Dr. Remigijus Venckus.

Šiuo tekstu noriu pasidžiaugti savo gero draugo, buvusio mano dėstytojo, kolegos menininko, menų profesoriaus Vaidoto Janulio kūryba, kuri birželio 6 d. pristatyta Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje (Vilniaus g. 100). Eksperimentiniai kūriniai eksponuojami parodoje „Vidinės atminties archyvas – 3“, kuri veiks iki birželio 20 d. Prieš pradėdamas plėtoti menininko kūrybos analizę, turiu paminėti keletą aktualių faktų. Vaidotas Janulis gimė 1957 m.  Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Nuo 1982 m. dirba šiame universitete. Dabar yra Dailės katedros profesorius, dėsto grafiką, kaligrafiją, piešimą. Nuo 1982 m. dalyvauja tarptautinėse, respublikinėse, užsienio parodose Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ukrainoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Japonijoje. Kuria lakštinę grafiką, ekslibrisus, knygų iliustracijas, kaligrafiją, akvarelę, objektus ir instaliacijas. Surengė per 34 personalines parodas. Tarptautinėse trienalėse bei bienalėse pelnė pirmas, antras ir trečias vietas. Apdovanotas diplomais ir prizais. Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Vaidotas Janulis „Kartos. Minčių atspindys“, mišri technika, 46x47, 2014

Šiauliuose pristatoma menininko paroda iš pirmo žvilgsnio gali sukelti klaidingą  paprastos kūrybos įspūdį, neva kūrinių forma aiški ir net iliustratyvi. Žodį „iliustratyvumas“ sieju su akivaizdybių ženklinimu, aiškių pasakojimų įgyvendinimu, pasitelkiant konkrečią ir atpažįstamą formą. Parodoje eksponuojami kūriniai sudaryti iš pakabų rūbams ir bičių korių, kuriuose vašku sulietos ar įlietos nuotraukos. Nors eksponatai primena ant pakabų persvertus rūbus arba dvišlaičio pastato siluetus, tačiau dera paminėti, kad labai dažnai paprastos formos pagalba realizuotos vizualaus ir vaizduojamojo meno idėjos lemia žiūrovo saviapgaulės gestą. T. y. žiūrovas pasiduoda prasminiam paprastumo „nuodui“. Jis mano, kad be vienprasmio perskaitymo nėra įmanomas joks kitas kūrinio skaitymas. Vien dėl anksčiau įvykusių susidūrimų su „žiūroviškos sąmonės siaurumu“ paprasti kūriniai verčia mane nepasitikėti nei tuo, ką matau, liečiu ir užuodžiu, nei tuo, kas yra primenama arba provokuojama kaip jau išgyventa patirtis.

Paprasta V. Janulio kūrinių forma verčia permąstyti jau esančius ir net įtvirtintus kultūros naratyvus visuotiname kultūros „vandenyne“, destabilizuoti įprastas suvokimo ir patirties ribas. Šį dekonstrukcijos gestą taip pat provokuoja net visos kūrinių kolekcijos pavadinimas – „Vidinės atminties archyvas“. Pavadinimas nurodo ne aiškiai nusakomą, bet efemerišką turinį. Maža to, pavadinimas turinį griežtai priešpastato aiškaus ir net „tiesioginio pasakojimo“ (nesuromantinto, nesumetafizinto) formoms. Beveik visi kolekcijoje pristatomi kūriniai yra palankūs tiek mano (kritiko), tiek įprasto ir naivaus žiūrovo kūrybinių lūkesčių plėtojimui. T. y. kūriniai verčia plėsti autentiškos interpretacijos ribas ir iš anksto nereglamentuojant vykdyti turinio dekonstrukciją. Tad kitose šios recenzijos pastraipose labiau akcentuosiu ir kvestionuosiu V. Janulio kūrinių turinio perskaitymo problematiką, bet ne akivaizdžią formą. Neįprastą turinio dekonstrukciją plėtosiu nuolat atsigręždamas ir polemizuodamas su menininko parengtu kolekcijos aiškinamuoju raštu bei skirtingos žiūros filosofiniais konceptais.

Vaidotas Janulis „Kartos. Sesuo“, mišri technika, 48x47, 2014

Aiškinamąjį parodos raštą menininkas pradeda teigdamas: „Atmintis – tai ne sąmonės atvaizdų forma daiktuose ir užfiksuotuose vaizduose sukaupta informacija, bet informacijos kaupimo, fiksavimo ir išsaugojimo forma“ (Janulis, V. (2015-05-30). Kolekcija „Vidinės atminties archyvas“ /objektai/: Menininko el. laiškas  apie parodos idėją). Šis kūrėjo teiginys mane provokuoja atsigręžti į filosofijos tiesų aiškinimą. V. Janulio teiginiui esti priešinga filosofo Edmundo Husserlio žiūra. Fenomenologo tyrimų centre akcentuojama sąmonė, „veikianti kaip intuityvių esmių stebėjimas ir intencionalumas“ (žr. Mickūnas A., Stewart D. (1994). Fenomenologinėfilosofija. Vilnius: Baltos lankos, p. 17). Tad, anot Husserlio, visa daiktų tvarka – tai tik sąmonės išraiška.

Manau, kad V. Janulis intuityviai priešinasi husserliškajai sąmonės ir tikrovės santuokai. Jo žiūra artimesnė prancūzo poststruktūralisto Jacques’o Derrida teiginiams apie tai, kad neva sąmonė, ir ypač ta, kuri vokalizuojama vidiniu balsu, visada mus įtikinėja apie pasaulį (žr. Деррида, Ж. (1999а). Голос и феномен и другие работы по теории знака Гуссерля. Санкт-Петербург: Алетейя). Ši sąmonė suarchyvuoja patirtis, būtus ir nebūtus dalykus. Pateikdama savotišką jų kompiliaciją ir tikrovės įforminimą daiktuose, ji ne tik meluoja apie pasaulį, bet ir suprimityvina tai, ką vadiname neišmatuojamu atminties archyvu.

Kad esti kažkoks neišmatuojamas atminties ir patirtiesarchyvas, iš dalies sufleruoja ir V. Janulio kūrinių forma. Perlietos arba vaške skęstančios nuotraukos – tai lyg informacijos skaidymas, surinkimas ir dalijimas. Visa tai vyko, vyksta ir yra kartojama atminties užkonservavimui nepalankiame laike. Atrodo, kad atmintis čia pat yra, čia pat ir nyksta. „Kutendama“ mano (žiūrovo) receptorius, atmintis pakyla iš ramaus archyvo lyg netikėta audra, kuri sugrąžina į gyvybingą dabartį visa tai, kas jau paaukota praeičiai lyg mirčiai.

Vaidotas Janulis „Informacija atsimena pati I“, mišri technika, 45x47, 2014

Ne tik V. Janulio tekste, bet ir kūriniuose pastebiu tam tikrą atminties archyvo koncepcijos įtrūkį. Manau, jog šis, neintencionaliai suformuotas įtrūkis yra kūrinių kolekcijos privalumas, verčiantis mane mąstyti ir rašyti apie dailininko meną. T. y. V. Janulio meninė visuma (tekstas ir kūrinys) atminties archyvą priartina net prie medijų teoretiko Levo Manovičiaus domenų bazės idėjos (žr. Manovich, L. (2009). Naujųjų medijų kalba. Vilnius: Mene). Šią idėją L. Manovičius grindė analizuodamas Dzigos Vertovo kino šedevrą „Žmogus su kino kamera“ („Человек с Киноаппаратом“, 1929 m., 68 min.). Jis atkreipė dėmesį į postmodernizmo prielaidas, sugestijuojamas kadrų sukabinimu, jų mozaikine dėlione, kurią galima bet kada perdėlioti ir taip dekonstruojant praplėsti net žiūrovo suvokimą. Nors D. Vertovo filme realizuotos idėjos peržengusios savąjį laikmetį, tačiau jame, kaip archyve, labiausiai išlieka svarbūs vizualiniai duomenys. D. Vertovo filmas – tai XX amžiaus pradžios duomenų bazės, tai fiziškai reiškiamo archyvo embleminis reprezentantas. Tai akivaizdus meninio avangardo kalbos įforminimas, kai pirmiau ieškoma atminties archyvo išraiškos (išvaizdos), o po to ir turinio. Vis tik V. Janulis, atstovaudamas savo kartos meno mokyklai, ir sąmoningai nuo jos bandydamas atsiplėšti bei į viską žvelgti lyg iš nuosaikaus postmodernisto pozicijos, neakivaizdžiai lieka ištikimas savajai kartai, lyg XX a. pradžios avangardui. Nors čia formos estetinis sprendimas aktualus, tačiau iš jos visada siekiama sąmoningai pasitraukti.

Grįžtant prie archyvo kaip duomenų bazės idėjos, dera paminėti, kad L. Manovičius taip pat grindžia plačią interneto svetainės bei filmo kaip duomenų bazės sampratą. Jis teigia: „[…] daugumos menininkų tinklalapiai [šiuo atveju ir eksperimentiniai „video“, kino filmai – R. V.] yra multimedijos elementų rinkiniai, kuriuose dokumentuojami kitose medijose sukurti menininkų darbai. […] kinas egzistuoja duomenų bazės ir naratyvo sankirtoje. Visą filmavimo metu gautą medžiagą galima suvokti kaip duomenų bazę, ypač kai epizodų filmavimas vyksta ne pagal naratyvinę filmo eigą ir jį nulemia gamybinė logika. Montavimo metu montuotojas pasitelkia šią duomenų bazę ir kuria filmo naratyvą, taip suformuodamas […] trajektoriją konceptualioje erdvėje, sudarytoje iš visų galimų filmų, kuriuos būtų galima alternatyviai sukurti […] (ten pat, p. 320,  338–339). Manau, kad daugumai skaitytojų kyla klausimas, kodėl pateikiu plačią L. Manovičiaus citatą, kuri nėra tampriai susijusi su V. Janulio kūrinių koncepcija. Atsakymas paprastas: Vašku užliedamas arba vaške skandindamas fotografijas, V. Janulis įprocesina statišką nuotrauką ir taip lyg primena apie jos kinetinę prigimtį. T. y. kiekvienas V. Janulio kūrinys – tai lyg sustabdytas avangardinio filmo arba eksperimentinės ir nuolat kintančios duomenų bazės epizodas, atminties išklotinė, įvykusių patirčių žemėlapis, išgyvenimų diagraminis registras ir pan. Sustabdymo aktas – tai sąmoningas kvietimas apžiūrinėti, konceptualiai apmąstyti ir filmišką judėjimą įveikinti savo prisiminimais. V. Janulio kūriniai – tai lyg nebaigtos montažo formos stebėjimas ir galutinio montažo sufantazavimas. Visai šiai sudėtingai įžvalgai neprieštarauja ir paties menininko teiginys: „Žmogaus išrasta analoginė fotografija, degerotipija, skaitmeninė fotografija – tai vaizdo fiksavimo bei kaupimo būdai. Taškas (angl. pixel) formuoja skaitmeninės fotografijos vaizdą, taigi kaupia ir saugo informaciją“. Beje, vaške skęstančios nuotraukos – tai lyg pėdsakai, kreipiantys kitų kultūros tradicijoje sukurtų objektų, taip pat ir iš jų išeinančių bei sklindančių patirčių permąstymui. Pėdsakai rodo V. Janulio atminties archyvuose esant ne vien tik fizinį, bet ir metafizinį archyvą.

Grįžkime prie L. Manovičiaus koncepcijų. Medijų teoretikui labiau rūpi fizinė atminties archyvo plotmė. Tad jo atminties archyvas yra labiau plokščias, veikiantis vienoje plokštumoje, t. y. konstruojama atsižvelgiant į tradiciją ir tai, kas iš jos kyla bei kinta. Tačiau visiškai kitokia yra J. Derrida žiūra bei jai labiau artima V. Janulio kūrinių koncepcija (žr. Derrida, J. (1998). Archive Fever: a Freudian Impression. Chicago: University of Chicago Press). J. Derrida akcentuoja metafizinį archyvą, kuris veikia erdvėje ir varijuoja tarp labai skirtingų kultūros tekstų. Jo ir V. Janulio atskleidžiama patirtis gali sugestijuoti nebūtinai nuotraukos ar filmo, bet ir kitas – dailės, muzikos, literatūros ir t. t. – sistemas. Beje, panašiai, kaip ir aš, svarsto menininkas V. Janulis: „Šiuolaikinėje visuomenėje meno disciplinų ribos nyksta, žanrų išraiškos formų ir būdų nebepakanka naujoms koncepcijoms išreikšti. Naujos priemonės ir technologijos pagreitino raiškos būdus, kartu tai skatina ieškoti naujų meno erdvių, naujai pažvelgti į reiškinius. Menininkai išbando literatūrą, prozą, migruoja tarp įvairių meno raiškos formų. Atrodo, kad sustingusios meno formos turi kisti ir jos kinta, išnyksta, atsinaujina, integruojasi. Čia susiformuoja kūrybinis laukas konceptualiai kūrybai gimti. Objektai, instaliacijos savyje absorbuoja visas meno formas: plastiką, garsą, medijų, rašto meną ir kt., neretai pasitelkiamas ir kvapas idėjos sustiprinimui. Objektuose panaudoti bičių koriai jungiami su vaško kabyklos elementu, kuri praplečia kompozicinę kūrinio erdvę. Bičių korys – tai puikus informacijos kaupimo ir saugojimo pavyzdys“. Iš pateiktos pačios citatos suvokiame, kad V. Janulis, kaip ir J. Derrida, nesiekia privilegijuoti regos. Jiems abiems svarbus lytėjimas, skonis, uoslė, klausa, o tiksliau, šių praktikų metu esančių patirčių numanomos galimybės. Numanoma yra todėl, kad ne visos praktikos ir dėl jų atsirandančios patirtys gali būti nulemtos dabartinių technologijų. Be to, technologinis aspektas nėra labai svarbus, nes patirčių numanymas traktuojamas kaip mito mitas, metaforos metafora, kalbos kalba.

Būtent tuo labiausiai domisi J. Derrida, o jam, net nebūtinai sąmoningai, plėtodamas savo meninę kūrybą, antrina ir V. Janulis.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2015-06-15). Efemeriški metafiziniai Vaidoto Janulio archyvai. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Daile/Efemeriski-metafiziniai-Vaidoto-Janulio-archyvai/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)

Originalo kopija

PDF –2015-06-15 Efemeriški metafiziniai Vaidoto Janulio archyvai

Rekomenduojame skaityti