Dr. Remigijus Venckus.

Lapkričio 6 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatyta dar viena projekto „Menas senuose Lietuvos dvaruose“ paroda – akvarelininko, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos kūrybos ekspozicija.

Eugenijus Nalevaika
„Dėlionė”, 2008

Daugiasluoksnėje E. Nalevaikos akvarelių plokštumoje kuriama tikrovė primena begalinių virsmų prisodrintą nepažįstamą kosminę erdvę. Atrodo, joje nėra nieko baigtino ir riboto, išskyrus žmogaus žvilgsnio ar mąstymo ribas. Žvelgiant į keistas, realybę kvestionuojančias, sąlygiškas šių kompozicijų struktūras ir jų sudarytas sistemas, akivaizdu, kad čia svarbūs spalvų ir kompozicinių elementų deriniai. Jie išryškina abstrahuotos ir estetizuotos akvarelių vizijos žavesį. Algis Uždavinys yra pastebėjęs, kad E. Nalevaikos akvarelėms būdingas profesionalumas ir savitumas: daugiasluoksnis kūrinio paviršius žadina erdvinių struktūrų pojūtį; menininko kūrinių įtaigumą lemia ne tik kompozicija, bet ir žaižaruojantys spalvų deriniai.

Įdomu patyrinėti dailininko temas ir kūrinių pavadinimus, jų sąryšius su vaizduojamais motyvais. Pavadinimų mentalinė reikšmė (ji šiame tekste siejama su semiotikų suformuota ženklo sig­nifikato sąvoka; signifikatas – mentalinė ženklo idėja, kitaip – ženklo turinys) leidžia temas ir vizualinius ženklus sieti su specifiniu buvimu tarp materialaus ir nematerialaus. Ši būsena – tarsi regimų ir intuityvių struktūrų susikirtimas. Tai, ką vadiname aiškia ir materialiai apibrėžta struktūra, iš tikrųjų gali veikti kaip sąlyginis kūrinio gylis, netikėtai žiūrovą įtraukiantis į žiūrėjimo malonumų gausą. Motyvo požiūriu menininkas kūriniuose formuoja ištisą vandens vaizdavimo strategiją, kurioje poe­tizuoja dviejų skirtingų pradų – aiškų pavidalą turinčios tikrovės ir efemeriškos, beformės vandens stichijos –­ sankirtas. Jo darbų pavadinimus siejant su žodžiu „vanduo“ ir jame glūdinčiomis reikšmėmis ir asociacijomis, atveriamas tiesioginis temos ir technikos santykis. Akvarelė – vandeninis dažas – šiuo atveju tampa poe­tiškos, kartais ekspresyvios kalbos apie vandenį įrankiu.

Vanduo – viena svarbiausių stichijų mūsų planetoje; šis sudaro ir svarią žmogaus organizmo dalį. Žmogaus kūno ir planetos paviršiaus vandens santykis beveik identiškas. E. Nalevaikos kūriniai –­­ savita vandens stichijos interpretacija, tai net tik fizinio pasaulio atspindys, bet ir tam tikra dvasinė, filosofinė kategorija. Beje, mintį, kad vanduo – svarbus, simbolinę reikšmę žmogaus kūryboje turintis elementas, yra plėtojęs prancūzų filosofas ir poetas Gastonas Bachelard’as (1884–1962).

Cikle „Vandens spalvos“, išdžiūvusi ir nebeegzistuojanti vandens materija tarsi įgauna tėkmės kontūrus. Atrodo, kad būdamas nuolat kintantis, vanduo staiga tapo aiškia ir griežta struktūra. Jis gali priminti upės tėkmę arba virsti keista peizažą reprezentuojančia tikrove, su menama horizonto linija, aliuzija į tikrovišką medžių kamienų tankmės vaizdinį, tapti tarsi kitame alcheminiame skystyje ryškėjančia substancija („Vandens spalvos I“, „Vandens spalvos II“, 2006). Iš kieto ir skysto, patvaraus ir trapaus sąjungos gimsta paradoksai, kurie skatina įsigilinti į lakonišką, kartu – sudėtingą abstraktaus kūrinio kalbą.

Vandens nepastovumas E. Nalevaikos kūriniuose lemia įvairių optinių iliuzijų gausą – subtilų paviršiaus mirgėjimą, atspindžius („Raibuliai“, 2006). Iš vandens ir dangaus sandūros gimstantys atspindžiai čia virsta poezija. Efemeriškuose debesų pavidaluose galima atpažinti realybės atšvaitus. Ar tai, ką išvydome kūrinyje – tikrovės kopija, simuliakras, ar „tikroji“ būtis, mus supanti realybė („Dangaus spalvos“, 2008)?

Dažų pėdsaką, kurį regime popieriaus paviršiuje, pirmiausia dera suvokti kaip savotišką ženklų rinkinį, reprezentuojantį menininko pasaulėžiūrą, jausmus ir kasdienybę. Abstraktus kūrinys, net būdamas gana „nekalbus“, mokančiam žiūrėti, vertinti ir jausti, gali pasakyti daug. Realybė egzistuoja ne tik atpažįstamuose tikrovės vaizduose, bet ir abstrakčiuose jausmų ir vizijų pliūpsniuose („Impresija“, 2005; „Vizija I“, „Vizija II“, 2006). Jie tarsi sustabdo laiko tėkmę, o nuolat kintantis vanduo sustingdo dažą… Taip sąlyginė kūrinio erdvė ir laikas tarsi atlieka realybės apmąstymo ir įvertinimo funkciją („Sustabdytas laikas II“, „Sustabdytas laikas III“, 2006).

E. Nalevaikos kūriniai skatina žiūrovą perprasti savitas motyvų, technikos ir poteksčių dermes, susimąstyti apie akvarelės meno funkciją šiuolaikinės dailės įvairovėje. Žvelgiant į šias akvareles, verta užtrukti, kad mūsų realybė būtų praturtinta naujais, netikėtais pojūčiais.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-11-20). Vandens ir dangaus sandūroje. Literatūra ir menas, 43(3260), 7, ISSN 02233-3260. Prieiga internetu: <http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3260&kas=straipsnis&st_id=15652 (žiūrėta 2009-12-20).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...