančio atspaudo nykime savotiškai įgyvendinama šiandienos buvimo ateityje negalimybė. Meno kūrinys neužfiksuoja realybės kurios šiandien nėra, bet formuoja dabarties daiktų virsmo ateityje viziją. Šiandiena yra rudimentas ateityje, kitaip tariant savotiška fosilija – artefaktas. Vaizde projektuojama ateitis yra smurtiškai pavojinga ir bauginanti.  Trupančių realybės atspaudų dinamikoje atrandama gyvojo kūrinio galimybė; atrodo, kad paveikslas pats save tuo pačiu metu ir kuria, ir naikina.

Kūrinyje Paskutinė vakarienė (2009 m.) vaizduojama aklina dėmė kaip mirtinai pavojingas akivaras ir iš jos kyšančios penkios raudonakių žuvų galvos. Kai kurios jų iš savo burnos leidžia raudonus burbulus, o paveikslo viršutinėje dalyje kyšo godžios rankos tarytum siekiančios pasisavinti šiuos burbulus, kaip kokią taurią dovaną. Ši kompozicija verčia atkreipti dėmesį ne į maistą ant vakarienės stalo, bet į aukotoją ir auką palaipsniui virstančią maistu. Ne ramus, margas fonas, gal būt kuria nežemiškos, kunkuliuojančios erdvės įspūdį, bet tikriausiai destruktyvų sprogimą vedantį link naujos sistemos sukūrimo idėjos. Reikia pastebėti, kad daugelyje menininko kūrinių negalime atmesti aukos ir paaukojimo svarbos vedančios link apsivalymo, praturtėjimo ir atsinaujinimo.

Taigi, šios recenzijos pabaigoje dera pastebėti, kad kūrinių kolekcija ir deziorientuoja žiūrovą ir jį sulaiko. Čia, sudėtingų dėmių plaikstymosi dėka, kūrinio sistema virsta stichija pajungiančia praeities, dabarties ir ateities laiką. Čia projektuojama  ir vizualiai įgyvendinama ateitis palaipsniui virsta bauginančia archeologinių trupinių sankaupa.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-12-04 – 2009-12-18). Vaidoto Janulio GraFirKA? – klausianti ir įsteigianti naująją realybę: Vaidoto Janulio grafikos parodos recenzija. Baroti galerijoje, Aukštoji g. 1, Klaipėda. Prieiga internetu: http://www.artonline.lt/5968/ (žiūrėta 2017-07-20).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...