Dr. Remigijus Venckus.

Lapkričio 6 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatyta dar viena projekto „Menas senuose Lietuvos dvaruose“ paroda – akvarelininko, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos kūrybos ekspozicija.

Eugenijus Nalevaika
„Dėlionė”, 2008

Daugiasluoksnėje E. Nalevaikos akvarelių plokštumoje kuriama tikrovė primena begalinių virsmų prisodrintą nepažįstamą kosminę erdvę. Atrodo, joje nėra nieko baigtino ir riboto, išskyrus žmogaus žvilgsnio ar mąstymo ribas. Žvelgiant į keistas, realybę kvestionuojančias, sąlygiškas šių kompozicijų struktūras ir jų sudarytas sistemas, akivaizdu, kad čia svarbūs spalvų ir kompozicinių elementų deriniai. Jie išryškina abstrahuotos ir estetizuotos akvarelių vizijos žavesį. Algis Uždavinys yra pastebėjęs, kad E. Nalevaikos akvarelėms būdingas profesionalumas ir savitumas: daugiasluoksnis kūrinio paviršius žadina erdvinių struktūrų pojūtį; menininko kūrinių įtaigumą lemia ne tik kompozicija, bet ir žaižaruojantys spalvų deriniai.

Įdomu patyrinėti dailininko temas ir kūrinių pavadinimus, jų sąryšius su vaizduojamais motyvais. Pavadinimų mentalinė reikšmė (ji šiame tekste siejama su semiotikų suformuota ženklo sig­nifikato sąvoka; signifikatas – mentalinė ženklo idėja, kitaip – ženklo turinys) leidžia temas ir vizualinius ženklus sieti su specifiniu buvimu tarp materialaus ir nematerialaus. Ši būsena – tarsi regimų ir intuityvių struktūrų susikirtimas. Tai, ką vadiname aiškia ir materialiai apibrėžta struktūra, iš tikrųjų gali veikti kaip sąlyginis kūrinio gylis, netikėtai žiūrovą įtraukiantis į žiūrėjimo malonumų gausą. Motyvo požiūriu menininkas kūriniuose formuoja ištisą vandens vaizdavimo strategiją, kurioje poe­tizuoja dviejų skirtingų pradų – aiškų pavidalą turinčios tikrovės ir efemeriškos, beformės vandens stichijos –­ sankirtas. Jo darbų pavadinimus siejant su žodžiu „vanduo“ ir jame glūdinčiomis reikšmėmis ir asociacijomis, atveriamas tiesioginis temos ir technikos santykis. Akvarelė – vandeninis dažas – šiuo atveju tampa poe­tiškos, kartais ekspresyvios kalbos apie vandenį įrankiu.

Vanduo – viena svarbiausių stichijų mūsų planetoje; šis sudaro ir svarią žmogaus organizmo dalį. Žmogaus kūno ir planetos paviršiaus vandens santykis beveik identiškas. E. Nalevaikos kūriniai –­­ savita vandens stichijos interpretacija, tai net tik fizinio pasaulio atspindys, bet ir tam tikra dvasinė, filosofinė kategorija. Beje, mintį, kad vanduo – svarbus, simbolinę reikšmę žmogaus kūryboje turintis elementas, yra plėtojęs prancūzų filosofas ir poetas Gastonas Bachelard’as (1884–1962).

Cikle „Vandens spalvos“, išdžiūvusi ir nebeegzistuojanti vandens materija tarsi įgauna tėkmės kontūrus. Atrodo, kad būdamas nuolat kintantis, vanduo staiga tapo aiškia ir griežta struktūra. Jis gali priminti upės tėkmę arba virsti keista peizažą reprezentuojančia tikrove, su menama horizonto linija, aliuzija į tikrovišką medžių kamienų tankmės vaizdinį, tapti tarsi kitame alcheminiame skystyje ryškėjančia substancija („Vandens spalvos I“, „Vandens spalvos II“, 2006). Iš kieto ir skysto, patvaraus ir trapaus sąjungos gimsta paradoksai, kurie skatina įsigilinti į lakonišką, kartu – sudėtingą abstraktaus kūrinio kalbą.

Vandens nepastovumas E. Nalevaikos kūriniuose lemia įvairių optinių iliuzijų gausą – subtilų paviršiaus mirgėjimą, atspindžius („Raibuliai“, 2006). Iš vandens ir dangaus sandūros gimstantys atspindžiai čia virsta poezija. Efemeriškuose debesų pavidaluose galima atpažinti realybės atšvaitus. Ar tai, ką išvydome kūrinyje – tikrovės kopija, simuliakras, ar „tikroji“ būtis, mus supanti realybė („Dangaus spalvos“, 2008)?

Dažų pėdsaką, kurį regime popieriaus paviršiuje, pirmiausia dera suvokti kaip savotišką ženklų rinkinį, reprezentuojantį menininko pasaulėžiūrą, jausmus ir kasdienybę. Abstraktus kūrinys, net būdamas gana „nekalbus“, mokančiam žiūrėti, vertinti ir jausti, gali pasakyti daug. Realybė egzistuoja ne tik atpažįstamuose tikrovės vaizduose, bet ir abstrakčiuose jausmų ir vizijų pliūpsniuose („Impresija“, 2005; „Vizija I“, „Vizija II“, 2006). Jie tarsi sustabdo laiko tėkmę, o nuolat kintantis vanduo sustingdo dažą… Taip sąlyginė kūrinio erdvė ir laikas tarsi atlieka realybės apmąstymo ir įvertinimo funkciją („Sustabdytas laikas II“, „Sustabdytas laikas III“, 2006).

E. Nalevaikos kūriniai skatina žiūrovą perprasti savitas motyvų, technikos ir poteksčių dermes, susimąstyti apie akvarelės meno funkciją šiuolaikinės dailės įvairovėje. Žvelgiant į šias akvareles, verta užtrukti, kad mūsų realybė būtų praturtinta naujais, netikėtais pojūčiais.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-11-20). Vandens ir dangaus sandūroje. Literatūra ir menas, 43(3260), 7, ISSN 02233-3260. Prieiga internetu: <http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3260&kas=straipsnis&st_id=15652 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

PDF – 2009-11-20 Vandens ir dangaus sandūroje

Rekomenduojame skaityti